Politologas: D. Trumpas nemėgsta pralaimėti, juolab silpnesniam priešininkui

Ar neatrodo, kad Vakarai, Europa ir Ukraina sparčiai juda link pralaimėjimo, nes Kremlius pamažu žengia gilyn į Ukrainą ir įtvirtina savo pozicijas prieš anksčiau ar vėliau tikėtinas taikos derybas? Bet kuriuo atveju Maskva šią situaciją pristatys kaip savo laimėjimą ir turbūt bus teisi, nes didelį gabalą Ukrainos ji bus atsiriekusi ir galbūt net pasiekusi, kad Ukraina kurį laiką nebus priimta į euroatlantinio saugumo struktūrą?

Sutikčiau, kad nuotaika yra slogi ir tendencijos nepalankios, bet visada stengiuosi ieškoti tam tikro pozityvo net ir šitame gana niūriame paveiksle.

Yra keli aspektai, kurie atrodo kaip teikiantys kiek optimizmo. 2024 m. Rusija okupavo šiek tiek daugiau Ukrainos teritorijos, bet tas daugiau buvo tik pusė procento papildomai nuo to, kas užimta anksčiau. Taigi, dabar užimta apie 18% Ukrainos teisėtos teritorijos.

Per metus pasistūmėta tik apie pusę procento į priekį. Tai nėra gera tendencija Ukrainai, bet ir nėra tragedija, nėra fronto subyrėjimas ar koks nors kolapsas, kuris reikštų svarstymus, kad netrukus rusai vėl žygiuos į Kyjivą.

Antras aspektas – jau turime diskusiją Vakaruose apie tai, kad reikėtų ne tik Ukrainą spausti derėtis, bet ir Rusiją. Ir jeigu ta diskusija išsivystys į realius veiksmus, ypač su D. Trumpo administracijos atėjimu, kuri gali turėti mažiau riboženklių nei nueinanti Joe Bideno administracija, tai irgi gali teikti šiek tiek optimizmo, kurį matome net ir tarp ukrainiečių.

Nemaža dalis tų, su kuriais man tenka bendrauti Ukrainoje, tikrai norėjo D. Trumpo pergalės, nes tikėjosi, kad tai perkraus JAV santykius su Ukraina. Ir yra lūkestis, kad tas perkrovimas ves pozityvo link. 

Kita vertus, aišku, su D. Trumpo administracija gali būti visaip.

Ir trečias aspektas. Man atrodo, ypač Lietuvoje nuomonės dėl situacijos Ukrainoje smarkiai varijuoja tarp tam tikrų prieštaringų kraštutinumų. Pačioje didelio masto invazijos pradžioje, t. y. tuoj po 2022-ųjų vasario, kalbėjome, kokia yra nevykusi Rusijos armija, kaip ji, pvz., vagia santechnikos prietaisus užimtose Ukrainos teritorijose ir pan. Vėliau staiga susiformavo įspūdis, kad tai yra nenugalima armada – maždaug tokia, kuri šniokščia, šluoja viską, nepalieka jokių galimybių priešininkams. Esą galėtų čia pat užpulti NATO ir laimėti.

Nei vienas, nei kitas kraštutinumas nėra teisingas. Tiesa yra tiesiog kur nors per vidurį. Mums reikia matyti, kad Rusijos režimas, jos armija kaip to režimo dalis yra pažeidžiami. Ir tą pažeidžiamumą reikia išnaudoti.

Kai vertiname Rusiją, siūlyčiau koncentruotis ne į jos bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir jo augimą ar kritimą, bet į pinigų srautą. Reikia tokiam režimui kirsti per pinigų srautą, o ne skaičiuoti jo BVP. Jeigu bus kertama per tą srautą, tuomet kils ekonominių sunkumų, kurie šitam režimui tikrai atsilieps.

Bet jau bemaž trejus metus galioja sankcijos, lyg ir yra bandymų sustabdyti tą ekonominę ir finansinę kraujotaką, kuri vis dar papildo Kremliaus iždą. Ir viskas beveik bergždžiai – režimas tebeturi pinigų. Kodėl turėtume tikėtis, kad jeigu per trejus metus nepavyko, pavyks šiemet?

Tikrai yra gėdingų skaičių. Pvz., rusiškos dujos ES vartojime pernai sudarė apie 18%. Nors 2023-iaisiais tas skaičius buvo kritęs iki maždaug 12%. Situacija per metus pablogėjo, nes iš Rusijos perkame ir suskystintas dujas rekordiniais kiekiais, ir taip pat dar dalį dujotiekiais, nes ne viskas buvo nutraukta, net ir įvedus tiek daug tų sankcijų paketų.

Tikrai paradoksalu matyti Europą, kuri, viena vertus, kalba apie didžiausią karą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pagal intensyvumą ir pagal aukas, bet, kita vertus, vis dar negali atsijungti net ir nuo elementarių energetikos saitų, nors ir turi alternatyvų. Gal trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu tos alternatyvos iš JAV, tos pačios Norvegijos ar Vidurinių Rytų šalių ir yra brangesnės, bet kažkodėl nenorima ar negebama jų realizuoti.

Taip pat, deja, reikia pripažinti, kad sankcijos turi daugybę spragų.

Negalima sakyti, kad jos visiškai neveikia. Jos išties turi efektą, tik jis neabejotinai galėtų būti didesnis. Faktas, kad spaudimą per sankcijas Rusijos režimui reikia didinti. Ir čia dar yra labai daug ką nuveikti.

Bet dabar Putinui neapsimoka nutraukti kovos veiksmų Ukrainoje ir kartu stabdyti pastangų sugriauti proukrainietišką Vakarų frontą, nes iniciatyva ir laikas yra jo pusėje? Kitaip tariant, ar įmanoma jį sustabdyti ir pasodinti prie derybų stalo?

Šiuo metu labai sunku būtų įsivaizduoti, kodėl Kremlius gali norėti derėtis, bent jau nepabandęs pasiekti maksimalistinių tikslų. 

Čia turbūt derėtų pabrėžti, kad tie tikslai nebūtinai yra susiję vien su Ukraina. Prisiminkime 2021-ųjų pabaigą, kai Kremlius pradėjo kelti ultimatumus ir reikalavimus. Dalis jų aprėpė ir mus, NATO rytinį sparną. Tuomet Maskva reikalavo, kad čia neliktų jokios NATO infrastruktūros, taigi, Kremliaus nuomone, de facto NATO turi atsitraukti iš jau seniai į Aljansą įstojusių šalių, įskaitant ir iš Lietuvos.

Tie maksimalistiniai tikslai kaip buvo, taip ir išliko labai dideli.

Vėlgi, svarbu nepasiduoti požiūriui, kad Kremlius yra nesustabdoma mašina. Kartais atrodo, kad Vakarai situaciją vertina taip, lyg Rusijos karo pramonėje viskas veikia 100% efektyvumu – visi pagaminti tankai važiuoja, visos patrankos šaudo ir visi kariniai sunkvežimiai niekada nelūžta. Maždaug viskas veikia puikiai, todėl mes esą nieko negalime padaryti su tuo režimu.

Bet taip juk nėra. Negali būti viskas tik puikiai šalyje, kurios BVP yra mažesnis už Kanados, nors gyventojų – dešimtis kartų daugiau. Taip vertinti situaciją yra tiesiog juokinga. 

Jeigu matysime to režimo silpnybes ir per jas kirsime, tuomet įžvelgsime ir to režimo pažeidžiamumą. Nes kartais atrodo, kad tiesiog to bijome.

Ir dažniausiai čia net ne politinės valios klausimas. Čia galbūt baimės klausimas, nes Vakaruose vis dar egzistuoja nuostata, kad taip, Putinas yra blogis, bet mums bent jau esą pažįstamas blogis, tad maždaug kas atsitiks, jeigu Putino nebeliks?

Išties sunku nuspėti, kas tokiose sistemose griūties atveju taps naujuoju valdžios elitu. O turint galvoje dar ir branduolinį ginklą, ta chaotiška situacija, kuri gali kilti režimui subyrėjus, Vakarams, sakykime taip, nėra jokia siekiamybė. Tokiu atveju Vakarams Putinas tampa netgi geresne alternatyva negu koks stiprus režimo sukrėtimas, kuris galėtų reikšti ne tik sukrėtimą, bet ir tų molinių kojų, ant kurių jis stovi, subyrėjimą.

Yra sakančių, kad reikės laukti ilgus dešimtmečius, kol vėl Rusijoje rasis sąlyginis Gorbačiovas ar Jelcinas, kurie nulemtų teigiamus pokyčius?

Netgi jeigu naujasis Gorbačiovas atsirastų rytoj, mes, kaip politologai, puikiai paaiškintume, kodėl tai nutiko. Idealiai atrastume tezių, statistinių duomenų ir argumentų, kodėl tai buvo neišvengiama.

Bet problema, kad negalime pasakyti, kada tai nutiks – ar rytoj, ar po 10, ar po 20 m.

Tačiau jeigu žvelgtume į istoriją, matytume, kad iš principo autoritariniai režimai yra labai pažeidžiami ir dažniausiai jų subyrėjimas yra gana sunkiai nuspėjamas, retai pamatomas iš anksto.

Tačiau net ir bet kokios taikos derybos bus kažkuria prasme Vakarų pralaimėjimas. Prisiminkime – ir prieš trejus metus, ir per šiuos trejus metus daug kalbėjome, kad negalima leisti Rusijai nugalėti arba įšaldyti tos situacijos ir suteikti pertraukos Rusijai po kurio laiko pulti NATO. Ir štai dabar viskas eina būtent link to?

Man vis dar labai sunku įsivaizduoti bet kokį šio konflikto įšaldymą. Primenu, kad karas vyksta jau nuo 2014 m. Per tą laiką buvo ne kartą skelbtos paliaubos tame kare, kuris buvo limituotas geografiškai, gerokai mažiau intensyvus ir pareikalavęs gerokai mažiau aukų.

Ir vis tiek tos paliaubos niekada nesuveikė. Jos tęsdavosi po kelias savaites, gal po kelis mėnesius, bet iš esmės visos jos subyrėjo.

Todėl sunku įsivaizduoti, kad jeigu jau nepavyko paliaubos mažesnio masto kare, jos pavyktų tokiame, kuris vyksta nuo 2022 m.

Man atrodo šiek tiek per ankstyvos tos diskusijos, kad reikėtų galbūt Europos taikdarių ar globalių žydrųjų šalmų tame regione. Jos ankstyvos ta prasme, kad kol kas labai neaišku, kur tokie taikdariai turėtų rikiuotis ir kaip reikėtų spręsti klausimą, kai nukris pirma raketa ant tų taikdarių galvų, nes tokia tikimybė bus labai didelė, net jeigu kokiu nors būdu atsirastų politinė valia nusibrėžti žemėlapyje ribą ir Rusija bent jau kurį laiką sutiktų su jos egzistavimu.

Ar Europa jau susivokė, kad reikėtų ruoštis blogiausiam? Taip, nuolat kartojama, kad privalu spartinti gynybos pramonę, pasukti savo ekonomiką labiau militaristine linkme, skirti didesnę BVP dalį gynybos reikmėms. Bet atrodo, kad tie žingsniai, apie kuriuos garsiai kalbama, vis dėlto yra pernelyg lėti.

Sutikčiau. Artėjant šią vasarą vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui Nyderlanduose, vyksta truputį keista diskusija apie tai, kad minimalaus gynybos finansavimo kartelę reikia kelti iki 3%. Tai yra retorika. Pasižiūrėkime į praktiką: praėjusiais metais apie trečdalis NATO valstybių nebuvo pasiekusios net ir 2% ribos.

Ją pasiekusių yra 23, kai kas sako gal 24 valstybės, nes tie rodikliai truputėlį varijuoja. Bet kuriuo atveju mes kalbame beveik apie dešimt valstybių, kurios nėra net ir tos ribos pasiekusios. Tai gana didelė dalis šalių.

Vokietija neturi jokio fiskalinio plano, kaip po 2027 m. išlaikyti 2%. Kol kas viskas finansuojama per skubiai suformuotą šimtamilijardinį fondą, bet jis išseks. Prancūzija turi per didelį fiskalinį deficitą – 5–6% BVP. Jungtinė Karalystė yra užsibrėžusi pasiekti 2,5% BVP be jokios datos. Kodėl? Todėl, kad nėra aiškaus plano, kada tai būtų galima padaryti.

Taigi, mes kaip ir galime iškelti 3% vėliavą, pradžiuginti tviterio žinučių rašytojus, kad Europa susizgribo ir ima daryti daugiau. Bet klausimas, kas už to slypi?

Tuomet atrodo, kad iš esmės vienintelis būdas tai padaryti yra ne pavieniai nacionaliniai sprendimai dėl atskirų biudžetų didinimo, nes jie tiesiog nebus įmanomi dėl įvairių suvaržymų ir politinės lyderystės stokos, bet tik bendri europiniai sprendimai.

Ar jie įmanomi, turint galvoje sprendimų priėmimo Europoje klampumą ir veto teisę iš tokių režimų kaip Vengrijoje arba Slovakijoje?

Iš ES visuomet tikimės labai daug. Ir jai pavyksta priimti sprendimus, kuriuos pajunta absoliuti dauguma Bendrijos gyventojų. Pakanka prisiminti sprendimus dėl tarptinklinio ryšio (roamingo) arba dėl USB-C jungčių standartizavimo. Tai išties didelės pergalės.

Iš tikrųjų, kai pasižiūri net ir į tokius dalykus, kurie yra pasiekiami, kai įvertini, kiek laiko tai trunka, atrodytų, kad bus labai sunku kalbėti apie gynybą, apie bendrą skolinimąsi šiai sričiai.

Kita vertus, manau, kad Europa dažnai paneigia skeptikus, kažkaip sugeba tai padaryti. O ir turint tą patį Andrių Kubilių kaip gynybos eurokomisarą, kuris tikrai yra žmogus, giliai tikintis tam tikromis idėjomis, įskaitant ir tuo, kad galima padaryti ir bendrą gynybos biudžetą. Taip pat turint gana adekvatų tos problemos supratimą, kurį rodo Europos Komisijos vadovė Ursula von der Layen ir atskiri nacionaliniai lyderiai, galbūt yra įmanomas ir bendras skolinimasis, ir Europos investicinio banko pritraukimas ar kiti mechanizmai, kurie leistų ES prisiminti, kad kalbame apie 17–18% pasaulinio BVP, ir tai yra didžiulis ekonominis svoris.

Esame turtingas regionas, ir kai turtingą regioną bando prie sienos prispausti Niujorko valstijos dydžio ekonomika, tuomet galbūt tikrai turėtume veikti aktyviau ir kartu.

Bet kuri nors vyriausybė gali imti ir pragmatiškai pasakyti: gerai, šiandien mes matome grėsmę, reikia tam skirti pakankamai dėmesio, bet jau rytoj ar poryt galimos paliaubos, taikos derybos, galima karo Ukrainoje pabaiga. O mūsų gynybos pramonė jau bus užkurta ir kur tada eis visas tas papildomai gaminamas parakas, ar nebus tai tik tuščias leidimas tų šimtų milijardų eurų, skiriamų gynybai?

Yra bent keli atsakymai šituo aspektu. Pirmiausia, šiuo atveju kalbame apie visiškai skurdaus sektoriaus bent minimalų užpildymą. Ypač dabar, kai sandėliai buvo ištuštinti ir viskas perduota Ukrainai. Vadinasi, per keliolikos metų perspektyvą turime užpildyti tai, kas buvo prarasta, atiduota arba nesukurta per kelis dešimtmečius.

Antras dalykas – Rusijos grėsmė niekur nedings. Net jeigu ryt poryt, tarkime, subyrėtų Putino režimas, visa ta militaristinė visuomenė, ekonomika, pramonė išliks. Taip pat toliau egzistuos ir ta grėsmė.

Vadinasi, kertinį NATO principą, t. y. atgrasymo mechanizmą, reikės stiprinti toliau. O ginkluotės atsargos ir yra to kertinis elementas.

Trečias dalykas – yra ne tik Rusija. Kalbame ir apie daugiau geopolitinių sankirtos taškų. Turi įsivyrauti supratimas, kad ES privalo turėti ir raumenų, kuriuos kiti matytų ir gerbtų. Antraip šiame globaliame pasaulyje, kur turime JAV ir Kiniją, Europa liks provincija, kuri bus priklausoma nuo sprendimų, priimtų kitur. Taigi, jeigu norime turėti adekvatų svorį, turime investuoti į tą sritį.

Ir galiausiai paskutinis aspektas yra investicijos į tą sritį. Tai juk nėra pinigų sudeginimas. Tai yra investicijos į mus pačius.

Dažnai kalbame, kad pramonė Europoje silpsta, kad ji neturi galimybių konkuruoti su kitais didžiaisiais žaidėjais. Čia kalbama ne vien apie karinę pramonę. Nes jeigu investuojame į gynybinius pajėgumus Europoje, užsikuria ir mūsų ekonomika, užsikuria galimybė naujoms pramonės šakoms vystytis. Iš karo pramonės investicijų gali kilti ne vien karo pramonė.

Lieka nedaug laiko iki naujos administracijos Baltuosiuose rūmuose darbo pradžios. Ar mes vis dar negalime tiksliau pasakyti, koks yra D. Trumpo požiūris į Ukrainos klausimo sprendimą?

Labai sunku būtų pasakyti, kad mes žinome tą požiūrį, ir drįsčiau spėti, kad tas požiūris nėra susiformavęs ir pačioje D. Trumpo aplinkoje.

Išskyrus tik specialiuoju patikėtiniu Ukrainos klausimui paskirtą Keithą Kelloggą, mes apskritai dar nematome, kas toje aplinkoje apie tai mąstytų ir koncentruotų dėmesį į šią temą.

Ir kol kas tebuvo tik preferencijos į dar iki rinkimų rengtus jo paties ir kolegų rengtus analitinius tekstus, kurie galbūt labiau aiškino paties K. Kelloggo situacijos matymą ir jo supratimą, kaip į tai galėtų žiūrėti D. Trumpo administracija.

Čia išskirčiau gal vieną pozityvų aspektą, t. y. Ukrainos diplomatiją. Jos santykiai su JAV turi daug bėdų ir ypač, sakyčiau, prastai atrodo Volodymyro Zelenskio pastarasis vizitas į Jungtines Valstijas praėjusių metų spalį, kai buvo pristatomas vadinamasis pergalės planas. Po jo, manau, daugelis amerikiečių nesuprato, kas čia įvyko, kas čia per planas ir kam to reikėjo.

Tas „planas“ tikrai nebuvo diplomatinė sėkmė.

Bet per pastarąsias kelias savaites ukrainiečiai sugebėjo pasiekti, įtvirtinti viešojoje erdvėje ir, regis, D. Trumpo aplinkoje tokį naratyvą, kad Ukraina nėra kliūtis deryboms, kad Kyjivas nori derėtis, nori taikos. Kad tai nėra šalis, kuri nori kariauti, kad kariautų.

Tad tokiu atveju problema yra ne Ukraina, į kurią labai stipriai koncentravosi dalis respublikonų, sakę, kad reikia spausti Ukrainą, reikia iš jos atimti paramą, nes kitaip tas karas niekada nesibaigs.

Ne, Kyjivas faktiškai įrodė, kad karą reikia baigti, bet tada verta žiūrėti į kitą pusę, ar ji sutiktų tą karą baigti ir derėtis dėl taikos.

Taigi, dėmesys po truputėlį linksta į tą kitą pusę. Būtina atsakyti į fundamentalų klausimą, į kurį šiandien atsakymo tikrai dar nesu girdėjęs ir labai abejoju, ar jis apskritai yra, – kaip priversti Putiną sėsti prie derybų stalo, kokie svertai Putino atžvilgiu yra tie, kuriuos galime mesti ant stalo po sausio 20-osios, kai pradės dirbti nauja JAV administracija, ir sakyti, kad jis jau nebeturi kitos išeities.

Sakoma ir taip: D. Trumpas galės abi puses priversti skelbti paliaubas ir derėtis, nes priešingu atveju, jeigu nesutiks Kyjivas, tuomet jam nutraukiama karinė parama ir Putinas galės su juo daryti ką nori, o jeigu nesutiks Kremlius, tada Ukraina esą bus bene neribotai apginkluota, suteikti visi įmanomi leidimai jai atakuoti tais ginklais Rusiją ir tada Putinas bus nugalėtas. Bet ar toks planas yra realistiškas?

Tokia buvo išsakyta K. Kelloggo mintis. Bet man kol kas labai sunku suprasti, ką reikštų „duodame viską Ukrainai“. Pirmiausia dėl to, kad dalies dalykų amerikiečiai tiesiog nebeturi ir nebegali duoti Ukrainai. Kad ir tų pačių ATACMS rezerve likęs skaičius yra toks menkas, kad net nebekalbame apie politinės valios stygių.

Be to, ukrainiečiai neturi pakankamai karių. Klausimo nėra, ar turime duoti daugiau ginklų. Klausimas, kas tuos ginklus valdys?

Vis dėlto, didžiausia problema ta, kad nėra jokios magiškos ginkluotės ar sidabrinės kulkos, kurią Baltieji rūmai dabar laikytų užrakintą seife ir kurią atidavus staiga karas imtų ir apsiverstų aukštyn kojomis.

Kaip jums toks požiūris – esą D. Trumpui visiškai nerūpi Ukraina, jam ji tik kaip koks pašinas piršte, mielai Kyjivą atiduotų Putinui, o kad po to kils pavojus Europai, D. Trumpui esą nusišvilpt, sakys, kad maždaug taip jai ir reikia, nes pati kalta, nesiruošė, nesiginklavo, neskyrė pakankamai lėšų gynybai, maitino Putino režimą, pirkdama jo energijos resursus?

Kritikai D. Trumpą supranta pernelyg tiesiogiai, bet nerimtai, o jo gerbėjai jį supranta rimtai, bet netiesiogiai.

Todėl, matyt, neturime pagrindo manyti, kad D. Trumpas džiaugtųsi, jeigu Rusija užimtų Kyjivą.

Kad jam Ukraina nerūpi – tikrai taip. Su tuo sutiktų ir didžioji dalis sprendimų priėmėjų JAV. Bet taip pat jie supranta, kad tai nėra vien tik Ukrainos klausimas. Nes tai globalus klausimas. Ir Europos saugumo architektūros klausimas. Ir Kinijos požiūrio į JAV lyderystę klausimas, ir Jungtinių Valstijų reputacijos klausimas.

Tad daugybė elementų į tai sukrenta ir jie neleidžia taip vienareikšmiškai svarstyti tik labai juodo scenarijaus.

Manau, kad D. Trumpas, jeigu vertintume jį objektyviai, nenorės būti suvoktas kaip tas, kuris pralaimėjo Ukrainos karą. Jis labai nemėgsta pralaimėti. Ypač tokiems priešininkams, kurie, vėlgi objektyviai vertinant, yra silpnesni.

Vadinasi, jis turi svertų bent jau neleisti įvykti pačiam blogiausiam scenarijui. 

Ar jis stengsis įvykdyti geriausią scenarijų žvelgiant iš Ukrainos pozicijų? Greičiausiai ne. Bet ir tikrai tai nebus pats blogiausias scenarijus.

Kalbant apie Europos ir JAV santykius, reikėtų atkreipti dėmesį, kad dvišalės prekybos apimtys 2023 m. siekė 1,6 trln. USD. 10 milijonų darbo vietų abiejose Atlanto pusėse tiesiogiai susijusios su šita prekyba.

Tad jeigu Europa pradėtų byrėti, JAV supranta, kad vis tiek galiausiai turės ateiti jos gelbėti ir tas gelbėjimas kainuos brangiai. Tai geriau išvengti gelbėjimo ir atgrasyti šio scenarijaus išsipildymą.

Tad norėčiau tikėti, kad tokia elementari logika ir strateginis interesas visiškai iracionalus.

Bet dar yra vienas aspektas. Aišku, kad svarbiausias D. Trumpui kriterijus yra laikas. Jis nori kuo greičiau pasiekti kažką, ką galėtų parodyti kaip pergalę, pvz., paliaubas ar kažką panašaus. Tas turbūt kelia didžiausią nerimą. Jei tavo prioritetas yra laikas, tuomet, paties savaime susitarimo elementai šiek tiek yra nustumiami į šalį. Tai nėra palanku Ukrainai.

Užsiminėte apie Amerikos ir Europos prekybą. Gali būti, kad D. Trumpas jau pirmosiomis kadencijos dienomis įves papildomus importo muitus tiek Europai, tiek ir Kinijai?

Čia yra dvi stovyklos. Vieni sako, kad tai tėra retorika, kuri pasodina prie stalo kitą pusę ir leidžia pasiekti susitarimų, nebūtinai galiausiai įvedant sankcijas muitų pavidalu.

Kiti gi teigia, jog D. Trumpas, sakydamas, kad muitai yra gražiausias žodis anglų kalbos žodyne, yra labai rimtas ir bent jau iš dalies juos turės įvesti – galbūt ne 60% Kinijai ir galbūt ne 20% Europai, bet bent jau tam tikrus tarifus atskirose srityse ir taip parodyti, kad daro tai, ką ir žadėjo daryti.

Tuomet gal tai nėra pats blogiausias scenarijus.

O Kinijos stabdymo faktorius yra įmanomas, ypač turint galvoje, kad bent kol kas D. Trumpo aplinkoje yra Elonas Muskas, kuris turi tiesioginius verslo interesus Kinijoje?

Paradoksalu ir tai, kad visos rinkimų kampanijos metu dažniausiai D. Trumpo minėtas užsienio lyderis buvo Viktoras Orbanas – žmogus, kuris pasiskelbė vartais Kinijai į Europą.

Tai tokių prieštarų D. Trumpo retorikoje, elgesyje, santykyje su žmonėmis yra pakankamai daug.

Vėlgi prisiminkime „Tik Tok“. Dabar jis yra tas, kuris prieštarauja „Tik Tok“ uždraudimui, nors kadaise buvo šios idėjos vienas iš šauklių.

Aišku, kad jis Kinija sugrėsmina. Bet D. Trumpas gali keisti savo nuostatas ir gali segmentuoti politiką atskirų šalių atžvilgiu – į tokią, kuri veda konfrontacijos link, ir į tokią, kuri palieka terpę dialogui arba netgi bendram racionaliam santykiui. To neturėtume pamiršti.

Ir kai kalbam apie tą patį NATO, visada siūlau žvelgti ne taip tiesiogiai į kiekvieną jo pareiškimą, bet vis tik matyti platesnį kontekstą, sieti su realiomis JAV prezidento galimybėmis įgyvendinti tuos sprendimus, žiūrėti, ar kiti veikėjai tame nedalyvauja ir ar negali proceso pakreipti kita linkme.

Lygiai taip pat reikėtų vertinti visus D. Trumpo retorikos vingius apie Panamos kanalą, Grenlandijos įsigijimą ir Kanadą, kaip naująją JAV valstiją?

Tikriausiai taip. Vėlgi, negali žinoti, galbūt dėl Panamos kanalo jis bandys kažką pakeisti. Bet labai sunku įsivaizduoti, ką tai reikštų praktiškai.

Tik pasikartosiu, kad jį reikėtų vertinti rimtai, bet netiesiogiai, labiau pamatyti tų jo platinamų žinučių bendresnę perspektyvą.

Antai, ta pati Grenlandija yra tiesiogiai susijusi su strategine konkurencija su Kinija ir ta pačia Rusija Arktyje. Jis sako, kad JAV reikia Grenlandijos, kitaip jų interesai šitame geopolitiniame kontekste bus pažeidžiami. Bet ar tikrai tai reiškia, kad D. Trumpas bandys ją nupirkti ir jėga spaus Daniją? Greičiau ne.

NATO ateitis prie D. Trumpo aiški?

Žinot, NATO visada yra ant subyrėjimo ribos. Kaip ir ES. Aš sakau tai todėl, kad tai yra unikalūs dariniai. Pvz., NATO kaip tik pernai pagal gyvavimo trukmę pranoko visus kada nors istorijoje egzistavusius kolektyvinės gynybos susitarimus. ES apskritai yra kosminis darinys su viršnacionalinio valdymo mechanizmu.

O kai sukuri kažką naujo, atrodo, kad tas naujumas, kuris nėra pakartotas kitų, yra ant tos ribos, kuri reiškia, kad netrukus subyrės.

Bet vis tiktai aš manau, kad visos valstybės ir JAV supranta, kad NATO kuria pridėtinę vertę ir naudą. Ir jeigu NATO subyrėtų, iš karto reikėtų kažko panašaus į tokį Aljansą tam, kad būtų apginti jį sudarančių valstybių interesai.

Visada, kai susitinkame su D. Trumpo aplinkos žmonėmis, jie kartoja tą patį dalyką, kad pats D. Trumpas pats niekada nėra tiesiogiai pasakęs, kad nori išstoti iš NATO. Jis yra sakęs daugybę kritiškų dalykų apie Aljansą ir atskiras jo šalis, bet nėra pareiškęs, kad viskas – noriu, išstosiu ir mūsų ten nebeliks.

Bet ar tai apskritai yra neįmanoma? Tikrai nedrįsčiau teigti, kad tai yra visiškai neįmanoma. Bet vis tik manau, kad D. Trumpas žvelgia į viską pragmatiškai ir racionaliai. Ir jeigu pavyks jį įtikinti, kad partneriai didina gynybos išlaidas, kad pati Europa imasi daugiau atsakomybės už save, tuomet, manau, jis atlieps ir tą supratimą, kad be NATO Jungtinėms Valstijoms būtų sunkiau, įskaitant ir tą pačią konkurenciją su Kinija.