Skyrybos be vedybų sutarties

Naujai Seime gimusi Lietuvos socialdemokratų darbo partija (LSDDP) keisti finansavimo tvarką paprašė dar praėjusioje sesijoje, tačiau valdančiųjų planus tuomet pristabdė opozicija – pareikalavo ekspertinio vertinimo. Pataisas įvertinę ekspertai teigė, kad pataisos neprieštarauja Lietuvoje įtvirtintam politinių partijų finansavimo modeliui, tačiau jiems neaišku, kuo įstatymo projektas būtų tobulesnis už šiuo metu galiojantį. Vertinimą atliko buvusi teisingumo ministrė Milda Vainiutė ir atsistatydinantis Vyriausiosios rinkimų komisijos narys Darijus Beinoravičius.

Kadangi tikslas užsibrėžtas ir siekiai – nenumaldomi, įstatymo pataisa dėl pinigų dalybų atkeliavo į rudens sesiją. Nereikia būti pernelyg įžvalgiam, kad suprastum: valdančiųjų inicijuoti partijų finansavimo pakeitimai aiškiai pritaikyti konkrečiai partijai ir vadinami legaliu kyšiu jai: mat Gedimino Kirkilo socialdarbiečiai, partnerių valstiečių padedami, į kišenę įsidėtų dalį, paimtą iš Gintauto Palucko socialdemokratų dotacijos, – apie 300.000 Eur.

Ar valstiečiai taip nekantriai trypčiotų ir skubintų prastumti tokias pataisas, jei p. Kirkilo partija nebūtų valdančiojoje koalicijoje? Atsakymas, ko gero, aiškus. Kam dar gali būti naudingi tokie pakeitimai – gal demokratijai, gal valstybei? Ar parlamentarų darbo laikas nieko nekainuoja? Politologai primena: žmonės balsuoja už partijas, o ne už frakcijas, kurios, vėjui (interesams) pasikeitus, gali pradėti reikalauti valstybės pinigų.

Rimtų argumentų, kodėl reikia keisti Politinių partijų įstatymą, negirdėti, aišku tik viena – įvyko socialdemokratų skyrybos, todėl turtą (valstybinę dotaciją) reikia padalyti: p. Kirkilo „būreliui“ Seime reikia pinigų. Nors tokios partijos iki rinkimų nė nebuvo, atitinkamai ji ir nedalyvavo rinkimuose – valdžioje liko atskilusi nuo opozicijon pasitraukusios Socialdemokratų partijos ir gviešiasi valstybinės dotacijos. Opozicija tikina, kad „valstiečiai“ sutinka koreguoti partijų finansavimo modelį už „atskilėlių“ paramą valdančiųjų sumanytai mokesčių reformai.

Iki šiol partijos atitinkamą valstybės dotaciją gauna, jei dalyvauja rinkimuose, perkopia biudžeto dotacijai reikalingą 3% ribą ir gauna žmonių palaikymą. Pataisų iniciatoriai nori kartelę nuleisti iki 2% „visų rinkėjų balsų, Seimo, savivaldybių tarybų ir Europos Parlamento rinkimuose“. Beje, šioje sumaištyje mėginta prastumti įstatymų iniciatyvas, ne tik keičiančias partijų finansavimą tvarką, bet ir susieti ją su išlaidomis šalies gynybai.

VŽ nuomone, tokie valdančiųjų manevrai pasiekti savo tikslą bet kokiomis priemonėmis, švelniai tariant, senokai stebina. Atkaklus mėginimas valstybės pinigais apdovanoti prisišliejusius socdemų skyrybų „nuskriaustuosius“ keliauja iš posėdžio į posėdį, Seimo dauguma toliau įnirtingai ieško „raganų“, kurias galėtų sudeginti ant praeities „nuodėmių“ laužo, daugina komisijas, dėlioja pasjansą, kur padėti Gražulį, ir pan. Ar išties galėtume tai vadinti efektyviu, pažangos siekiančiu, Lietuvos žmonių labui skirtu parlamentarų darbu?