„Jei vadovas dirba be atostogų – verslas niekada neklestės tiek, kiek galėtų.“

Atsakomybė ir verslas – du, rodos, neatsiejami dalykai. Juk neatsakingas žmogus negalėtų sukurti daug metų veikiančios įmonės, mokėti atlyginimus dešimtims ar net šimtams darbuotojų. Jūs sakote, kad daugeliui vadovų atsakomybės stinga. Kaip taip gali būti?

Pasakyčiau dar griežčiau – atsakomybės trūkumas mūsų visuomenėje yra tarsi epidemija. Koks vadovo atsakomybės lygmuo paaiškėja po testo, kurį pildo kiekvienas, atėjęs į PHRONESIS vadovų akademijos® mokymus. Testas apima ir kitas savybes: atvirumą, supratingumą, pasitikėjimą savimi, gebėjimą planuoti laiką, tačiau atsakomybė – vienas fundamentalių dalykų, su kuriuo dirbame pirmiausiai. Labai dažna ir normali žmogaus, gavusio „minusinį“ atsakomybės įvertinimą reakcija – nenoras pripažinti ar atmetimas. Juk nuo mažens esame mokomi, kad būti neatsakingiems yra labai blogai. Atsakomybė daugelio žmonių dažniausiai suvokiama kaip santykis su kitais: ar laikomės susitarimų, įsipareigojimų. Iš tiesų, atsakomybė susideda iš dviejų dalių: atsakingumas prieš kitus ir prieš save. Būtent šios, drįsčiau sakyti, – svarbesnės atsakomybės dalies stokoja daugelis mūsų ir tai yra vaikystėje matytų pavyzdžių ar įskiepytų nuostatų pasekmė. Dėl to, kai kur nors išgirstame apie būtinybę visų pirma tinkamai pasirūpinti savimi, dažniausiai nė nežinome, kodėl tai svarbu, nuo ko pradėti ir kaip tai daroma.

Bet kaip vadovui suprasti, kad jo verslui sėkmingai augti ir plėstis trukdo ne kokie ekonominiai veiksniai, o jo paties asmenybės bruožai?

Praktikoje tai atrodo taip – vadovai kuria verslus, bet daro tai savo poilsio ir asmeninio gyvenimo sąskaita. Anksčiau ar vėliau toks vadovas „perdega“, t. y. nustoja džiaugtis savo ir komandos veikla, nevertina rezultatų, mato tik trūkumus, erzinasi, pyksta, reikalauja iš savęs ir darbuotojų vis daugiau, bet jokie pasiekti rezultatai iš tiesų nedžiugina. Tokie verslininkai konsultacijose man prisipažįsta, kad paskutinį kartą atostogavo dvi savaites prieš dešimtį metų, o uždarę savo kabineto duris (net jei ką tik viešumoje šypsosi ir juokavo) jie panyra į abejones – kokia apskritai yra visos šios veiklos prasmė. Paradoksas, kad žmogus gali vadovauti verslui, kurio apyvarta kad ir šimtas milijonų eurų, bet kai paklausiu jo, kas gero jo gyvenime ar veikloje nutiko per metus, tik gūžteli pečiais – nieko ypatingo... Tokio žmogaus sėkmės, išsipildymo pojūtis amžinai lieka kažkur už kampo: kai pasieks didesnę apyvartą, kai išplės verslą dar į tris šalis, kai uždirbs milijoną ir t.t. Metai bėga, o laikas džiaugtis savo ir komandos rezultatais niekada neateina.

Daug pavyzdžių, kai savimi tinkamai nesirūpinantys žmonės anksčiau ar vėliau tampa neatsakingas ir kitų atžvilgiu. Tai reiškia, kad tik laiko klausimas, kada toks įmonės vadovas, kuris per metus pusantro šimto dienų praleidžia komandiruotėse ir miega po 4-5 valandas, pradės „degti“ emociškai ir psichologiškai. Ir kai tas „perdegimas“ prasideda, vadovas vis dažniau paveda savo komandą: pamiršta darbus, prisiima daugiau įsipareigojimų nei gali įvykdyti, daro klaidas ar priima neapgalvotus sprendimus. Kartais kalbamės po to, kai jie jau būna patyrę rimtų sveikatos problemų, išgyvenę skyrybas ar kitokias neatsakomybės pasėkmes, o kartais žmonės ateina ieškoti išeičių anksčiau. 

„Darbas žmogų puošia“, „verkia duonelė tinginio valgoma“, „nesėsi – nepjausi“ – rodos, net mūsų tautosaka skatina galvoti, kad pagrindinė gyvenimo vertybė yra darbas, siekis padaryti vis daugiau, geriau nei kiti. Sunku patikėti, kad žmogus geba kurti milijoninį verslą, bet pamiršta išsimiegoti, laiku pavalgyti, išeiti atostogų ar nebemoka sukurti tvarių santykių?..

Paradoksas, bet taip ir yra. Versle žmogus gali būti genijus, o santykiuose su kitais ar savimi – pirmoko lygyje. Taip jau yra, kad ne visiems tėvai vaikystėje sakė ir rodė savo pavyzdžiu, kad „tu klausyk savęs, rūpinkis savimi, sudėliok kas ir kada svarbu, pasitikrink laiku sveikatą, išeik atostogų ir t.t..“ Manau, kokie 98 procentai žmonių problemų yra iš vaikystės. Aišku, sutinku ir tokių žmonių, kurie atsakingai žiūri į savo pačių poreikius, jų prioritetai aiškūs ir ant pjedestalo pas tokius žmones tikrai ne darbas, o visų pirma – jie patys. Kartais paklausiu – kur to išmokai, kokias knygas skaitei, o jis tik gūžteli pečiais – nieko nesimokiau, man tiesiog taip gaunasi. Tada iškart žinau, kad šio žmogaus vaikystėje, šeimoje viskas buvo labai gerai. Nes pasakysiu nuoširdžiai – nesutikau nė vieno žmogaus per 15 darbo metų su vadovais, kuris nesirūpindamas savimi, neturėdamas atsakomybės prieš save, būtų laimingas, džiaugtųsi tuo, ką kuria – nesvarbu, kokie rezultatai jo versle, ar apyvarta 10000 eurų ar 400 milijonų.

Jei toks lėtinis nuovargis, slepiamas nelaimingumas, prasmės neturėjimas užsitęsia, net jei žmogus pats sau to nepripažįsta, kas nutinka toliau? Kokią įtaką tai daro verslui ir kitoms gyvenimo sritims?

Labai dažnai tie vadovai, kurie „degina“ save – „degina“ ir savo komandos žmones. Jie nesuvokia, kur yra ta riba, kur žmogui reikia leisti pailsėti ir aš iš tokių žmonių pastoviai girdžiu, kad štai, dar vienas geras darbuotojas išėjo, nes nebeatlaikė darbo krūvio. Ir tas vadovas stebisi – nebesuprantu, moku didžiausius atlyginimus rinkoje, ko jie dar nori? Bet pinigai žmones motyvuoja tik labai trumpai, yra kiti dalykai, kurie daug svarbesni – pasitikėjimas, įvertinimas, išsipildymo pojūtis, o pervargus visi šie dalykai nublanksta ir išnyksta.

Kita problema – brangiai kainuojančios klaidos. Krenta koncentracija, gebėjimas racionaliai mąstyti ir tik laiko klausimas, kada bus padaryta klaida, kainuojanti didelius pinigus. 

Trečias dažnai pasitaikantis variantas – prisiima galybę įsipareigojimų, įsuka daug naujų projektų, nes „stabdžiai“ neveikia. O tuomet visko nebeaprėpia ir nesuvaldo. Pavyzdžiui, stiprų užsienio prekinį ženklą į Lietuvą atvedęs ir čia vystantis verslininkas užsimojo tuo pat metu valdyti ir vystyti kitas septynias savo įmones. Realiai pinigus uždirba tik ta viena, o kitos septynios veikia nuostolingai. Kodėl protingas, ilgametę patirtį versle turintis vadovas leidžia sau taip elgtis? Priežastis ta pati – pervargimas ir prarasta situacijos kontrolė. Kaip matome, atsakomybės sau pačiam trūkumas kartais kainuoja didelius, o kartais ir labai didelius pinigus. Pakeitus požiūrį į save, tam tikrus įpročius viso to galėtų nebūti.

Dar viena pasekmė – sveikatos problemos. Mokslo įrodyta, kad per mažai miegantis, kasdien patiriantis stresą, nesiilsintis ir vien tik darbu gyvenantis žmogus ne tik blogai jaučiasi psichologiškai, bet ir sumažėja jo kognityviniai gebėjimai, sutrinka hormonų gamyba, o dėl to – ir viso organizmo veikla. Būna – konsultuoju žmogų, didelės įmonės vadovą ir matau, kad jis šoka nuo vienos temos prie kitos, kalba padrikai, paklausiu, kada atostogavo – paaiškėja, kad net neatsimena. Tokiais atvejais tenka pasakyti tiesiai šviesiai – arba dabar imate atostogų ir važiuojate į sanatoriją, arba aš negalėsiu jums daugiau niekuo padėti.

Vis dėlto, žmonės, kurie išgirsta ir nusprendžia rūpintis savimi, jie tiesiog dirba vis mažiau ir padaro vis daugiau. Pavyzdžiui, vienos gamybinės įmonės vadovas iš Kauno atėjo pas mane tikėdamas, kad dirbti keturiolika valandų per parą yra visiškai normalu. Po konsultacijų ir mokymų jis išėjo dirbdamas pusę dienos, o kitą pusę arba tvarko asmeninius reikalus arba grįžta į Vilnių, kur gyvena šeima, draugai, kad praleistų laiką su jais, pasportuotų ar užsiimtų tuo, ką jau daug metų buvo apleidęs. Jis iki šiol negali patikėti, kaip taip gali būti – dirbdamas pusę dienos padaro dvigubai daugiau, nei anksčiau ir verslui sekasi geriau. Iš tiesų, jokio stebuklo nėra – keičiasi vadovo vidinė būsena, keičiasi santykis su komanda, išnyksta nuolatinė emocinė įtampa, atsiranda visai kitokia priimamų sprendimų kokybė ir gerėja rezultatai. Žmonės, kurie „siautėja“ darbe, šaukia ant darbuotojų, piktinasi, yra nuolat suirzę – jie ne blogi, jie – pervargę , bet to nepastebi arba nepripažįsta. Aš irgi buvau toks vadovas, o dabar suprantu, kad tai buvo į kampą įvaryto, perdegusio ir nuolatiniame strese gyvenančio žmogaus elgesys.

Ar būtent dėl šių priežasčių pirmaisiais PHRONESIS vadovų akademijos® mokymų metais 70% temų yra apie vadovo asmeninį efektyvumą, ir tik 30% apie efektyvų vadovavimą? 

Taip, nes pagrindinė problema visada yra ne pačiame versle, o jį valdančio žmogaus galvoje. Esu stebėjęs ne vieną pavyzdį, kaip dėl savo asmenybės problemų žmonės sugriaudavo ir vis dar griauna net labai perspektyvias įmones ir aš mačiau kaip į krizinius, sudėtingoje situacijoje esančius verslus ateidavo stiprūs vadovai ir juos sutvarkydavo. Pirmaisiais metais daug dirbame su asmeniniu efektyvumu ir kitomis asmenybės savybėmis, kurios lemia gerą rezultatą ir gero santykio kūrimą su komanda. Paprastai kalbant – tai darbas su savimi. Žmogus išmoksta pasirūpinti savimi, atstatyti jėgas, kad būtų maksimaliai efektyvus ir jaustų džiaugsmą dėl to, ką daro. Pokyčiai būna išties reikšmingi: tie, kurie metų metus neatostogavo, susiplanuoja 4-6 savaites atostogų ir savo planus įgyvendina. Šiandien jiems tai skambėtų kaip iš fantastikos srities, o kaip gi visi darbai ir projektai? Bet taip bus ir verslo rezultatai dėl to tik gerės. Žmonės, kuriems atrodė normalu dirbti 14 valandų per parą septynias dienas per savaitę, dirbs dvigubai mažiau ir jeigu jiems darbo metu reikės susitvarkyti kokį asmeninį reikalą – jų nebegrauš sąžinė. Atsiras džiaugsmas ne tik dėl asmeninių pasiekimų, bet ir dėl komandos rezultatų. Nes daugelis linkę pastebėti tik tai, kas nepavyko, o geri rezultatai yra tarsi savaime suprantami. Dar per pirmuosius metus vadovas atranda naujus komandos įtraukimo būdus, kurie laiko perspektyvoje yra žymiai veiksmingesni nei pinigai. Ir žinoma, susitvarko santykiai su antrąja puse arba tiesiog, atsiranda laiko santykiams, kurių iki šiol nebuvo. 

Pirmųjų metų grupė, kurios Treneris esate jūs, startuoja jau visai netrukus, gegužės 5 dieną, kokie yra dabartinių mokymų dalyvių lūkesčiai?

Pokyčių poreikį vadovams diktuoja pati rinka. Ekonominė situacija dėl pandemijos ir karo Ukrainoje bei su tuo susijusiais dalykais išlieka nestabili. Jau kelerius metus iš eilės nebeveikia įprasti ekonomikos dėsniai, kurie turėtų veikti, ir nuolat girdime, kad va, ekonomikos vadovėliuose yra taip, o gyvenime visiškai priešingai. Verslai patiria iššūkius: rudenį gamyba buvo apkrauta vos 40 procentų, žiemą staiga tos apkrovos šoko iki 120 procentų, dabar pavasarį vėl tie patys 40 procentų, nors, ekspertų teigimu, turėtų būti visiškai atvirkščiai. Kai neapibrėžtumų tiek daug, vadovui reikia įrankių, kurie padėtų efektyviai dirbti ir jam, ir visai komandai. Ir paprastas dalykas - kuo žmogus viduje yra stabilesnis, tuo jis lengviau atlaiko problemas, greičiau įveikia iššūkius, daug ramiau reaguoja į stresines ir krizines situacijas. 

Ateina nemažai tokių, kurie apie mus išgirdo iš kitų vadovų, nes ar kalbėtume apie PHRONESIS vadovų akademijos® mokymus ar apie DaVinci 365® ARCHITECTUS programą – kitų tokių praktinių pokyčių programų Lietuvoje nėra. Yra nemažai kokybiškų teorinių seminarų, kuriuos pervargę, „perdegę“ vadovai tiesiog atsėdi be jokio ilgalaikio rezultato. Mūsų pokyčių programose vadovai turi savo Trenerį, kuris, kai reikia, kontroliuoja, nukreipia ar palaiko, kad PHRONESIS vadovų akademijos® dalyviai atliktų visus būtinus veiksmus ir užduotis. Taip, kartais vadovai būna priversti padaryti tai, ką reikia, nors ir labai nesinori dėl savo įsisenėjusių įpročių, bet būtent dėl to jie pasiekia realius ilgalaikius pokyčius. Tiesą sakant, jau įpusėję programą maždaug trečdalis vadovų sako: „Man jau dabar atsipirko tie mokymai, galėčiau baigti programą ir išeičiau patenkintas.“ O po metų kas antras mokymų dalyvis sako, kad jo lūkesčiai buvo viršyti ir jie vėl pradėjo nuoširdžiai mėgautis ta veikla, kuria užsiima. 

Žodžiu, siūlote kurti laimingą verslą Lietuvoje?

Siūlau kurti verslą, kuriame ir vadovai sugebėtų džiaugtis rezultatais, kuriame būtų daug daugiau ramybės, daug daugiau gebėjimų įveikti sudėtingas situacijas ir iš to ateitų daug daugiau prasmės.