R. Dževeckytė. Tau 50 metų ir tu – jau senolis

Dėdė Pranas gimtadienius ne tik kad mėgsta, bet ir moka švęsti. Sakyčiau, tai net ne gimtadienio šventės, o kažkokie festivaliai: tiek žmonių prisirenka. 

Ir pačių įvairiausių: kaimynai, prieteliai ūkininkai, kaimo krautuvės pardavėjos, buvę klasiokai, kultūros namų vedėja ir net pats seniūnas su šeima. Mero tik trūksta. 

– Kad aš tam merui neįdomus. Va, pas Antaną, kuris prisipirkęs 500 hektarų žemės, kažkada buvo į gimtadienį užsukęs, pas Joną, turintį gyvulių fermą ir net savo skerdyklą, – per Jonines, pas Nijolę, šiltnamių karalienę, girdėjau, per Velykas lankėsi. O mano kiemą aplenkia, nors ir vienoje mokykloje mokėmės, kone bendraamžiai esame. Bet argi mažas žmogus valdžiai kada nors rūpi, ar pasiteirauja, kaip jis gyvena, kokios bėdos pečius spaudžia? – nuoskaudos balse tąsyk giminaitis net nebandė slėpti, taip sukurdamas dar vieną progą svečiams paburnoti ant valdžios. 

Vis dėlto dėdės Prano baliuose-festivaliuose dažniau būdavo kalbama ne apie politiką, o apie gyvenimą. Ir kai kurie įvykiai sulaukdavo ažiotažo, todėl būdavo aptarinėjami vis iš naujo. 

Dažnai pokalbis prasidėdavo fraze: o ar prisimenate, kai... 

Vienas tokių pavyzdžių – istorija apie Sargį. Kažkurią vasarą vagys, tiksliau – vaikigaliai iš artimiausio miestelio, naktį bandė įsilaužti į Genutės, gyvenančios kaimo pakrašty, namus, bet jos šuo Sargis, pateisindamas savo vardą, nors pats – vos keli sprindžiai nuo žemės, vienam dantimis įsikabino į blauzdą ir nepaleido tol, kol atbėgo moters šauksmus išgirdęs kaimynas ir vaikėzą laikė sučiupęs už čiuprynos, kol atskubėjo kaime gyvenantis policijos įgaliotinis ir sulaukė atvažiuojančio kolegų ekipažo. 

Įkandimo žaizda buvo nedidelė, bet vaikis prišliojo kelnes tiesiogine žodžio reikšme: ar iš išgąsčio, ar iš skausmo, o gal iš baimės, kad dabar policininkai po teismus užtampys ne tik jį, bet ir tėvus, kurie miestelyje buvo gerbiami žmonės: zootechnikas ir bibliotekininkė. Todėl sulaikytasis nesispyriodamas išklojo savo bendrų pavardes ir adresus, nes policininkai pasakė, kad tai būtų švelninanti aplinkybė. Ir net neprašomas nurodė, kas yra užsakovas, kuris priglaudžia vogtus daiktus, o vaikiščiams už „darbą“ padalina po kažkiek eurų ir kartais dar magaryčių prideda alaus bei cigarečių, kad šie pasijustų tikrais vyrais. 

Vietos policininkai, išgirdę tokią informaciją, tik susižvalgė tarpusavy: ar tik nebus užčiuopę siūlo galo narpliodami ne vienos vagystės bylą. Pastaruoju metu rajone ypač padaugėjo įsilaužimų ir jie turėjo vieną bendrą bruožą – nusikaltimo vietoje rasti pirštų atspaudai neatitiko bazėje esančių etatinių vagių paliktų pėdsakų. Kai kurie jų – kone vaikiškų pirštukų. Tyrėjai įtarė, kad pradėjo veikti gerai koordinuojama gauja, nes dažniausiai būdavo pasisavinami darbo įrankiai ir buitiniai prietaisai – tie, kurie lengvesni. Tarkim, nebuvo nė vieno atvejo, kad dingtų drabužiai, tegul ir brangūs. Pavyzdžiui, sabalų kailiniai. Taip, taip – viena nukentėjusioji sakė tokius turinti spintoje. Ar bent įsivaizdavo, kad šie – sabalo, o ne kokio ten šeško. 

Tąkart policininkai atlyžo ir į nuovadą vagišių išsigabeno draugiškai su juo kalbėdami. O Genutė, pamačiusi, kad vaikio visas tarpkojis šlapias, surado išaugtinius savo sūnaus džinsus (čia tas atvejis, kai supranti, kad drabužis niekam jau netinkamas, bet vis tiek jį laikai, nes mažai dėvėtas, išmesti gaila, o gal kam pravers: ir štai pravertė) ir davė vaikinui juos persirengti. Prišlapintas kelnes įdėjo į maišiuką ir įgrūdo jaunuoliui į rankas, kad mamai parvežtų, ši teišskalbie.  

Istorija baigėsi laimingai. Policija suėmė vagišių tinklo organizatorių, nemažai vogtų daiktų rado jo išsinuomotame sandėlyje ir grąžino teisėtiems savininkams. Vagišiai, kurių dauguma buvo nepilnamečiai, išvengė teistumo, tik tėvai turėjo ne sykį minti valdiškų namų slenkstį, kai kurie – ir baudas už vaikų nepriežiūrą sumokėti. Laimingiausias buvo tasai, sučiuptas nusikaltimo vietoje, nes už bendradarbiavimą su teisėtvarkos atstovais jam, tiksliau – jo tėvams, kaltinimai nebuvo pareikšti. O pats vaikis praturtėjo dar vienais džinsais: nors bibliotekininkė, atvykusi atsiprašyti Genutės, juos išskalbtus bandė grąžinti, šioji nė už ką nesutiko priimti atgal. Maža to, dar didžiausią maišą sūnaus išaugtinių drabužių pridėjo: tegul tik nešioja berniukas juos į sveikatą, bet vogti daugiau tikrai negalima. 

Tuo istorija nesibaigė. Apie Genutę, tiksliau – drąsųjį jos Sargį, buvo išspausdintas straipsnis rajono laikraštyje. Ir nuotrauka šunėko – užkietėjusio vagių gaudytojo – atsidūrė pirmame puslapyje. 

Išgarsėjo abu – ir Genutė, ir Sargis. Taip, kad net viena moteriškė iš rajono visai kito pakraščio paskambino: ar galėtų atvažiuoti į svečius su savo kalyte, kuri dabar rujoja: visai norėtų šuniukų nuo Sargio, nes tokio šuns genai yra tobuli. Nesvarbu, kad šis – taksas be kilmės dokumentų, kitaip tariant – visiškas mišrūnas. 

Drąsūs poelgiai ir ištikimybė visuomet atsiperka. 

Tokių istorijų, kurias visi jau ne sykį yra girdėję ir kurios per susiėjimus vis yra pasakojamos dar pridedant nuo savęs, yra begalė. Čia kaip ta pasaka be galo.  

Netrūko jų ir per dėdės Prano 50-metį. Tik pats jubiliatas vienu metu apsiniaukė, nuotaika jo subjuro. Nors prieš tai jautėsi dėmesio centre – ir tikrai pelnytai. 

O dabar sėdi štai už stalo galo, kaip jubiliatui ir priklauso, bet atrodo, kad mintyse jis – visiškai kitur. Į svečių kalbinimus tik burbteli kažką, bando išspausti netikrą šypseną, bet ir ta sunkiai pavyksta. 

Svečiai tos nuotaikų kaitos gal ir nepastebi, nes kalba vieni su kitais, tiksliau – vienas per kitą, o jei mano giminaitis į kalbas nesileidžia, netrunka susirasti kito pašnekovo. Taurelėmis tik dzingt – ir kalbos liejasi upeliais! 

Aš, savo noru pasisiūliusi būti šventės šeimininke virtuvėje, prie stalo prisėdau visai į pabaigą. Darbas mano jau padarytas, užkandžiai ne tik kad seniausiai patiekti, bet didžioji dalis jų jau suvalgyta, lėkštės nuo karštų patiekalų – sukdama zrazus mintyse savo giminaitį keiksnojau, nes šis užsigeidė patiekti būtent jų, o ne kokių ten karbonadų, netikrų zuikių ar dešrelių su troškintais kopūstais, kuriuos padaryti būtų kur kas lengviau, – jau nurinktos, o išplauti indus pasišovė mano jaunoji pusseserė Agnė, kuri buvo puikioji pagalbininkė ir visas vaišes ištaisant. 

Taigi atėjo laikas ir man pasijausti vakaro viešnia. Norėjau iš karto prisėsti šalia savo giminaičio, bet vietos ten nebuvo. Dešinėje sėdėjo vyriausias jo sūnus Aloyzas, panelę į namus pirmą kartą parsivedęs, o iš kairės – ta pati Genutė, herojaus Sargio savininkė. 

Ir kuo daugiau ji kažką kuždėjo mano dėdei, tuo šis labiau niaukėsi, nors kai sėdau prie stalo, plati šypsena tiesiog lipte buvo prilipusi jam prie veido. 

Bet štai samdytas muzikantas užtraukė, ko gero, visiems žinomą dainą „Vėl, švieski man vėl“ ir Genutę šokti pakvietė Darius, su kuriuo mano dėdė kone vienuose vystykluose augo: ir į vaikų darželį kartu ėjo, ir mokykloje viename suole iki pat dešimtos klasės sėdėjo. Tada draugų keliai išsiskyrė – dėdė Pranas nuėjo mokytis į profesinę mokyklą „ant mechanizatoriaus“, o Dariaus šeimyna išsikėlė gyventi į Klaipėdą, kurioje šis įsikūręs iki pat šiol. Bet atstumas draugystės nesužlugdė – vyriškiai vis dar yra vienas kitam kaip broliai: jei tik kurį ištiktų bėda, kitas net vidurnaktį iš karto prisistatytų. 

Dėdė Pranas liko sėdėti vienas, nes kaip Aloyzas tokiam šlageriui skambant savo pasijos šokti nepakvies! Atrodė, kad šalia jubiliato ketino prisėsti liūdesys, bet aš buvau mitresnė. 

– Ir kas dabar nutiko, kad atrodote kaip devynios pėtnyčios?  

– Ai... – ranka numojo surūgėlis. 

– Nagi, dėde Pranai, klokite, kas nuotaiką sugadino, kas širdį užgavo? Su savo „ai“ neišsisuksite, – pasakiau pagriebdama pirmą po ranka pasitaikiusį butelį nuo stalo ir pripildama taureles abiem. 

Pavaipė vyriškis lūpas, žvilgtelėjo tai į stikliuką, tai į mane, atsidūsėjo, bet ryžtingai susivertė tuos velnio lašus į gerklę. Aš – paskui jį: pasirodo, pasivaišinome brendžiu, velniai griebtų tą bjaurybę. 

Vis dėlto dėdei gėrimas kiek atrišo liežuvį ir jau nebesakė nei „ai“, nei „tiek to“. 

– Tai įsivaizduok, ta Genė, kad ją kur peklon, man pradėjo aiškinti, kad jau saulelė vakarop. Suprask, visi, kam per 50 metų, jau yra nurašyti senoliai. Ir josios tėvas po tokio savo gimtadienio prarado gyvenimo džiaugsmą, todėl netrukus išėjo Anapilin. Brolis irgi, vos atšventęs šitą jubiliejų, širdies smūgio buvo pakirstas, trejus metus lovoje dar pragulėjo, o tada atia.  

– Kalba nesąmones ta tavo kaimynė. Įdomu, pačiai kiek jai metų? Gal senatvinis marazmas moteriškei jau galvą suspaudė? – pasipiktinau iš širdies. 

– Jau greitai 60-imt jai bus. Bet ji vis kartojo, kad moterys kur kas ilgiau gyvena. O štai vyrija yra ne stiprioji, o silpnoji lytis. Ir šaukštą sugeba padėti kur kas greičiau bei dažniau, – atsiduso jubiliatas, tarsi pamiršęs, kad dalyvauja savo šventėje.  

Ir gaila pasidarė dėdės Prano, bet kartu – ir juokinga, kad taip giliai į širdį priėmė kažkokios moteriškės, suprask, gera linkinčios, žodžius. Atrodo, vyras suaugęs, gyvenimo vėtytas ir mėtytas, patirties visokiausios sunkiausią bagažą susikrovęs, o štai lygioje vietoje ėmė ir parklupo, tarsi ant banano žievės paslydęs. 

Vidutinė vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje, naujausiais duomenimis, yra kone 71 metai, moterų – 79 su puse. Taigi vien statistiškai gyvenimo liko bent keli dešimtmečiai. Iš tiesų, neabejoju, kad antra tiek. Juk dėdė Pranas – iš stuomens ir iš liemens, o ir genai šioje giminėje ilgaamžiškumu išsiskiria. Žinoma, jei likimas nenusprendžia kitaip. 

Tačiau lietuviškas mentalitetas toks: užuot pasidžiaugę tuo, ką turime, dažnai pasiduodame nerimui, baimei, sugebame įžvelgti blogų ženklų netgi ten, kur visai jokių ženklų nėra. 

Ir tik jaunoji karta suvokia, kad reikia gyventi ir mėgautis, o ne ko nors bijoti. Ne veltui šiemet Pasaulio laimės indeksas (Word Happiness Report) nustatė, kad Lietuvos gyventojai, jaunesni nei 30 metų, yra laimingiausi pasaulyje, nors bendrai Lietuva užima 19-ą vietą, o tai irgi nėra blogai. 

Ir kuo mažiau liks tokių genučių, turinčių gyvatės liežuvį, kuo vieni kitiems daugiau sakysime gražių žodžių, o ne gąsdinsime pasakodami niūrias istorijas, tuo gyvenimas bus šviesesnis ir paprastesnis. Žinoma, su saule niekas negyvensime, tačiau kada ji vakarop, pajusime patys: juk net peržengus simbolinę 50-ies ribą, saulė dar gali būti zenite. 

Ir kaip sakoma: dar dainuosime, kai ir 100 bus! O iš dainos žodžių neišmesi.