Matrioškų ir fantomų politika
Kad ir kaip pastaruoju metu ji mėgino išsisukinėti nuo tiesaus atsakymo, senokai buvo aišku, kad šiai poniai Lietuvos reikalai rūpi iki rinkimų – dabar Seimo, anksčiau – Europos Parlamento: idant rinkėjai ją vėl deleguotų ten, kur jau senokai susuktoje gūžtoje galėtų ramiai ir nerūpestingai toliau leisti puikiai apmokamą laiką.
Todėl vargu, ar dabar bent kiek mąstančius žmones nustebino pernelyg užsitęsusi Blinkevičiūtės „intrigos“ atomazga. Beje, VŽ jau anksčiau prognozavo tokį pirmosios socialdemokratų partijos ponios gudravimų finalą.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) lyderės pseudopremjerystės šou prasidėjo dar šių metų gegužę, per prezidento rinkimus, kuomet socdemų gausiai paremtam ir vėl išrinktam Gitanui Nausėdai užsiminus apie naująją Vyriausybės vadovę, ši pritariamai linksėjo galva.
Farsas tęsėsi ir artėjant Seimo rinkimams: likus iki jų dviem mėnesiams, „potenciali“ premjerė savo partijos būstinėje žurnalistams pareiškė, kad gavusi pasitikėjimą vadovaus LR Vyriausybei – yra pasiruošusi ir formuoti Vyriausybę, dirbti Vyriausybėje, vadovauti Vyriausybei.
„Prisiimu visą atsakomybę formuoti tą Vyriausybę kartu prezidentu, dirbti, būti ministre pirmininke. Ir taškas. Ir man tai atrodo svarbiausia žinia, kurią noriu pasakyti Lietuvos žmonėms“, – pasak LNK žinių, rugpjūčio 28 d. sakė V. Blinkevičiūtė.
„Niekada nesislėpiau už niekieno sijonų, kaip kai kurių partijų lyderiai“, – pareiškė politikė.
Slėptis už sijonų gal ir neteko, tačiau, pasirodo, melu įkinkytas vežimas jau turėjo nemenką ridą: rinkėjai jau kartą buvo apmauti. 2009 m. V. Blinkevičiūtė buvo išrinkta į Europos Parlamentą, tačiau 2012 m. ji kandidatavo į Seimą. Mandatą gavo, bet jo atsisakė ir išrūko į Briuselį – esą taip norėjo partija.
Dabar tikriausiai irgi partija „norėjo“, kad premjere pasižadėjusi būti jos pirmininkė dar kartą apgautų rinkėjus.
Signalai apie tokius manevrus sklido ir iš socdemų kuluarų, tiesa, dalis jų teigė, kad apie atsisakymą V. Blinkevičiūtė turėjo pranešti jau antro turo rinkimų naktį.
Bet, matyt, ši ponia jautė dar neišeikvojusi viso manipuliacijų arsenalo. Rytą po vykusio susitikimo su G. Nausėda ji aiškino, kad premjero klausimas nebuvo paliestas, tačiau yla netruko iš maišo išlįsti: norom ar nenorom šalies vadovas LSDP lyderę demaskavo. Pasirodo, ji jau tada ir paaiškino jam, kodėl atsitraukia nuo pažadų, tačiau komentuoti prezidentui esą tai būtų „neetiška“.
Spalio 30 d. vakarą, atsakydama į žurnalistų klausimą, kodėl atsitraukia nuo pažadų, ir ar nesijaučia apgavusi savo rinkėjus, socdemų vadovė staiga „prisiminė“ savo amžių (kuris nuo rugpjūčio pabaigos pailgėjo 2 mėnesiais). Ir kad yra pensininkė. Todėl ji vykstanti „dirbti Europos Parlamente“. Ten, matyt, pensininkams nesunku. Kaip nesunku ir skraidyti į Briuselį ir atgal. Nes gi sėdima verslo klasėje. Ir kas mėnesį įkrenta 8.000 Eur viršijanti alga. O išbuvus 4 kadencijas (į tą skaičių ir įšoko V. Blinkevičiūtė) – apie 100.000 Eur išeitinė. Jau nekalbant tūkstantines sumas išlaidoms, už kurias nereikia atsiskaitinėti. Ir apskritai – jokios atsakomybės tame Briuselyje niekas nereikalauja.
Slėpynių esą nežaidžianti partijos pirmininkė šįkart neišvėrė – pasislėpė, tik ne už sijono, o už G. Palucko švarko. To paties Palucko, kuris 2010 m. buvo pripažintas kaltu dėl piktnaudžiavimo tarnyba ir neskaidraus viešųjų pirkimų konkurso jam dirbant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriumi, perkant graužikų naikinimo paslaugas. To paties Palucko, kuris palaikė elektros pirkimą iš Astravo AE etc.
Dabar naujai „kepamas“ premjeras pažadėjo Lietuvai „šviesų rytojų“. Skamba kaip kolūkio pavadinimas.
Tiesą sakant, vargu, ar Lietuva ką prarastų, „netekusi“ tokios premjerės – ko gero, atvirkščiai.
Tačiau kalba apie kitką. Apie politikos fantomus. Kurie išnyra rinkimų kampanijų metu su garsiais pažadais – „Mes, socialdemokratai, pažadame Lietuvos žmonėms!“ arba „Prisiimu asmeninę atsakomybę“ ir t.t.
O vėliau, laimėję valdžią, susipakuoja lagaminus ir skrenda toliau nuo Lietuvos, į Briuselį, kuriame dirbti (dirbti?) netrukdo jokios problemos. Apgavę rinkėjus vietoj savęs bet ką palieka dorotis su problemomis, kurių pakeliui į valdžią atranda tokią krūvą, kad net kartais kyla klausimas, kaip tokia žlugusi valstybė apskritai galėjo gyvuoti. Bet štai – iš socdemų malonės išauš „šviesus rytojus“. Jeigu iš tiesų tą vargšę Lietuvėlę tie niekadėjai dešinieji taip nugyveno, ar ne atsakingo ir rinkimus laimėjusio politikos lyderio pareiga būtų išgelbėti ant bedugnės krašto atsidūrusią Tėvynę, kad ir sudedant ant aukuro asmeninę auką? Juolab kad rinkimų metu gana arogantiškai teigta, jog ir žino, kaip tai padaryti, ir kad turi geriausių profesionalų komandą.
Tokiam nesavanaudžiam lyderiui, pasišventusiam dirbti mūsų naudai Ir žmonių gėrybei bei tamsumas prašalinusiam, liaudis paminklą pastatytų ne tik Linkuvoje, bet ir sostinėje. Tam net nereiktų laimingų pensininkų pagalbos, nes pinigų užtektų turtinguose valstybės bei savivaldybių aruoduose.
Visgi norisi suabejoti, ar fantomų ar matrioškų politika yra tas kelias, kuris didina piliečių pasitikėjimą, pasididžiavimą savo valstybe ir norą dirbti jos labui. Jeigu nerasime priemonių sustabdyti tokios autoritariniams režimams labiau būdingos kultūros ir toliau eisime šiuo keliu, nenustebkime, kai vystantis technologijoms, rinkimų kampanijose regėsime populiarių politikų tikroviškas hologramas ar dirbtinio intelekto (DI) sugeneruotus tikroviškus jų netikrus atvaizdus, kurie skleis rinkėjų ausiai mielą saldžiabalsę.
O laimėję rinkimus, valdžios vadžias perdavinės jau ne savo pilkiesiems kardinolams, o DI valdomiems botams, patys išdūmę kur nors į Maldyvus.
