Valdžia ir verslas: bendradarbiauti ar konkuruoti?

Publikuota: 2015-10-29
Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Jūratė Šovienė, Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja

Klausimas nekiltų, jeigu paisytume Konstitucijos. Tačiau be Konstitucijos Lietuvoje veikia Dominuojanti galvosena. Pastaroji šiuo klausimu turi savo atskirąją nuomonę.

Konstitucija teigia, kad privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva yra Lietuvos ūkio pagrindas.

Privatiems asmenims suteikiama laisvė ir iniciatyva kurti, gaminti, parduoti prekes ar teikti paslaugas, o valstybė – skatina, remia ir reguliuoja ūkinę veiklą. Jeigu privatūs asmenys nesilaiko nustatytų reguliavimų ir draudimų, įsikiša valstybė. Jie gina vartotojų interesus, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę, baudžia už netinkamą elgesį.

Konstitucinis Teismas yra ne kartą pasakęs, kad konstitucinė nuostata „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą“ reiškia valstybės teisę teisės aktuose reglamentuoti ūkinės veiklos sąlygas, ribojimus, draudimus, procedūras.

O štai tipiniai Dominuojančios galvosenos svarstymai:

„Valstybės bei savivaldybės įmonės yra tikras gėris: jos kuria darbo vietas neretai visos savivaldybės gyventojams, moka skaidrius atlyginimus, mokesčius į biudžetą, gražiai susiremontavo iš ES lėšų. Jos garantuoja padėties stabilumą.“

„Privatus verslas nepatikimas. O apie konkurenciją negali būti nė kalbos! Mūsų įmonė iš karto subankrutuos, nes konkurencija pasiūlys pigiau. Žmonės liks be darbo, negalėsime kontroliuoti kainų. Prarasime politinį kapitalą.“

„Valstybės įmonė negali bankrutuoti iš principo. Ekonominiams argumentams čia ne vieta. O jeigu manote kitaip, vadinasi, Jūs tiesiog nesuprantate esmės.“

Praktika rodo, kad valdžios institucijų dalyvavimas rinkoje tiesiogiai ar per savo įsteigtas įmones paprastai yra neskaidrus, sukelia interesų konfliktą, diskriminuoja privatų verslą.

Neskaidru, nes valstybės įmonės komercinei veiklai vykdyti neretai naudoja turtą ir lėšas, skirtas valdžios funkcijoms atlikti. Interesų konfliktas kyla tuomet, kai valdžios institucija ne tik dalyvauja rinkoje, bet ir ją reguliuoja. Pavyzdžiui, išduoda leidimus veikti rinkoje savos įmonės konkurentams. Be to, valdžios institucija yra linkusi suteikti išimtinės teises arba bent jau sudaryti palankesnes sąlygas savai įmonei ir taip diskriminuoti privatų verslą.

Tai riboja konkurenciją rinkoje, o pasekmės – žinomos: didesnės kainos vartotojams, prastesnė kokybė, menkesnis pasirinkimas, jokio efektyvumo.

Pavyzdžiui, šiais metais Konkurencijos taryba (KT) atliko komunalinių atliekų rinkos tyrimą ir nustatė, kad gyventojai už komunalinių atliekų surinkimą moka nuo 5 iki 100% daugiau savivaldybėse, kuriose paslaugas teikianti įmonė parenkama be konkurencijos.

„Vilnius veža“ tirtu atveju nustatyta, kad steigdama įmonę savivaldybė nepagrįstai išvaistė apie pusę milijono mokesčių mokėtojų eurų. „Lietuvos jūrų laivininkystei“ mestas gelbėjimosi ratas – konkurencijos ribojimas vėlgi tų pačių mokesčių mokėtojų sąskaita.

Ekonominio saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos, į kurią Lietuva deda pastangas įstoti, tyrimai rodo, kad būtent konkurencijos laisvės užtikrinimas valstybėje didina įmonių konkurencingumą ne tik vidaus, bet ir tarptautinėse rinkose. Tuo tarpu, jeigu valdžios politika riboja konkurenciją, efektyviai veikiančios įmonės negali pakeisti neefektyviai veikiančių. Ekonomikos augimas lėtėja, o valstybė skursta.

Politinė korupcija ir rinkos konkurencingumas yra tiesiogiai susiję. Ypatingu konkurencingumu pasižyminčios rinkos išstumia korupciją, kai tuo tarpu rinkose su apribota konkurencija korupcija klesti.

Konkurencijos taryba savo sprendimais sako, kad valdžios institucija neturi teisės suteikti išimtinių teisių veikti rinkoje savo įmonei. Deja, tokia neteisėta veikla tebėra populiari savivaldybėse. Pavyzdžiui, komunalinių atliekų surinkimo, aplinkos tvarkymo, šilumos tiekimo, keleivių vežimo, kapinių tvarkymo ir kitų viešųjų paslaugųteikimo rinkosneretai yra monopolizuojamas.

KT pozicija yra aiški: organizuodama viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, valdžios institucija privalo paisyti sąžiningos konkurencijos laisvės pricipo ir paslaugų teikėją atrinkti konkurencingu būdu. Taryba taip pat pasisakiusi, kad ūkinė veikla nėra valstybės funkcija. O valstybės įmonės kūrimas konkurencingoje rinkoje, kurioje valdžios institucija turi administracinių įgalinimų, yra akivaizdus konkurencijos teisės pažeidimas.

KT poziciją palaiko Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Šių metų birželį, byloje Regioninių atliekų tvarkymo centrai v. KT, teismas aiškiai nurodė, kad savivaldybės turi skatinti privačių ūkio subjektų iniciatyvą. Teismo nuomone, nėra draudžiama savivaldybės įmonei pavesti teikti paslaugas gyventojams. Tačiau tai turi būti daroma tik išimtiniais atvejais, kai dėl objektyvių priežasčių privatus verslas negali užtikrinti viešųjų paslaugų tiekimo nepertraukiamumo, geros kokybės ir prieinamumo.

Dėl draudimo teikti privilegijas savivaldybių įmonėms šiais metais net du kartus pasisakė Konstitucinis Teismas: atliekų tvarkymo ir šalinimo bei keleivių vežimo bylose. Teismas nurodė, kad savivaldybės neturi teisės diskriminuoti privataus verslo, o atrankoje dėl viešosios paslaugos teikimo gyventojams visos įmonės turi teisę varžytis lygiomis sąlygomis.

Deja, mūsų – vartotojų – gyvenime nieko naujo. Iki šiol daugiau nei dešimt Konkurencijos tarybos sprendimų, pasmerkusių savivaldybes už privilegijų savoms įmonėms suteikimą ir privataus verslo diskriminavimą, yra ignoruojami. Iki šiol, nepaisant ekonominės logikos, dedamos pastangos svetima sąskaita paremti valstybės įmones. Galvojami nauji valdžios įsteigtų įmonių dalyvavimo net ir tokiose rinkose kaip kiaulių veisimo, automobilių nuomos, poilsio paslaugų, kelių remonto ar net mobiliojo ryšio paslaugųteikimo pateisinimai.

„Valstybės įmonių kuriama konkurencija –patikima ir stabilu“, – mąsto Dominuojanti galvosena, krūpčiodama dėl rinką reguliuojančios nematomos rankos išdaigų, bet vis dar drąsiai numodama pagarbos teisei principui.

Jūratė Šovienė yra Konkurencijos tarybos pirmininko pavaduotoja.

Autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.
Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau