9 auklės, o „Teltonikos“ investicijos be galvos

Nors daug galima diskutuoti apie tai, kas galiausiai pastūmėjo Arvydą Paukštį, „Teltonikos“ įmonių grupės savininką, atskleisti Lietuvoje investuojančio verslo skaudulius, tai, kas vyko po to, dar kartą patvirtino, kad kai kurių kontorų iškabų pakeitimas iš sovietiniu kvapeliu dvelkiančios VĮ (valstybinės įmonės) į UAB ar AB tėra formalus veiksmas.

Geriausių verslo ir vadybos praktikų perkėlimas į valstybės kontroliuojamas įmones, švelniai tariant, stringa, nors tai veikiausiai leistų išvengti perteklinio reguliavimo, stabdančio pagreitį įgavusią ekonomiką. Akivaizdu, kad ne ką daugiau padeda kažkada sugalvotas gudrus sprendimas ministerijų viceministrus paversti politinio pasitikėjimo tarnautojais, taip vietoj patyrusių technokratų „įveiklinant“ kitur ne ką pasireiškusius partinius lojalistus.  

Nors neabejotinas šio kosminio Lietuvos masteliais 3,5 mlrd. Eur vertės lustų gamyklų projekto šeimininkas yra A. Paukštys, atrodo, kad verslininkas nesugebėjo rasti savo vasalo už sunkiai praveriamų ministerijų ir valstybės kontroliuojamų infrastruktūros valdytojų durų. Niekas kitas nesidomėjo projekto suvaldymu, o greičiausiai ir neturėjo tam kompetencijų – ir ne todėl, kad Lietuvoje daug kas daroma pirmą kartą, bet todėl kad trūksta žinių ir atsakomybės.

Elektros tinklų sinchronizacija su kontinentine Europa ar kiti svarbūs darbai energetikoje neturėtų būti supriešinami su ambicingu ir šalies ekonomikos kryptį galinčiu keisti bandymu prisiliesti prie lustų gamybos pasaulio. Net jei ta ambicija yra aukščiau dangaus. Neturėtų kliudyti ir aklas kelių apsaugos zonų traktavimas, ribojant jose linijų tiesimą ar elektromobilių įkrovos stotelių plėtrą.

Galiausiai, ką apie infrastruktūros (kelių, elektros tinklų) valdytojų tarpusavio komunikaciją turi galvoti smulkesni verslininkai, jei viešai suklumpa „Teltonika“. Vienai ar kitai institucijai nežinoti, kad tai Lietuvai reikšminga investicija, kaip kad teigta „Via Lietuvos“ pranešime spaudai, mažiausiai reiškia būti žioplai arba nusikalstamai, jei jau remtumės spragėsius Daukanto aikštėje skanaujančiu ekspertu. 

Ne mažiau keistai pasirodė „Lidgrid“, „tampiusi gumą“ su galingumais, taip ir nesugebėjusi įvertinti naujo kliento dydžio (lyg tokių turi daug) ir jo žadamos ilgalaikės naudos – neštų auksinius dividendus įmonės akcininkei... Lietuvos valstybei.

Bėgant metams ir dygstant gamykloms, sukurta iliuzija, kad A. Paukštį šalies valdymo aparato žmonės laiko gerąja lietuviška inovatoriaus Elono Musko versija, subliuško iš karto po verslininko įrašo socialiniame tinkle. 

Tas santykis tarp verslo ir valdžios atskleidė visus 50 pilkų atspalvių, kai su šypsenomis perkerpamos gamyklų atidarymo juostelės, sakomi sveikinimai ir bendravimas užbaigiamas paskutiniam atidarymo ceremonijos svečiui išėjus namo.

Toliau sukitės patys arba kas vakarą palikite įrašą savo socialinio tinklo paskyroje. Informuokite visus, kas pavyko, kas ne.  

Kartu šis skandalingas atvejis yra ir labai simboliškas, nes vainikuoja daugelį metų įvairių pakraipų politikų visuomenėje skleidžiamą panieką valstybės biudžetą pildančiam privačiam verslui, demonizuojant jį kaip užbaigtus savanaudžius.

O kaip norėtųsi, kad valstybės institucijose, įmonėse atsirastų tų Paukščių, kurie turi ambicijų padaryti daugiau, nei parašyta teisės akte. Padaryti greičiau, nei nurodytas galutinis terminas. Matančių plačiau, nei užsėstojo kabineto langas.

Galbūt tada biurokratija pamestų tą negatyvumo šleifą ir būtų suprantama kaip kurianti, natūrali demokratinės, teisingos ir sąžiningos šalies veikimo sąlyga.

Dabar, vadovaujantis vaikams įprastos atvirkštinės psichologijos modeliais, atrodo, kad tereikia visus aukštas pareigas einančius žmones pakviesti ant kilimėlio ir problemos bus išspręstos. Jei reikia tik kilimo, vadinasi, tas problemas tie vadovai galėjo išspręsti ir anksčiau tiesiog nesikratydami lyderystės.

Tos, kurios taip trūksta. Tą, kurią lydi atsakomybė. Ir turėtų lydėti apdovanojimas, pagyrimas ar bonusas.

Jei toks sėkmingo verslo bendruomenės mentalitetas nepersikels į valstybę ir jos infrastruktūrą valdančių galvas, būsime riboti. O ribotos idėjos ir jas dar labiau apribojantys biurokratinių taisyklių rinkiniai nepadės mažai valstybei būti didžiai. 

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)