R. Šimašius apie gatvių siaurinimą, nebaigtus projektus ir Laisvės partijos perspektyvas rinkimuose

    Publikuota: 2023-01-24
    Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
    svg svg
    Remigijus Šimašius, Vilniaus miesto meras. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

    Vilniaus mero pareigose paskutinius mėnesius skaičiuojantis Remigijus Šimašius sako paliekantis daug užprogramuotų projektų, kurie bus baigti jau esant kitiems savivaldybės vadovams.

    Interviu BNS kalbėdamas apie vėluojančius ambicingiausius infrastruktūros projektus, jis teigė besilaikantis pozicijos, jog „geras miestas niekada nebūna užbaigtas“.

    „Neabejotinai Vilniuje atsiras daug labai naujų dalykų ir po to, kai aš nebūsiu meras. Galėčiau vardinti, kurie projektai užprogramuoti dabar ir kur juosteles karpys jau kiti merai. Aš jiems tik linkėsiu sėkmės“, – teigė R. Šimašius.

    Kitos interviu temos: 

    Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













    Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



     
    • Vilniuje po karo gali likti apie trečdalis čia persikėlusių ukrainiečių.
    • Bus tobulinami kai kurie susiaurintų gatvių sprendimai.
    • Maskvos namų pastatas galėtų būti ne nugriautas, o pritaikytas kitoms reikmėms.
    • Partnerystės pripažinimo Vilniuje galėtų imtis T. V. Raskevičius, jei bus išrinktas meru.

    Kokius penkis akcentus dėtumėte, penkis dalykus, kuriuos jums tikrai pavyko padaryti, ir penkias nesėkmes ar neįgyvendintus tikslus?

    Tiesą sakant, labai gerai atsimenu – 2015 m., pirmas mėnuo, kai esu meras, susikviečiau tuometinių paslaugų centrų vadovus. Buvo tokių keletas, jie buvo tokie gana rudimentiniai, dabar jau – ne paslaugų, o kompetencijos centrai. Tuo metu klausiau, ką galiu padaryti, kad geriau jums būtų Vilniuje kurti geriau apmokamas darbo vietas. Atsakymai buvo trys: geresnis viešas transportas, geresnės viešosios erdvės ir daugiau vaikų darželių. Tad tikrai labai galiu pasidžiaugti iš karto, kad tie trys dalykai sutapo ir su mano kriterijais, ir programa, ir pavyko pasistūmėti labai smarkiai.

    Viešasis transportas – jo kokybė yra ženkliai paaugusi (kalbant tiek apie naujumą , tiek apie patikimumą, tiek apie kitus parametrus), nuo labai blogos iki ganėtinai geros. Nors tikrai dar yra ką tobulinti.

    Investicijos į viešas erdves – parkų, aikščių sukūrėme tikrai daug. Net tos diskusijos apie gatves, kurios vyksta, man atrodo, kas žmonėms yra naujiena, kad gatvė irgi yra vieša erdvė, ji nėra skirta tik kaip magistralė pravažiuoti. Ji skirta ir pravažiuoti, bet lygiai taip pat ir eiti, būti šalia, gyventi šalia. Tai irgi yra vieša erdvė su miesto gyvenimu joje.

    Vaikų darželis „Vaikystės sodas“. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
    Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

    Kalbant apie darželius, tai priminsiu, kad 2015 m. apie 2.000 vaikų netilpdavo į jokį darželį, galėdavai į kitą miesto galą bandyti patekti. Šiandien 80% vilniečių vaikų patenka į jų pirmo pasirinkimo darželį, o į bet kokį tame miesto gale patenka iš esmės visų vilniečių vaikai. (…) Nepatekusiųjų į savo ar gretimą seniūniją yra apie 100 su truputėliu, bet toliau jie irgi patektų.

    Išskirčiau gerokai geresnį švietimo aprūpinimą ir kokybę. Vėlgi prisimenu tuos laikus, kai mokyklų vadovai sakė: pajutome dėmesį švietimui, nes viduje nebešalta. Bet yra ir kiti dalykai – aprūpinimas ir visos programinės priemonės, dabar tas „Bloombergo“ projektas, kurį laimėjome. 

    Sakyčiau, dar bendrai finansinės miesto situacijos pastatymas ant kojų – tai ne tik dėl ekonomikos augimo, nors ir dėl to, bet ir dėl kitų dalykų: jeigu skola buvo maždaug 107% Vilniaus biudžeto 2015 m., tai dabar iki 25%.

    Bet augo juk ir biudžetas, pajamos.

    Augo ir pats biudžetas, auga nemažai, bet mažiau negu infliacija pastaraisiais metais. Tai čia irgi nėra ko labai smarkiai džiaugtis. Bet vis dėlto finansų tvarkymas, įmonių veiklos tvarkymas – visi šitie dalykai labai svarbu. Na ir vis dėlto išsišlavimas nuo korupcijos tokių pagrindinių problemų – tikrai, visą laiką tai yra tokia sritis, kur reikia atidžiai žiūrėti, kad negrįžtų niekas. Bet tai yra labai svarbi tema.

    Aišku, daug kur reikėtų pasitempti. Man atrodo, nors ir daug investuota į sovietinio laikotarpio gyvenamuosius rajonus, jie yra patogesni – ir parkavimo pridaryta, ir takų, ir apšvietimo daug, bet jie nepakeitė dar savo veido. Jie dar atrodo kaip tokie šiek tiek geriau prižiūrėti sovietiniai rajonai. Man atrodo, čia miesto persikrovimas dar labai rimtas laukia.

    Aišku, yra dalykų, kur ir pats savivaldybės veikimo metodas, ir būdas, pavyzdžiui, ar projekto valdymo, ar kokybės užtikrinimo dalykai – man atrodo, kad mus nuo labai blogos situacijos pavyko pakelti į praeinamą balą, į teigiamą, bet toli gražu dar ne į puikų. Tikrai dar yra kur pasitempti.

    Turite omenyje ir vėluojančius infrastruktūros objektus?

    Ne tik su vėlavimu, apskritai, su kokybės priežiūra, su planavimo pagrįstumu, su laiko valdymo, su finansų valdymu – su viskuo. Manau, kad kažkada tai buvo nepraeinamas balas savivaldybėje, dabar jau turime praeinamą, bet iki puikaus įvertinimo dar reikia padirbėti nemažai. Esame gerame kelyje, bet tai yra procesas.

    Užsiminėte apie viešąjį transportą. Vienas ryškiausių konfliktų jūsų valdymo metu buvo viešojo transporto darbuotojų streikas. Ar sutinkate su priekaištais, kad ši krizė vis dėlto diskreditavo savivaldybės, „Vilniaus viešojo transporto“ vadovybę, kaip nemokančią ar nenorinčią ieškoti kompromisų?

    Kai yra konfliktas, žmonėms visą laiką labai sunku atsirinkti, kas, kur ir kodėl: jei įsivėlei į konfliktą, tai, matyt, ir pats kažkiek kaltas. Aš puikiai suprantu tą vertinimą. Bet grįžtant į 2022 m. rudenį, tai buvo ir toks profesinės sąjungos vadovo apskaičiavimas, kad prieš rinkimus (valdžia – BNS) tai jau ryškiai nusileis bet kam. Nesiginčys ir sutiks su bet kokiais reikalavimais, ir tie planai, kurių turima, jų bus atsisakyta. Nei aš pats, nei komanda, nei įmonės vadovybė, nei tokio mandatų turėjome nusileisti, nei noro buvo.

    Aš vertinu, kad vis dėlto pavyko pasiekti pagrindinius tikslus. O pagrindiniai tikslai buvo du: priminsiu, kad viešasis transportas yra atnaujintas: ir kokybė gerinama, ir finansinė situacija geresnė, ir nebedega tie autobusai, nebegenda. Bet kur dabartiniai mūsų iššūkiai yra, tai vis dėlto pritraukti daugiau vairuotojų. Tai reiškia, kad mažiausiai uždirbantieji uždirbtų daugiau, kad žirklės tarp daugiau uždirbančiųjų ir mažiau uždirbančiųjų mažėtų.

    Vilniaus viešasis transportas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.
    Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

    Tuo metu profesinė sąjunga manė, kad tos žirklės turbūt platesnės, kad kai didinami atlyginimai, kad daugiau uždirbantiesiems ir mažiau uždirbantiesiems proporcingai būtų didinama taip pat, kad skirtumai nemažėtų. Mums pavyko tuos skirtumus sumažinti, šiek tiek lengviau pritraukti naujus darbuotojus. Ir vis dėlto pavyko užtikrinti, kad būtų atsižvelgiama labiau į vairuotojų darbo kokybę atlyginimų sistemoje, kad būtų mokami priedai už kokybišką vairavimą. Tai irgi teko kompromisų tam tikrų padaryti. Aš tai vertinu kaip kaip tikrai miestui labai reikalingą dalyką.

    Kaip savo pasiekimą nurodėte sprendimą siaurinti gatves, gatvių „žalinimo“ idėją. Oponentai tai pateikia kaip minusą, trūkumą, naudoja savo rinkimų platformoms, kad štai, darysime atvirkščiai. Ar nemanote, kad padaryta klaida? Ar sieksite šių darbų tęstinumo?

    Turbūt reikėtų taip pasakyti, kad XX a. pabaigoje visoje Europoje, bet ypač sovietiniame bloke, buvo tokio modernistinio požiūrio, kad kuo plačiau, kuo daugiau betono. Europa jau turbūt aštuntame dešimtmetyje pradėjo nuo to nusisukti labai smarkiai ir XX a. pabaigoje tai visiškai sukosi. Progresyvios šalys jau 1995–1997 m. pradėjo daryti tai, ką dabar mes darome. Tai mums užtruko kiek ilgiau.

    Bet aš noriu pasakyti, kad labai didelis miesto politikos posūkis yra įvykęs. Ir natūralu, kad tas posūkis yra labai lauktas, gal ir pavėluotas. Bet aišku, pasakyti, kad tokį posūkį darant viskas tik idealu ir jokių klaidų nepavyko išvengti, būtų tiesiog neteisinga ir net nesąžininga. Tai aišku, kad visko pasitaikė tenai, pradedant nuo to, ar ten žolę pjauti, ar nepjauti.

    Yra trys skirtingos erdvės: viena erdvė – kur žmonės gulinėja ir vaikšto ant žolės, pavyzdžiui, Lukiškių aikštės centras. Aišku, kaip matome, ji pjaunama kaip niekad smarkiai. Ten, kur visokie kalnai, šlaitai ar ten, kur žmonės nevaikšto, kur norime, kad būtų pieva, bet ji žydinti, pjaunama kartą–du per metus. O ten, kur norime, kad tie šlaitai apaugtų krūmais ir medžiais, ten apskritai nepjaunama, norime, kad užželtų tanki žaluma.

    Žinote, kai ir namus savo tvarkaisi, turbūt būna, kad susitvarkai, o žiūrėk, kur nors dulkės ir liko nenubrauktos. Tokių dalykų iš tikrųjų buvo ir, manau, kad reikia pasitobulinti. Lygiai taip pat dėl gatvių: labai, man atrodo, geras posūkis, bet pakeliui yra dalykų, kuriuos reikia tobulinti. Ir, beje, dabar kaip tik keletą dalykų esame nusimatę, ką patobulinsime.

    Pasakykite, ką.

    Žmonės dažnai kalba apie siaurumą – platumą važiuojamosios juostos, sutapatina jį su gatvės platumu, nors gatvė iš tikrųjų ir žalioji, ir pėsčiųjų, ir dviračių, ir parkavimo juostų yra. Bet mes matome, kad kur vienas iš principų yra, kad posūkio kampas neturi būti ištiestas, o turi statesnis būti, jis daugeliu atvejų veikia gerai, bet specialiajam transportui kai kur tikrai iššūkis yra, ypač prie mūsų vairavimo kultūros. Todėl šį aspektą numatome truputėlį patobulinti, kad ten, kur, paprastai šnekant, ant bordiūrų užvažinėja žmonės, ypač didesniu transportu, kad vis dėlto būtų buferinė zona, kad būtų galima užvažiuoti ant kitos dangos, o nebūtinai ant žolyno.

    Tačiau kai kurie miestiečiai pastebi, kad ir dviratininkams šiose gatvėse kyla didesnė rizika, ir išlipti iš automobilio kai kuriems atrodo nesaugu. Ar neketinama iš esmės šios koncepcijos peržiūrėti?

    Koncepciją visą laiką reikia peržiūrėti, nes iš esmės kas metus tobulinti. Šia prasme taip, bet tai nereiškia, kad sukame į priešingą pusę. Tobuliname tą kryptį, kuria einame. Svarbu suprasti, kad pertvarkymai, kurie padaryti, tiesiog pagerino saugumo situaciją ir dėl greičio, ir dėl patogumo, ir dėl kitų dalykų.

    Vilniuje yra prisiglaudusi didžiausia nuo karo pabėgusių ukrainiečių bendruomenė Lietuvoje. Savivaldybė rėmė ją ir padėdama įkurti ukrainietišką mokyklą, centrinė valdžia akcentavo dar siekį, jog bendruomenė integruotųsi, matant galbūt perspektyvą, kad dalis ukrainiečių norės čia likti ilgesniam laikui. Kuris kelias atrodo teisingesnis? Kiek, jūsų manymu, ukrainiečių galėtų likti Vilniuje net ir pasibaigus karui?

    Aš labai nuosekliai laikiausi ir savivaldybė laikėsi pozicijos, kad mes čia pirmiausia atliekame humanitarinę misiją. Vadinasi, turime traktuoti čia atvykusius žmones nuo pat pirmos dienos kaip vilniečius, suteikti visas galimybes čia būti tiek, kiek reikės, ir taip, kaip jie norės. Aš prognozuoju, kad apie trečdalis tų žmonių bet kokiu atveju liks Vilniuje.

    Natūralu, kad jie nori integruotis ir turime sudaryti tam sąlygas. Iš praktinės pusės, nuo pat pirmos dienos buvo labai skirtinga motyvacija. Pavyzdžiui, iš Charkivo atsikėlė visa privati mokykla. Dalis vaikų čia atvažiavo dėl to, kad su mokykla atvažiavo, dalis iš karto norėjo į lietuviškas mokyklas integruotis, dalis norėjo į rusiškas, nes rusų kalba ir Ukrainoje mokėsi iki tol. Daliai lietuvių kalba buvo per sunku, ukrainietiškos nebuvo, rusiškos nenorėjo, dėl to pasirinko lenkiškas, nes artimesnė kalba.

    Turint omeny, kad motyvacija įvairi, man atrodo, labai svarbu pagarbiai į tuos žmones žiūrėti – ne kaip avių bandą varinėti pagal politikų užmanymą, bet kad jie patys pasirinktų. Tokio požiūrio ir laikomės ir, man atrodo, kad mūsų naujieji piliečiai tą labai ir vertina. Džiaugiuosi sulaukdamas ir padėkų, ir kad jie tikrai gerai čia jaučiasi. Man atrodo, tai yra vienas iš dalykų, dėl ko arba jie grįžę į Ukrainą parsiveš gerų įspūdžių ir padės pakelti Ukrainą, arba apsispręs likti Lietuvoje, nes jiems Lietuvoje ir Vilniuje patinka.

    Ukrainos palaikymo plakatas Vilniuje. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
    Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

    Bendrauju su ukrainiečių merais. Kaip tik Lvivo meras planuoja atvažiuoti į Vilniaus 700 metų jubiliejų. Tad su ponu Andrijumi Sadovu kalbant, jis irgi taip pat planuoja, kad apie ketvirtadalis tų, kurie į Vakarų Ukrainą atbėgo, į Lvivą, jie irgi liks Lvive, negrįš namo.

    Turime suprasti, kad dabar tie, kas tarnauja kariuomenėje iš vyrų, jie gauna gana normalų atlyginimą. Karui pasibaigus, nebūtinai gamykla, kur jie dirbo, turės darbo. Ir gali būti taip, kad jie važiuos ieškoti darbo kitur, įskaitant ir Lietuvą, tam, kad galėtų savo namus atstatyti, dalis grįš, kurie jau čia dirbo prieš tai.

    Jūsų vadovavimo miestui laikotarpį daugelis turbūt prisimins ir kaip paminklų griovimo metą. Buvote ir palaikomas, ir kritikuojamas dėl Žaliojo tilto, P. Cvirkos skulptūrų, Antakalnio kapinių paminklo nukėlimo, kad kaip tik einama cenzūros keliu, trinami istoriniai ženklai. Ar nesigailite sprendimų ir ką atsakytumėte kritikams?

    Ten, kur dabar stovi Vinco Kudirkos paminklas, kažkada stovėjo stačiatikių koplyčia, kurios viduje buvo iškalti „didvyrių“ vardai. O „didvyriai“ – tai tie, kurie malšino 1863 m. sukilimą. Įsivaizduokime, kad jeigu ta koplyčia stovėtų šiandien. 

    Atsakyčiau taip: bet koks objektas, kuris atsirado ne kaip funkcinis objektas – gyvenamasis namas, viešasis ar kažkas kitas – bet kaip garbinimo objektas, tai jo paskirtis yra nulemta pačios pradžios. Natūralu, kad sovietinio garbinimo objektai iš Vilniaus viešų erdvių turi būti pašalinti, kaip ir bet kokio kito totalitarinio režimo garbinimo objektai. Mes nekalbame apie viduramžius, kai visiškai kitokia ideologija ir supratimas buvo, bet apie XX a., kai ir humanizmas egzistavo, ir šalia – totalitarizmas.

    Man atrodo, tie sprendimai buvo labai būtini ir labai savalaikiai. Patikslinsiu, kaip ir nė viena gatvė nebuvo susiaurinta, o buvo daug paplatinta pėsčiųjų, dviračių takų ir žaliųjų juostų, taip ir nė vienas paminklas nebuvo nugriautas – jie buvo perkelti. Man atrodo, labai svarbus dalykas, nes iš JAV ar Jungtinės Karalystės tą matėme, ir iš Rygos, kai buvo griaunami paminklai, brutaliai, nuverčiami ir sudaužomi. Ir Lietuvoje matėme tokių atvejų. Vilniuje nė vienas paminklas nebuvo nugriautas, visi jie buvo tvarkingai nukelti. Tai yra vis dėlto labai svarbi skirtis – kam nors ji gal atrodo nesvarbi, man tai atrodo principo reikalas.

    Net Žaliojo tilto skulptūros – jos yra savotiškas meno objektas, skirtingų autorių sukurtas, sovietinio realistinio meno. Jis kada nors kur nors bus eksponuojamas, yra tokių planų. Bet jos nebuvo nugriautos, nebuvo sulaužytos, jos buvo nukeltos ir bus eksponuojamos meniniam kontekste, o ne garbinimo kontekste.

    Kalbant apie griovimą, Maskvos namų projektas – kokia situacija su juo?

    Pirmiausia, labai noriu pasidžiaugti, kad tą tikslą, kurį buvau sau išsikėlęs, – sustabdyti, jis pavyko, pavyko sustabdyti, kad ta propagandos mašina čia neįvažiavo. Dabar, aišku, visiems atrodo akivaizdu, bet dar prieš kelerius metus tai nebuvo visiems akivaizdu. O kaip bus pasielgta – šiuo atveju yra nacionalinės valdžios reikalas.

    „Maskvos namai“ Vilniuje. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
    „Maskvos namai“ Vilniuje. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

    Mano supratimu, griauti, o po to galvoti, ką ten daryti, būtų ne pats išmintingiausias sprendimas. Reikia pirma sugalvoti, ką ten norime daryti, o tada jau nuspręsti, ar griauti, ar negriauti. Klausimas nėra atsakytas. Esu tą poziciją išsakęs: pirma – Statybos inspekcija, Nacionalinė žemės tarnyba su Vyriausybės pagalba turi atsakyti į klausimą, ką jie nori daryti. Nes jeigu ten bus naujas pastatas, tai situacija truputėlį komiška būtų. Griauti, tai ką reiškia? Ten dviejų aukštų garažas po žeme yra. Tai tą duobę užlyginti, o paskui vėl kasti? Truputėlį toks sovietinis, tuščias darbas.

    Sklypas jau perimtas, ant to sklypo yra pastatas. Priklausomai nuo to, kaip Vyriausybė apsispręs jį panaudoti, reikia ir kitus žingsnius dėlioti.

    Tik įpusėjus antrajai mero kadencijai paskelbėte, kad nebesieksite šio posto. Taip ir nesate atvirai atsakęs, kodėl – ar atsibodo negatyvus dėmesys, ar pajutote nuovargį, ar buvo kokios kitos priežastys?

    Yra merų Lietuvoje, kurie pasakė, kad nekandidatuos dar anksčiau negu aš, paskui jie apsigalvojo ir dabar kandidatuoja. Aš pats, tiesą sakant, paskelbiau, ir vienas iš tokių šalutinių motyvų buvo tai, kad neapsigalvočiau. Labai džiaugiuosi, kad pasakiau, nes kai kildavo mintys, kad gal reikėtų, sakau: ne, jau pasakiau. Ir tai, manau, labai teisinga.

    O dėl to atvirai ar neatvirai – tos priežastys tokios ir yra, kartais žmonės ieško daugiau. Tos dvi kadencijos – man asmeniškai, atrodo, užtenka. Aš tikrai nemanau, kad turėčiau būti trečiai kadencijai. Manau, kad ir miestui reikia persikrauti, eiti tolyn. Aš pats manau, kad tarybos nario vaidmenyje galėsiu pilnai atlikti tas funkcijas, kurias sau matau. Miestas keliaus tolyn, o aš pats turiu kitų idėjų ir jas bandysiu realizuoti. 

    Net jei miestas išsirinks prieš tai kelias kadencijas dirbusį merą?

    Neišsirinks.

    Apie planus – kokie jie? Gal suksite į verslą, privatų sektorių?

    Aišku, pirmas planas, kas labai akivaizdu, kad aš vedu Laisvės partijos sąrašą į miesto tarybą. Natūralu, tai susiję su buvimu ir darbu miesto taryboje ir užtikrinant, kad miestas toliau augtų, mokytųsi, nemestų kelio dėl takelio ir taip toliau. O visi kiti dalykai, iš ko duoną valgysiu ir ką dar realizuosiu, tai turiu įvairių planų, bet turbūt irgi dar per anksti apie tai kalbėti.

    Kalbant apie Laisvės partijos sąrašą – ar tikitės, kad jūsų buvimas pirmojoje vietoje „suteiks sparnus“ tam sąrašui savivaldos rinkimuose, tikitės bent išlaikyti dabartinį atstovų skaičių taryboje, ar jį padidinti?

    Iš tiesų, mes dabar turime rekordinę frakciją bet kada buvusią. Tai tikrai labai geras rezultatas ir būtų labai geras rezultatas jį išlaikyti. Tikiuosi, kad tai gali pavykti, rinkimai parodys. O mano dalyvavimas – aš tikrai matau savo darbą miesto taryboje, manau, jis būtų labai prasmingas. 

    Man atrodo, kartais žmonės užmiršta, kokiam mieste gyveno prieš aštuonerius metus, kokie finansiniai ir korupciniai skandalai ir koks fantazijos trūkumas mieste buvo. Aš pats irgi praėjau per daug stadijų per tuos aštuonerius metus. Buvo tas „kodėl niekas nevyksta“, tada – „kodėl esminės reformos nevyksta“. Dabar ta stadija „kodėl tiek daug pokyčių vyksta, jų per daug“. Tai tikrai nenorėčiau, kad miestas grįžtų į tai, kas buvo prieš aštuonerius metus su visu korupcijos, finansinio neatsakingumo šleifu.

    Kaip vertinate jūsų partijos kandidato į merus Tomo Vytauto Raskevičiaus galimybes patekti į antrąjį Vilniaus mero rinkimų turą? Apskritai, kaip vertinate savo partijos kandidatus kituose miestuose? Nes bent jau kalbant su klaipėdiečiais, kauniečiais, susidaro įspūdis, kad Laisvės partija galbūt kai kuriuos kandidatus kelia juokais.

    Aš apie Vilnių gal tik pakomentuosiu. T. V. Raskevičius visus šansus turi. Na, jis labai žinomas žmogus yra, bet daugeliui galbūt asocijuojasi tik su žmogaus teisių tema ir su LGBTQ+ teisių klausimų kėlimu.

    Aš manau, kad debatų laikas dabar tik prasideda, žmonėms jis geriau atsiskleis ir tikrai gerokai sustiprins savo pozicijas. Mano vertinimu, tai jis atrodo gerokai geriau negu oponentai, tiesiog gerokai geriau. Ir daugiau žinių, ir matymo apie miestą turi, čia aš matau, kad T. V. Raskevičiaus yra stiprioji pusė. T. V. Raskevičius, man atrodo, labai realistiškai vertina miestą, ir man atrodo, rinkėjai realistiškai vertina. 

    Laisvės partijos spaudos konferencija. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
    Tomas Vytautas Raskevičius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

    Kalbant apie T. V. Raskevičiaus iniciatyvas: jūs patvirtinote, kad Seime nepasiekus tam tikrų sprendimų, bandoma savivaldybėje galbūt įteisinti partnerystės ar sugyventinių modelį, kaip jis įvardija pats. Ar matote teisines galimybes iš tikrųjų tai padaryti, ar pats darysite ką nors ta tema?

    Aš tikrai sakiau, kad remsiu, ir pats esu su ta mintimi dar gerokai seniau. T. V. Raskevičius, apsisprendęs kandidatuoti į merus, apie tai šnekėjo. Akivaizdu, kad sprendimai esminiai gali būti tik nacionaliniu lygiu, bet kruopelytė gali būti ir miesto lygiu įgyvendinta. Manau, kad ką galime padaryti, tą reikia daryti.

    Aš tai tikrai remsiu, nes šiuo atveju yra labai paprasti, tokie galbūt ir buitiniai klausimai: kai turi reikalų partneriai su Vilniaus miesto savivaldybės įstaigomis, kaip tos įstaigos šiuos žmonės traktuoja, kai jie neturi nacionaliniais teisės aktais patvirtintos partnerystės. Bet iš tikrųjų yra partneriai ir turi kokį nors kitą, tarkime, dokumentą, kad ir pas notarą sudarę ar miesto patvirtintą, ar kitą. Man atrodo, kad tikrai tų galimybių reikia ieškoti ir jų yra. Aš manau, kad jeigu nacionalinė valdžia nedrįsta, miestui tada reikia (daryti – BNS). Manau, kad T. V. Raskevičiui tapus meru, galbūt ir ryškesnė ta iniciatyva bus, nes T. V. Raskevičius labai aiškiai į politiką atėjo su žmogaus teisių darbotvarke, ir jam tikrai aktualu, kad ta darbotvarkė neišnyktų ir būtų realizuota.

    Jūsų vizitine kortele turėjęs tapti nacionalinis stadionas nebus įgyvendintas jums einant mero pareigas.    Kas buvo aišku nuo pradžių. 

    Bet aš kalbu ir apie kitus projektus: Lazdynų baseinas, koncertų salė ant Tauro kalno, stoties rajono konversija. Kaip užtikrinsite ar apskritai sieksite, kad tie projektai įgautų tęstinumą jums nedirbant meru ir kaip tai darysit?

    Akivaizdu, kad miestas yra ilgesnis negu viena ar dvi kadencijos. Man atrodo, labai svarbu suvokti, kaip vienam garsiam posaky sakoma, kad Niujorkas bus nuostabus miestas, kai bus užbaigtas. Šiam posakiui – apie šimtas metų. Natūralu, kad geras miestas niekada nebūna užbaigtas, miestas yra atvira struktūra. Ir jei vieną dieną kas nors pasakys, kad viskas, užbaigėme miestą, miestas nuo šiol važiuos tik žemyn. Tai aš labai linkiu Vilniui visą laiką važiuoti tik aukštyn.

    O kalbant apie didžiuosius projektus – su Lazdynų baseinu liko tik pridavimo stadija ir galbūt iki rinkimų dar galėsime plaukt tame baseine. Su stadionu – tai buvo labai aišku, kad ne šitoj kadencijoje bus baigta, bet viskas vyksta sklandžiai ir bus užbaigta.

    Su koncertų sale – viskas labai sklandžiai ir pagal grafiką vyksta, šiandien yra ta stadija, kai Vyriausybei dar reikia apsispręsti: skirs, kaip numatyta, pinigų, ar neskirs, ir koks bus santykis su savivaldybe. Projekto statybos leidimas gautas ir dabar rengiami rangos dokumentai. Viskas vyksta pagal grafiką, viskas priklauso nuo Vyriausybės. Sąmatos padidėjimas iš tiesų yra statybų kainų indekso ribose, tai nebuvo koks nors padidėjimas. Bet aš manau, kad neišvengiamai tai reikia daryti, nes įdėta nemažai pinigų, ir savivaldybės, ir nacionalinių, išperkant profsąjungų rūmus ir projektuojant, ir aš žinau, kad tai bus padaryta.

    O su stoties konversija, aš nekilnojamo turto skelbimuose jau treji–ketveri metai visą laiką matau: „atgimstančiame Stoties rajone“. O kas atgimsta? Vėlgi mes matome – Geležinkelio gatvė nauja? Nauja. Bet ar tai radikalus pokytis? Ne, dar jis ateina. Žingsnis po žingsnio tai vyksta, projektai – ir Šv. Stepono bažnyčia ir visa kita, ir stotis. Ir linkiu sėkmės, kad nuo finansinių nepriteklių kenčiantys „Lietuvos geležinkeliai“ neatsitrauktų.

    Neabejotinai Vilniuje atsiras labai daug naujų dalykų ir po to, kai aš nebūsiu meras. Galėčiau vardyti, kurie projektai užprogramuoti dabar ir kur juosteles karpys jau kiti merai. Aš jiems tik linkėsiu sėkmės.

    Nevertinate kaip nesėkmės, kad tie projektai strigo? 

    Lazdynų baseinas, būtų gerai, kad būtų buvęs atidarytas pernai. Bet rangovo bankrotas buvo ta objektyvi situacija, kuri šimtą projektų Lietuvoj nusinešė. Džiaugiuosi, kad pavyko tai išspręsti, nes galėjo visai kitaip baigtis. Aišku, visą laiką norisi, kad greičiu baigtųsi, bet aš visą laiką matau kaip sėkmę tai, kad Vilnius juda į priekį, judės ir toliau. 

    Dėl energetikos kainų – sprendimas grįžti prie mazuto buvo pasiūlytas kaip vienintelė išeitis mažinant kainas. Ginčai su „Ignitis“ dėl nebaigto biokuro bloko irgi buvo matomi. Ar šiuose procesuose neįžvelgiate klaidų?

    Šiuo atveju tikrai nekomentuosiu už „Ignitis“ apie statybos laikus, tegu jie komentuoja. O dėl šilumos kainų – šį sezoną tikrai galima pasidžiaugti, kad jos suvaldytos, ir suvaldytos su tokiomis priemonėmis, kurios nei žalos gamtai padarė, nei pinigų Kremliaus diktatoriams atnešė.

    Man atrodo, kad tai yra sėkmė, jog pavyko šitas planas, nes dar rudens pradžioje tai tikrai nebuvo akivaizdu. Noriu padėkoti visai komandai ir Vilniaus šilumos tinklams, kad tas planas pavyko, ir Vyriausybei, ir Seimui taip pat. Be jų sprendimų, be jų įteisinimo tam tikrų sprendimų tai nebūtų įvykę.

    R. Šimašių kalbino Ignas Jačauskas

    Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo draudžiama.

    Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

    Tema „Verslo aplinka“
    Rašyti komentarą 0
    Norite pasiūlyti temą, turite pastabų ar klausimų?

    Parašykite redaktorių komandai arba vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt. Konfidencialumą užtikriname.

    J. Bidenas: vetuosiu respublikonų ekonominį chaosą keliančius įstatymus

    Joe Bidenas, JAV prezidentas, pareiškė vetuosiantis bet kokį respublikonų įstatymą, keliantį „chaoso“ grėsmę...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Iš savivaldos rinkimų pašalinti politikai VRK dokumentų trūkumus pataisyti gavo dvi dienas

    Savo biografijų ir fotografijų Vyriausiajai rinkimų komisijai (VRK) nepateikę kandidatai tai galės padaryti...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    ES pusmečiui pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai

    Europos Sąjunga (ES) penktadienį dar pusmečiui pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai dėl jos karo Ukrainoje ir...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    JK finansų ministras: sutramdyti infliaciją yra svarbiau nei sumažinti mokesčius

    Jeremy Huntas, Jungtinės Karalystės (JK) finansų ministras, penktadienį pareiškė, kad infliacijos sutramdymas...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Viceministrė: diskutuojama nebe apie tribunolo Rusijai būtinybę, bet apie jo formą

    Iniciatyvą dėl specialiojo tribunolo Rusijos agresijai prieš Ukrainą tirti aptariantys tarptautiniai...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Vašingtonas su Vakarų sąjungininkais aptars galimybę Ukrainą aprūpinti naikintuvais F-16

    Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno administracija „nuodugniai aptars“ su Vakarų sąjungininkais galimybę...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Planuojamame Kauno biudžete – 572 mln. Eur

    Kauno miesto biudžeto pajamos, planuojama, šiemet augs 16,4% iki 499,3 mln. Eur, asignavimai – 18,7% – iki...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Turkija: susitikimas su Švedija ir Suomija dėl narystės NATO būtų beprasmiškas 3

    Mevlutas Cavusoglu, Turkijos užsienio reikalų ministras, ketvirtadienį pareiškė, kad po šį mėnesį Stokholme...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Europiečių apklausa: pasitikėjimas Kinija smarkiai smuko, apie Pekino sankcijas Lietuvai dauguma žino mažai Premium

    Idėjų kalvės „International Republican Institute“ užsakymu atlikta reprezentatyvi europiečių apklausa rodo,...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Ispanijos ekonomika pernai augo 5,5%

    Ispanijos ekonomika 2022 metais augo labiau nei prognozavo analitikai, nes stiprus vidaus vartojimas ir...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    ES trečiosioms šalims, nepriimančioms atgal neteisėtų migrantų, grasina vizų apribojimais 1

    Europos Sąjungos (ES) vidaus reikalų ministrai ketvirtadienį pasiekė konsensusą įspėti išorės šalis,...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Čekijos prezidento rinkimuose – aiškus favoritas

    Į pensiją išėjęs NATO generolas Petras Pavelas penktadienį ir šeštadienį vyksiančiame antrajame Čekijos...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Rusijoje – savas „Vynotekos“ atitikmuo, lietuviškas tinklas sako nieko bendra neturįs

    Gėrimų parduotuvių tinklą „Vynoteka“ valdančios įmonės „Gelsva“ vadovė Aurelija Gumbrevičienė sako, kad jos...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Prognozuoja, kad Ukrainos grūdų derlius šiemet toliau mažės 1

    Ukrainos grūdų ir aliejinių augalų derlius šiais metais toliau mažės dėl tebesitęsiančios Rusijos invazijos,...

    Pramonė
    2023.01.27
    Vengrija vetuos sankcijas „Rosatom“ 12

    Viktoras Orbanas, Vengrijos premjeras, penktadienį kalbėdamas šalies nacionalinio radijo eteryje pareiškė,...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Paskutinis pasispardymas – infliacijos augimo tempai slopsta 1

    Sausį išankstinis metinės infliacijos įvertis sudaro 18,4%, penktadienį pranešė Valstybės duomenų tarnyba.

    Finansai
    2023.01.27
    M. Navickienė: pensijų kaupimo pokyčiai bus nedideli

    Ingridai Šimonytei, premjerei, šią savaitę panešus apie galimus antros pakopos pensijų kaupimo sistemos...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    Recesija – ant slenksčio. Ar liks anapus durų?

    Ar galima šiandien nuspėti, kur link pasuks ant recesijos slenksčio esanti ekonomika? Pasaulines rinkas...

    Nuomonės
    2023.01.27
    Pernai palypėjusi aukštyn, šiemet ekonomika turėtų žengti į neigiamo augimo zoną Premium 4

    Statistikai netrukus paskelbs 2022 m. bendrojo vidaus produkto (BVP) rezultatą. „Verslo žinios“ tradiciškai...

    Verslo aplinka
    2023.01.27
    JAV ekonomika pernai augo 2,1%

    JAV ekonomikos augimas 2022-aisiais sulėtėjo iki 2,1% nuo 5,9% 2021 metais, ketvirtadienį pranešė Prekybos...

    Verslo aplinka
    2023.01.26

    Verslo žinių pasiūlymai