Žaliojo kurso našta 

Prieš parduodama nors vieną liemenėlę ES, Italijos apatinio trikotažo gamintoja „Yamamay“ netrukus turės pateikti daugybę duomenų apie tai, iš ko ji bus pagaminta, kas ją pagamins ir kiek tai kainuos planetai. 

Kad būtų pasiektas norimas rezultatas, populiaraus bendrovės apatinių drabužių asortimento gamyba įprastai prasidėdavo nuo eskizo ir tik paskui būdavo ieškoma tinkamo audinio.  

„Dabar viskas atvirkščiai, – sako Barbara Cimmino, „Yamamay“ įmonių socialinės atsakomybės ir inovacijų vadovė. – Turėjome visiškai pakeisti savo darbo metodus.“ 

Dabar, dar prieš pradėdama kurti dizainą, bendrovės tyrimų ir plėtros komanda pasirenka audinius, pavyzdžiui, atlasą primenantį šarmezą, iš kurio gaminamos liemenėlės „Principessa“, ir apskaičiuoja visą poveikį aplinkai bei visuomenei.  

Šią praktiką iš dalies lemia pačios „Yamamay“ tvarumo taisyklės, tačiau netrukus tokia tvarka bus privaloma, norint atitikti naują reglamentą, kurį šiemet patvirtino Briuselis. Šis tvarių produktų dizainą reglamentuojantis teisės aktas turės būti galutinai įgyvendintas iki šio dešimtmečio pabaigos. 

„Tai labai, labai sunku“, – sako B. Cimmino. 

Didesnį popierizmą lemia išplėstas ES klimato kaitos valdymo įstatymas, apimantis žaliojo kurso nuostatas, kurių dalis yra ekodizaino reglamentavimas. 2019 m. paskelbto žaliojo kurso tikslas – iki 2050 m. pasiekti, kad ES taptų neutrali klimatui, ir pertvarkyti Sąjungos ekonomiką taip, kad ši ne skatintų vartojimą, o būtų grindžiama perdirbimu, pakartotiniu naudojimu ir ilgaamžiškumu. 

Tačiau kartu žaliasis kursas pasirodė esantis biurokratinė mašina, sukūrusi daugybę teisės aktų, kuriuos įmonėms visoje ES sunkiai sekasi įgyvendinti ar net suprasti. 

Pasak Pascalio Canfino, buvusio Europos Parlamento Aplinkos komiteto pirmininko, 2019–2024 m. Europos Komisija (EK) pasiūlė daugiau kaip 70 teisės aktų, susijusių su žaliuoju kursu. O tai net neapima šimtų techninių antrinės teisės aktų ar kitų verslui poveikį darančių iniciatyvų, pavyzdžiui, naujų taisyklių, reglamentuojančių duomenis, skaitmenines technologijas ir finansus. 

To poveikį jaučia 24 mln. ES mažųjų ir vidutinių įmonių. Pati EK apskaičiavo, kad vien dėl 15-os žaliojo kurso teisės aktų, paskelbtų 2022 m., įmonės patirtų daugiau kaip 2,3 mlrd. eurų papildomų administracinių išlaidų. 

Tai sukėlė naują susirūpinimo bangą dėl administracinės naštos ir pernelyg didelio Briuselio biurokratizmo, kuris slopina ES konkurencingumą, kol kiti pasauliniai varžovai sparčiai mažina Europos produkcijos dalį pasaulinėje gamybos rinkoje. Bendrijos BVP augimas yra maždaug perpus mažesnis už pasaulio vidurkį. 

„Turime griežčiausią aplinkosauginį reguliavimą, tačiau tai turi savo kainą. Už tai sumoka Europos pramonė prarasdama rinkos dalį ir nutraukdama veiklą... Bendras vaizdas tikrai kelia nerimą“, – sako Inès Van Lierde, Europos gamybos bendrovėms atstovaujančio aljanso „Aegis Europe“ pirmininkė. 

Kai buvo paskelbta apie žaliąjį kursą, įmonių vadovai taip sunerimo dėl nepakankamo dėmesio pramonei ES politikoje, kad daugiau nei 1200 organizacijų vasarį Antverpene pasirašė deklaraciją, kurioje raginama priimti pramonės kursą. Taip pat prašoma „užkirsti kelią perteklinėms ataskaitoms, užtikrinti nuoseklumą [ir] neatsilikti nuo pramonės realijų“. 

„Susidaro įspūdis, kad tai yra tik ataskaitų teikimas dėl paties ataskaitų teikimo, – „Financial Times“ sako Alexanderis De Croo, Belgijos ministras pirmininkas. – Tai slopina verslumą, užgniaužia inovacijas... tai neabejotinai yra vienas iš BVP augimą mažinančių elementų.“ 

Buvęs Italijos premjeras ir Europos centrinio banko vadovas Mario Draghi rugsėjo 9 d. paskelbė svarbią ES konkurencingumo ataskaitą, kurioje atkreiptas dėmesys į biurokratijos naštą. 

Kone 400 puslapių dokumente atskleidžiamos visos šiuos įvairius ES negalavimus jungiančios gijos. Svarbiausios iš jų yra susiskaldymas, perteklinis reguliavimas, netinkamas reguliavimas, nepakankamos išlaidos ir perteklinis konservatyvumas. Iš jų didžiausią žalą daro susiskaldymas. 

Taigi, M. Draghi siūlo supaprastinti teisinį reglamentavimą, kad būtų sumažinta administracinė našta įmonėms ir skatinamas verslumas. 

Sylvie Matelly, Paryžiuje įsikūrusio Jacqueso Delors’o instituto direktorė, teigia, kad tai „tikrai svarbus uždavinys“, ypač atsižvelgiant į Europos siekį konkuruoti su JAV ir Kinija pramonės ir technologijų srityse, kurios apibrėš XXI a. 

„ES tikriausiai labiau nei bet kas kitas pasaulyje nori dereguliavimo, laisvės verslui ir atviresnių rinkų, – sako ji. – Mes tikrai turime apie tai rimtai pagalvoti.“ 

Priimami teisės aktai turės įtakos visos ES sektoriams, tačiau jie ypač aktualūs 197 tūkst. bendrovių, kurios sudaro Sąjungos tekstilės pramonę.  

Ši pramonė, kurioje dirba 1,3 mln. darbuotojų, yra antra pagal vertę drabužių ir tekstilės eksportuotoja pasaulyje po Kinijos. Tačiau, kaip ir daugelį kitų sektorių, ją smarkiai paveikė COVID-19 pandemija ir energetikos krizė, kilusi po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. 

Iki 2019 m. šis sektorius nebuvo griežtai reglamentuojamas, tačiau netrukus jam bus taikoma 16 naujų pirminių teisės aktų pagal Žaliąjį kursą, reguliuojančių viską – nuo mikroplastiko iki finansinės atskaitomybės. 

Tikimasi, kad įmonės, ypač didžiosios kompanijos, rinks ir teiks duomenis apie vandens, energijos suvartojimą, darbo sąlygas, atliekas, cheminių medžiagų naudojimą ir išmetamų teršalų kiekį visoje tiekimo grandinėje. 

„Poveikis aplinkai ir verslui yra milžiniškas“, – sako Mauro Scalia, pramonės organizacijos „Euratex“ tvaraus verslo direktorius. 

Daugelis pramonės atstovų palankiai vertina veiksmus, kuriais siekiama, kad pramonė taptų ekologiškesnė.  

„Reikia reguliavimo, kad finansinės paskatos būtų nukreiptos į administravimą ir kitas vertybes, o ne į trumpalaikį pelną“, – sako Augustas Bardas Bringéusas, vienas iš Švedijos mados ženklo „Asket“ įkūrėjų. 

Priešingai nei daugybė greitosios mados prekių ženklų, savo vyriškų rūbų kolekcijai jis kuria vos 50 drabužių. 

„Jei suprasite, iš kur atsirado kiekvienas komponentas, priversite prekių ženklus geriau apgalvoti savo gaminius“, – sako jis. 

Bendrovėje „Yamamay“, kurios pagrindinė būstinė įsikūrusi Šiaurės Italijoje, netoli Milano, B. Cimmino sako, kad tekstilės sektoriuje jau seniai reikėjo peržiūrėti tvarumo praktikas.  

„Tiesa ta, jog mums reikia šių taisyklių, kad galėtume keistis, – pripažįsta ji. – Šios pramonės šakos nekeitėme jau 500 metų.“ 

Beveik 900 darbuotojų turinti įmonė, kurios apyvarta 2023 m. siekė 145 mln. eurų, fokusuojasi į tvarumą nuo 2001 m., kai B. Cimmino ją ir įkūrė.  

Tačiau bendrovės atliekama vidinė duomenų, reikalingų naujoms ES ataskaitų teikimo taisyklėms įgyvendinti, analizė rodo, kad, nepaisant ankstyvo starto, jos sistema turi tik apie 4o proc. visų reikalingų duomenų, kurių skaičiuojama 1000. 

Reaguodama į tai, „Yamamay“ padidino savo mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros skyrių nuo trijų iki šešių žmonių ir dabar turi visą darbo dieną dirbančią keturių žmonių įmonės tvarumo komandą.  

B. Cimmino sako, kad jai asmeniškai šis reguliavimas reiškia ilgesnes darbo dienas: „Per dieną bent vieną ar dvi valandas turime praleisti prie šių naujų reglamentų, nes pokyčiai vyksta labai greitai.“ 

Pasak jos, taip pat daugiau laiko reikia skirti dalyvavimui pramonės darbo grupėse, susitikimams su politikos formuotojais ir politikais Romoje bei Briuselyje. 

Mados prekių ženklams reguliavimo pokyčiai kartu reiškia daug ilgesnius susitikimus ir glaudesnį bendradarbiavimą su tiekėjais. 

Andrea Crespi , audinių gamintojo „Eurojersey“, kuris tiekia audinius „Yamamay“ ir tokiems prekių ženklams kaip „Calvin Klein“ bei „Lululemon“, vykdomasis direktorius, sako, kad jis reguliariai diskutuoja su B. Cimmino ir vertina, kokį poveikį daro drabužiai.  

Tačiau pramonėje, kurioje maržos labai mažos, tai padaryti nėra lengva ar pigu. „Eurojersey“ investavo 100 mln. eurų į savo gamyklos, esančios netoli Milano, tvarumo didinimą, įskaitant matavimo prietaisus, kuriais tikrinamas „kiekvienos mašinos energijos ir vandens suvartojimas“. 

„Tvarumo darbotvarkė reiškia gerus 5–7 proc. papildomų išlaidų, – sako A. Crespi, – kurių šiuo metu negalime pateikti klientui.“ 

Vos keletas didelių šio sektoriaus įmonių mato visą savo tiekimo grandinę, teigia viena tvarumo konsultančių, kuri neseniai dirbo dideliems Europos mados namams. 

„Bendrovės dirba su tarpininku, kuris dirba su tarpininku, kuris dirba su dar vienu tarpininku, ir, tiesą sakant, jos nenori gilintis į savo fabrikus“, – sako ji. 

Didelės įmonės, kurioms taikomi platūs aplinkosaugos ir socialinės atsakomybės ataskaitų reikalavimai, dažnai turi pasitelkti išorinę pagalbą, kad galėtų juos įgyvendinti, o tai tampa „šimtaprocentiniu pinigų šaltiniu konsultantams“, priduria ji. 

Viename tyrime konsultacinė bendrovė SB+CO nustatė, kad ankstyvaisiais taisyklių taikymo metais daugelis didelių įmonių buvo pasirengusios geriau rizikuoti gauti baudų, o ne jų laikytis. Taip bendrovės siekė išvengti ilgo proceso, dėl kurio „patirtų daug konsultavimo išlaidų“ ir atimtų laiką iš verslo veiklos. 

Šis iššūkis dar didesnis 89 proc. tekstilės pramonės įmonių, kurios yra mažos ir turi mažai išteklių konsultantams samdyti, reikšmingiems pokyčiams atlikti ar net reikiamiems duomenims surinkti. 

„Verslininkas gali sugaišti nuo 9 iki 16 valandų tvarkydamas vietos valdžios institucijų administracinius prašymus. Tai atima daug produktyvaus laiko“, – sako Véronique Willems, profesinės grupės „SMEunited“ generalinė sekretorė. 

Nors mažoms ir vidutinėms įmonėms (MVĮ) iš esmės netaikoma daugelis reglamentų, jie joms daro poveikį „de facto, nes jos yra vertės grandinių dalis“, teigia V. Willems.  

B. Cimmino priduria, kad „Yamamay“ „tikrai“ turėjo atsisakyti tiekėjų, kurie negalėjo įvykdyti reikalavimų.  

Daugelis „Euratex“ įmonių narių „nerimauja, kad gamyba Europoje vis dar nekonkurencinga“, teigia M. Scalia.  

Vienas iš vadovų sako dar tiesmukiau: „Žmonės panikuoja kaip pamišę.“ 

Nors pagrindinė Briuselio administracija sudaro tik 3 proc. JAV vyriausybės dydžio, čia jau seniai nerimaujama dėl „neišrinktų biurokratų“ popierizmo kiekio. 

Iš tiesų konkurencingumo didinimas buvo vienas iš prioritetų bent jau nuo pat 2007 m. pasirašytos ES Lisabonos sutarties. 2011 m. Nyderlandų, Švedijos, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos patariamųjų institucijų, atsakingų už reglamentavimą, paskelbtame dokumente įspėjama, kad, norint išlaikyti „ES palaikymą kaip teigiamos institucijos, skatinančios augimą“, reikia „skaidrių procedūrų ir protingo reglamentavimo“. 

Briuselio biurokratijos našta buvo pagrindinis „Brexit“ šalininkų kampanijos argumentas per 2016 m. JK referendumą. 

Pastaraisiais metais Komisija paskelbė įvairių iniciatyvų, kuriomis bandoma sumažinti biurokratiją, pavyzdžiui, taisyklę „vienas įeina, vienas išeina“, taikomą naujiems teisės aktams, ir įsipareigojimą 25 proc. sumažinti ataskaitų teikimo reikalavimus. 

Šią problemą pripažino ir EK pirmininkė Ursula von der Leyen liepą paskelbtuose naujos EK kadencijos pioritetuose. 

Verslas Europoje turėtų būti „paprastesnis ir greitesnis“, su „mažiau biurokratijos ir ataskaitų teikimo“, pripažino ji savo 30-ies puslapių politinių gairių kitai kadencijai dokumente. 

Ji pasiūlė, kad su biurokratija kovotų naujas pirmininko pavaduotojas, atsakingas už „įgyvendinimą, supaprastinimą ir tarpinstitucinius santykius“. 

Tačiau ES teisės aktų veikimo principas kelia sunkumų. EK pateikia pasiūlymą dėl direktyvos ar reglamento, kuris siunčiamas kiekvienai ES valstybei narei ir Europos Parlamentui, kad šie atskirai parengtų įstatymo projekto pakeitimus. 

Kai Parlamentas ir valstybės narės susitaria dėl savo pozicijų (dažnai su ilgais pakeitimų sąrašais, kurie susiję su nacionaliniais interesais), jos susirenka derėtis dėl galutinės teisės akto formos. 

Reglamentai turi būti tiesiogiai perkelti į valstybių narių teisę, o direktyvos gali būti priimamos laisviau – jose dažnai nustatomi tikslai, kuriuos vyriausybės gali papildyti arba pačios nuspręsti, kaip jų siekti. 

Derybos dėl pakeitimų gali užtrukti mėnesius, o kartais ir metus, per kuriuos bendrovės, ypač mažosios, gali nesuprasti, kokioje stadijoje iš tikrųjų yra teisės aktas. 

A. B. Bringéusas iš „Asket“ sako, kad, kaip maža įmonė, jie turi nuolat skaityti prekybos leidinius, kad neatsiliktų nuo pokyčių.  

„Šiuo metu mes reaguojame“, – sako jis ir priduria, kad teisės aktų pakeitimų informavimo būdas yra „nepakankamai geras“. 

Enrico Letta, buvęs Italijos premjeras, kuriam buvo pavesta ištirti ES bendrosios rinkos ateitį, kaltino valstybes nares, kad šis teisės aktų „paauksavimas“ suskaidė vidaus rinką. 

„Dėl perteklinio reglamentavimo bendrovės patiria daug papildomų išlaidų, kurios yra nepakeliamos mažoms ir vidutinėms įmonėms, ir netyčia suteikia pirmenybę ne Europos bendrovėms, kurioms netaikomos tokios pat griežtos taisyklės“, – teigiama balandį paskelbtoje ataskaitoje. 

„Asket“ tai tapo aktualu, kai Prancūzijos valdžios institucijos įvedė naują perdirbimo etiketę, todėl bendrovė turėjo per trumpą laiką iš naujo paženklinti visus į Prancūziją gabenamus savo gaminius ir patyrė papildomų išlaidų. 

Be to, į daugelį pirminių teisės aktų įtraukta papildomų teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos techninės detalės, ir tai dar labiau pasunkina naštą. Konsultacinės bendrovės „Fleishmanhillard“ Briuselio padalinio atliktos vidaus analizės duomenimis, žaliasis kursas turi daugiau kaip 140 tokių antrinių pasiūlymų, kurie dar nepriimti. 

Pagrindinė ES pramonės grupė „BusinessEurope“ įspėjo, kad vien antrinės teisės aktų, atsiradusių dėl įstatymų, paskelbtų per paskutinę kadenciją, kiekis yra „neišvengiamas naujas cunamis“ ES bendrovėms. 

Dar iki buvo paskelbta ataskaita, „Euratex“ atstovas M. Scalia vylėsi, kad M. Draghi pateiks „apčiuopiamų ir konkrečių“ rekomendacijų, kurios „galėtų tapti dar vienu svarbiu etapu, padėsiančiu nukreipti Komisijos politiką teisinga linkme konkurencingumo link“. 

Kita vertus, jau dabar nuogąstaujama, kad ataskaita gali būti greitai pamiršta, jei EK skubiai nesiims veiksmų remdamasi jos išvadomis. Kaip kad nutiko su E. Lettos ataskaita apie ES bendrąją rinką, kuri nebuvo plačiai aptariama. 

M. Scalia įspėja, kad tekstilės įmonės bus priverstos ieškoti ekonominio efektyvumo, o tai reiškia, kad pramonėje gali kilti konsolidacijos banga. 

Anot jo, bendrovėms, tvarkančioms kasdienę veiklą, „sunku apdoroti visą šią informaciją, ji pribloškianti. EK pateikė daug mėsos ant grotelių, daugiau, nei kas nors galėtų suvalgyti“.