Net ir karas turi taisykles: kokie veiksmai laikytini karo nusikaltimais ir nusikaltimais žmoniškumui?

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui yra vadinamieji konvenciniai nusikaltimai, kadangi jų įtvirtinimą valstybių nacionaliniuose teisės aktuose lėmė prisiimti tarptautiniai įsipareigojimai ir bendras tarptautinės bendruomenės susitarimas dėl to, kas gali būti leidžiama kare ir kas griežtai smerktina.

Karo ir karinio konflikto metu elgesio su kariais bei civiliais asmenimis taisyklės įtvirtintos Ženevos, Hagos konvencijose, Niurnbergo tribunolo statute ir kituose tarptautiniuose teisės aktuose, kurie sudaro ženklią tarptautinės humanitarinės teisės dalį.  

Tarptautinė humanitarinė teisė tarptautinėje arenoje tradiciškai dalinama į dvi atšakas – Hagos teisę ir Ženevos teisę. Hagos teisė, arba karo teisė, taikytina karo metodams bei priemonėms reglamentuoti, nustatant kariaujančių šalių teises bei pareigas karinių operacijų metu ir ribojant priemones, kuriomis daroma neproporcinga, ypatingu žiaurumu pasižyminti žala. Pavyzdžiui, draudžiama kovose naudoti ginklus, kurie sukelia pernelyg dideles, neproporcingas kančias ir yra nebūtini, – biologinius, cheminius ginklus, klasterines (kasetines) bombas ir kt. Pavyzdžiui, garsiojoje Lietuvos teismuose išnagrinėtoje Sausio 13-osios byloje nustatyta, kad atsakingi asmenys pažeisdami Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar visuotinai pripažintų tarptautinių papročių dėl karo priemonių nuostatas įsakė karo veiksmuose panaudoti arba panaudojo uždraustas karo priemones – 5,45 mm kalibro šovinius su išcentruota kulka. Romos statute, be kita ko, nurodoma, kad karo nusikaltimu gali būti laikomas ir tyčinis civilinių objektų užpuldinėjimas; personalo, įrenginių, medžiagų, padalinių ar transporto priemonių, pagal Jungtinių Tautų Chartiją naudojamų teikiant humanitarinę pagalbą arba vykdant taikos palaikymo misiją, kol jie turi teisę į apsaugą, pagal tarptautinę ginkluotų konfliktų teisę numatytą civiliams ar civiliniams objektams, tyčinis užpuldinėjimas; bet kokiu būdu vykdoma ataka prieš neginamus ir nesančius kariniais objektais miestus, kaimus, būstus ar pastatus arba jų apšaudymas ir kt.

Ženevos teisės tikslas – saugoti ginkluotųjų pajėgų narius, taip pat tiesiogiai nedalyvaujančius karo veiksmuose asmenis: sužeistuosius, ligonius, civilius asmenis, karo belaisvius. Tarptautinėje humanitarinėje teisėje įtvirtintų taisyklių tikslas yra apsaugoti aktyviai kariniuose veiksmuose nedalyvaujančius asmenis nuo žalos ir nustatyti taisyklę, kad kare būtina skirti civilinius ir karinius objektus, o kombatantai (kariai) gali naudoti tik tokias priemones ir veikimo būdus, kurie nesukelia nereikalingų kančių. Net ir karo metu bei karo sąlygomis negali būti puolami ir žudomi taikūs, civiliai gyventojai ir jų humanitarinei pagalbai reikalinga infrastruktūra, įskaitant ligonines, slaugos namus, laikinas slėptuves ir kt. Privalo būti sudarytos sąlygos suteikti būtiną pagalbą karo metu sužalotiems asmenims, įskaitant ir karius, kurie tokiu atveju įgyja karo belaisvių statusą ir teises.

Pagal Niurnbergo tribunolo statutą, nusikaltimai žmoniškumui – tai civilių gyventojų žudymas, naikinimas, pavergimas, trėmimas, persekiojimas ir kt. žiaurumai, įvykdyti iki karo ar karo metu, arba gyventojų persekiojimas politiniais, rasiniais ar religiniais motyvais, darant ar siekiant padaryti kokį nors nusikaltimą. Pagal Romos statuto 7 straipsnį nusikaltimą žmoniškumui sudaro bet kuris iš tyčinių veiksmų, jei jie yra masiški ar sistemingi ir nukreipti prieš civilius gyventojus. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad vienas iš nusikaltimų žmoniškumui kriterijų – nagrinėjamas nusikaltimas neturėtų būti atskiras ar pavienis veiksmas, bet turėtų būti „valstybės veiksmų ar politikos“ dalis arba plačiai paplitęs ir sisteminis puolimas prieš civilius gyventojus (2008 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Korbely prieš Vengriją).

Baudžiamosios atsakomybės prasme už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui atsakingais laikomi fiziniai asmenys, bet politinė atsakomybė gali būti taikoma ir valstybei. Valstybės atsakomybė ir atskirų fizinių asmenų asmeninė baudžiamoji atsakomybė gali egzistuoti kartu, tik privaloma nustatyti visus būtinus fizinio asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn elementus.

Lietuvos baudžiamajame kodekse (BK) taip pat yra įtvirtintos pagrindinių karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui sudėtys, kurios atspindi prisiimtus tarptautinius įsipareigojimus: atsakomybė už genocidą (99 straipsnis), tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis (100 straipsnis), tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymas (101 straipsnis), agresija (110 straipsnis), draudžiama karo ataka (111 straipsnis), uždraustų karo priemonių naudojimas (112 straipsnis) ir kt. Be to, Lietuvos Respublika, įgyvendindama pagarbos tarptautinei teisei principą, BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtino baudžiamojo įstatymo normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už tarptautinėje teisėje pripažįstamus nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, grįžtamąją galią. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui taikytina, net jei karo metu galioję baudžiamieji įstatymai tokios atsakomybės nenumatė. Svarbu ir tai, kad nėra numatyto senaties termino už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas.

Karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui iš mums įprastų nusikalstamų veikų išsiskiria ir tuo, kad šią atsakomybę taikančių subjektų ratas yra gerokai platesnis ir ganėtinai painus. Be to, kad baudžiamąją atsakomybę už karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui gali taikyti bet kuri prie tarptautinių sutarčių prisijungusi valstybė, nepriklausomai nuo to, ar karo veiksmai atlikti jos teritorijoje, egzistuoja ir tarptautinės institucijos, kaip antai Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (TBT) ir Tarptautinis Teisingumo Teismas (TTT), kurie jau pradėjo tyrimus dėl Ukrainoje vykstančių karinių veiksmų. TTT pradėjo prieš Rusiją, kaip valstybę, tyrimą pagal Ukrainos kreipimąsi, o TBT turi teisę tyrimą vykdyti fizinių asmenų atžvilgiu.