Kur pietauja vadovai ir ekonomistai
Jų klausėme, kur jie vedasi pietų savo klientus ar partnerius, kur vakarieniauja su draugais, kur gerią kavą. Paklausėme ir apie mėgstamas įstaigas pavalgyti svetur, taip pat – kokias Lietuvos vietas jie stengiasi parodyti svečiams.
***
Aušra Maldeikienė, ekonomistė, publicistė, ekonomijos dėstytoja ir mokytoja
„Valgant ar užkandžiaujant ne namie, man svarbiausia — jokios „obščepito“ dvasios (čia toks sovietinis žodelis, nusakantis valgyklą su vienodais staleliais, kur duoda vadinamųjų kotletukų iš vakarykštės mėsos liekanėlių). Staliukai, pageidautina, – patogūs ir su geru apšvietimu, nes man labai svarbu turėti kur pasidėti knygą ar laikraštį. Gal kokie rimti meno ir maisto kritikai (nė viena iš jų nesu) paaiškintų, kad taip negalima, bet man geriau keli papildomi kilogramukai ir malonumas paskaityti. O jei skaitydamas dar gali gerti kavą ar tokią lietuviškai indišką arbatą „Skonyje ir kvape“ Trakų gatvėje, tai gyvenimas yra visai vertas būti.
Taigi, pirmas atsakymas — kur nusivesti draugę ar buvusius mokinius (partnerių, apie kuriuos klausėte, nei tiesiogine, nei perkeltine prasme neturiu, nes esu baisi individualistė). Eikite į „Skonį ir kvapą“. Ten gausite tikrai geros arbatos. Labai neprastos kavos. Skanių virtinukų ir tokių gerų torto gabalėlių, kad kartais susigundau ir aš, nors visiškai nemėgstu saldumynų. Dar bus židinys (niekada nedega, bet gražu) ir savotiškai antikvarinių staliukų, kėdučių, padėkliukų. Maistas, kurį gamina, toks tik pas juos, — kiek verti vien žaliojoje arbatoje virti kiaušiniai (skanumėlis, jei ką), — ir nesikeičia kas savaitę. Tai man patinka. Einu, ir žinau, ką gausiu. Arbata „Numeris 13“. Pagal nuotaiką – virtinukai ar kiaušinis. Ir masalos arbata. Be to, jeigu esate išsiblaškę kaip aš, jie surenka namų raktus ar kokias ant stalo pamirštas mokinių dovanėles, o kai ateinate kitą kartą, grąžina. Ačiū...
Jei norite pietauti, eikite pas Luca Pranciškonų gatvėje. Va šiandien „Feisbuke“ jis kviečia: „Buon di. Šiandien dienos Jums siūlome pasimėgauti trinta pomidorų sriuba ir CASERECCE makaronais su speck kumpių ir cukinijomis. Buon apetito.“
O, tas Luca su savo maža osterija... Vilniaus poezija yra tas šiek tiek apšepęs (čia su meile) Luca. Išeidama anksti ryte į paskaitas jau jį matau. Ateina tos dienos sriubos virti, o kol ta kaitinasi, kiemelyje parūko. Net kai lauke 25 laipsniai šalčio, šitas italas iš Šiaurės Italijos stovi prasisegęs marškinukus ir aiškina mėgstąs Lietuvą, nes čia nekaršta. Pasikalbame lietuviškai. Nors jo patiekalai kaip iš Venecijos, kažkodėl Luca man labiau vilnietis nei daugybė „tikrų“ vietinių, ir puikiai kalba lietuviškai. Kartą prieš gerus metus jis atėjo su savo mažo restoraniuko vizija į mano namą, tarp „obščepitinių“ bedvasių kavinukių, kurios čia bandė gaudyti atsitiktinių praeivių pinigėlius, ir sukūrė maisto ir namų šilumos vietelę.
Ir dar Luca kartkartėmis rengia regionines vakarienes. Buvau tris kartus. Visas prisiminsiu iki gyvenimo pabaigos. Taigi, „Osteria da Luca“, ties Trakų ir Pranciškonų g. kampu. Tinka visada, bet labai subalansuota šeimoms vienyti.
Pasirodo naujas meniu: „Buon di :) Šiandien dienos pietums trinta moliūgų sriuba bei kiaulienos sprandinė su rozmarinų padažu, virtomis ir apkeptomis bulvėmis bei šviežiomis daržovėmis. Skanaus.“ Rozmarinus tikrai pajusite, patikrinkite. Ir šitas stebuklas už 12 (dvylika!) Lt. Labai prašau, Luca, niekada negrįžk namo į tą Italiją. Tengi karšta, ar ne? Maitink mus. Mums čia reikia šilumos, kaip Tau — šalčio.
Kad nepagalvotumėte, jog niekada nepalieku Trakų gatvės, pasiūlysiu dar vieną maršrutą. Dabar į pasaulio galą, toli toli Indijos šiaurėje Botgajoje.
Priklausau žemesniam turtiniam sluoksniui, todėl keliauju pati ir labai mėgstu remtis kelionių vadovo „Lonely Planet“ patarimais. Jie mane nuvilia labai retai. Ir Vietname (o ten maistas pasitaiko tobulas...), ir Stambule, ir kitose pasaulio dalyse gyvenu ir valgau paprastai ten, kur siūlo jie. Bet patirtis dulkinoje, net ne asfaltuotoje aikštėje prie stoties Botgajoje (vyresniems pasakysiu, kad primena septinto dešimtmečio Lietuvos provincijos miestelio centrinę aikštę, tik nėra Lenino) buvo nežemiška. Sunkiai, bet radome apšiurusią palapinę, kurią vadovas vadino „great restaurant“. Viduje kažkoks vyrukas šlavė aslą, o dulkių kamuoliukai skraidė ore. Vis dėlto nutarėme likti. Ir nuo tada žinau — tibetietiška virtuvė mano sėliškai sielai yra dangaus siųstas maistas. Momose ir rytietiškų makaronų vištienos sriuboje švietė virėjų sielos. Lietuvos budistai, kai lankysitės savo šventame mieste, būtinai (būtinai) nueikite į „Fujia Green“. Labai tinka ir krikščionims, kaip rodo mano pavyzdys.
***
Gintautas Mažeika, UAB „AL Holdingas“, valdančios „Alma Littera“ grupę, generalinis direktorius
„Klientą ar partnerį nusivesčiau pietų į „Marche de Provence“, „Markus ir Ko“, „La Provence“, nes ten visada geras maistas, maloni aplinka, geras aptarnavimas.
Vakarienės su draugais eičiau į restoraną „Fabai“, nes jame labai skaniai kepa mėsą ant žarijų.
Dienos pietų – į „Pomodoro“, „Miyako“, nes siūlo gero, kokybiško maisto, į „Fortą“ Ulonų gatvėje, nes arti mano biuro.
Kavos eičiau į „Coffe Inn“ knygyne „Pegasas“ prekybos centre „Panorama“, nes čia gera kava ir ją begeriant galima pavartyti knygas.
Restoranas išskirtinėms progoms – „Apvalaus stalo klubas“ Trakuose, nes čia geras maistas, geras aptarnavimas ir išskirtinis vaizdas už lango.
Kai nuvykstu pas draugą, gyvenantį Pajūrio Bovuare (Beaulieu sur Mer, Prancūzija), beveik visada nueinu pavakarieniauti į restoraną „African Queen“, nes ten ruošiamos jūrų gėrybės – pasakiškos. Savo svečiams iš užsienio stengiuosi parodyti Vilniaus senamiestį, Trakus, Kuršių neriją.
