Nenugalima komisijų trauka

Publikuota: 2018-03-21
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
Redakcijos nuomonė

Valstybės kontrolė (VK) konstatuoja: Lietuvos teisėkūra neefektyvi. Net pusė teisės aktų svarstoma ir priimama skubos tvarka – juos kuriant per mažai konsultuojamasi su visuomene, dėl to konsultacijos persikelia į Seimą ir ten neretai įstringa. Tačiau parlamente teisės aktų projektai marinuojami ne tik dėl to – šis Seimas yra įklimpęs gausybės laikinųjų ir specialiųjų komisijų darbe. Jos ryja parlamentarų laiką, kuris turėtų būti naudojamas išties svarbiems klausimams spręsti.

VK verdiktas aiškus: nekokybiška teisėkūra kuria nereikalingą administracinę naštą tiek verslui, tiek visuomenei apskritai, sudaro prielaidas biudžeto lėšas naudoti neefektyviai, plečia viešojo valdymo institucijų apimtį, neužkerta kelio korupcijai. Pasak Arūno Dulkio, VK vadovo, Lietuvoje populiari praktika priimti teisės aktus skubos ir ypatingos skubos tvarka, nors tai turėtų būti daroma tik išskirtiniais ir aiškiai motyvuotais atvejais. Auditoriai suskaičiavo, kad skubos ir ypatingos skubos tvarka priimama net apie 50% įstatymų. Estijoje – tik apie 10%.

Tokia praktika neleidžia Seimo nariams aptarti visų susijusių rizikų, įvertinti galimo reguliavimo poveikio. Todėl ypač dažnai priėmus vienokius ar kitokius įstatymus, įnešama daug sumaišties, ypač tuomet, kai teisės aktai pradeda galioti, o įstatymo įgyvendinamųjų teisės aktų ar kitokio išaiškinimo nėra. Negana to, nereti ir kurioziniai atvejai, kai parlamentarai prašo leidimo perbalsuoti, nes esą nesuprato... už ką balsuoja. Galbūt tikrai nesuprato per skubą, galbūt esama visiškai kitokių priežasčių. Vienaip ar kitaip, jei net pusė įstatymų priimama paskubomis, tokio darbo kokybe verta abejoti. Neretai skubos tvarka atsiranda dar ir tuomet, kai teisės aktų projektai Seime tiek užsiguli, kad juos priimti „spaudžia“ vienoks ar kitoks laiko limitas. Tuomet svarstymams laiko nebelieka – kaip yra, taip gerai. Telieka tik kaip nors paspausti sprendimų mygtukus.

Kad šios kadencijos Seimo nariai neturi laiko esminiams klausimams nagrinėti, nelabai ir stebina. Ko gero, kaip nė vienas kitas parlamentas, būtent šis yra paskendęs įvairiuose skandaluose, intrigose, nenuilsdamas aiškinasi tarppartinius, tarpfrakcinius ir net asmeninius santykius. Apkaltų ir komisijų gausa šis Seimas galėtų įeiti į istoriją. Skeletus spintose parlamentarai narsto išsijuosę. Viena po kitos kuriamos komisijos: buvęs premjeras Algirdas Butkevičius garsėjo kaip darbo grupių mėgėjas, o šios sudėties Seimas aiškiai jaučia silpnybę komisijoms. Nuolat veikiančių komisijų Seime yra trylika, dar penkios įvardijamos kaip „kitos“. Minėtas tryliktukas – „etatinis“. Tačiau antrus metus dirbantys parlamentarai yra itin linkę burtis į vis naujas komisijas – laikinąsias ir specialiąsias: dažniausiai dėl sutikimo patraukti kolegą baudžiamojon atsakomybėn, suvaržyti jo laisvę, pradėti apkaltos procesą ir kt. Dar yra komisija dėl mūsų rinkai tiekiamų galimai žemesnės kokybės maisto produktų, kita revizuoja Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdymą, finansinę ir ūkinę veiklą. Čia ypatingą uolumą demonstruoja valstiečių-žaliųjų atstovai.

Šiomis dienomis bręsta dar viena komisija – Artūro Skardžiaus veiklai tirti. Tiesa, jo veiklą viena komisija jau tyrė, dabar bus dar viena – pasak valstiečių lyderio Ramūno Karbauskio, kad „žmogus turėtų galimybę apsiginti“. „Komisininkų“ akiratyje – TS-LKD frakcijos narys Mykolas Majauskas. O valdančiųjų „nuodėmes“ galinti atskleisti komisija Seimo daugumos nepageidaujama. Pasak Mindaugo Lingės, prezidentės patarėjo, vengdami tirti, kiek žemės telkiama susijusiose rankose, valdantieji demonstruoja dvigubus standartus. „Skaidrumas ir teisingumas negali būti selektyvus“, – teigia p. Lingė.

VŽ nuomone, gal geriau Seimas nekurtų dar vienos komisijos – juolab kad mažai vilčių, jog ji būtų objektyvi. Reikia tikėtis, kad šiuo klausimu vis dėlto susidomės atitinkamos institucijos, o Seimo nariai, nustoję dauginti įvairių pavadinimų komisijas, pagaliau imsis konstruktyvaus parlamentinio darbo.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) - redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys, dažnai atsiliepiantis į kokius nors įvykius, paaiškėjusius faktus, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. / Žurnalistikos enciklopedija /
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą VERSLO naujienlaiškį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau