Prieš premjerą. Režisierė G. Žickytė: patirti Irenos fenomeną

„Niekada nekeršyk“, – tokie buvo paskutiniai Irenos Veisaitės mamos žodžiai jos dukrai, vėliau tapę jos gyvenimo kelrodžiu ir įkvėpimu aplinkiniams. Ši iškili Lietuvos kultūros asmenybė vietoje keršto rinkosi atleidimą, vietoje tylos – dialogą, vietoje neapykantos – meilę. „Šiandien, kai pasaulis toks neramus, mums labai trūksta Irenos ir jos išminties orientyro“, – sako režisierė Giedrė Žickytė, kurios filmas „Irena“ spalio 24 d. išleidžiamas į Lietuvos kino teatrų ekranus.

Režisierės G. Žickytės, mums geriausiai žinomos dėl daugybės žiūrovų ir tarptautinių apdovanojimų pritraukusio filmo „Šuolis“, filmas pasakoja ilgametės Atviros Lietuvos fondo vadovės Irenos Veisaitės istoriją per dviejų totalitarinių režimų žiaurumus, jos vidinę stiprybę ir ištikimybę humanistinėms vertybėms, nepaisant patirtos neteisybės ir išbandymų. Tai ne tik istorinis liudijimas, bet ir priminimas gyvenantiems šiais neramiais laikais, kaip laikysena gali keisti pasaulį, ir kvietimas permąstyti žmogiškumo ir dialogo svarbą, rašomo „Kino Pavasaris Distribution“ pranešime.

Pažintis

„Su Irena susipažinome nejučia – vis matydavomės įvairiuose renginiuose, ten mus supažindino mano artima draugė, teatro prodiuserė Audra Žukaitytė. Irena turėjo ypatingą dovaną viskuo domėtis – kuo kitas žmogus gyvena, ką kuria, kiekvienam parodyti nuoširdų dėmesį. Nustebau gavusi jos laiškutį, kurį ji parašė, išgirdusi mano interviu per radiją – pasidalino, kokios mintys jai surezonavo, ir pakvietė į svečius išgerti arbatos. Taip pradėjo megztis mūsų draugystė. Tuo metu kūriau „Šuolį“, Irena sekė kūrybinį procesą – ypatingai vertinau jos nuomonę. Mus skyrė 52-ji metai, tačiau bendraujant su Irena niekada nejutau amžiaus ar kartų skirtumo. Ir ne tik aš“, – prisimena G. Žickytė.