Trečias kartas nemelavo: Švedija pagaliau turi vyriausybę
Penktadienį Švedijos Riksdage (parlamente) trečią kartą per pastaruosius penkis mėnesius balsuota dėl premjero ir vyriausybės. Ligšioliniai du bandymai buvo nesėkmingi, kadangi švedai pernai rugsėjį išsirinko vadinamąjį „pakabintą parlamentą“, kur nei vienas iš tradicinių politinių blokų neturi pakankamos daugumos, kad galėtų suformuoti tvirtą koalicinę vyriausybę.
Už šią savaitę Riksdago pirmininko nominuotą p. Lofveno kandidatūrą į premjerus penktadienį balsavo 192 parlamento nariai - 115 buvo už šį kandidatą ir 77 jį parėmė netiesiogiai, susilaikydami. Prieš socialdemokratą buvo 153 Riksdago deputatai.
Pagal Švedijos įstatymus, jeigu prieš kandidatą į premjerus balsuoja mažiau kaip 175 parlamento nariai, jis laikomas patvirtintu.
Socialdemokratų ir žaliųjų koalicinę mažumos vyriausybę netiesiogiai sutiko paremti kairiųjų partija, taip pat dviejų dešiniojo centro partijų atstovai – centristai ir liberalai. Kairieji pareiškė nepasitenkinimą centristų ir liberalų parama, todėl neatmetama, kad anksčiau ar vėliau kairieji gali kelti nepasitikėjimo p. Lofvenu klausimą, jeigu jis, kaip yra pažadėjęs, vykdys labiau dešiniąją politiką.
Situacija naujajame Riksdage sudėtinga dėl to, kad nei vienas iš dviejų svarbiausių, vadinamųjų tradicinių politinių flangų neturi daugumos.
Švedijos parlamente iš viso yra 349 nariai, tad daugumai suformuoti reikia bent 175 vietų. Pernai rugsėjo 9 d. įvykusiuose rinkimuose socialdemokratai ir jų koaliciniai partneriai žalieji bei kairieji iš viso gavo 144 mandatus, o dešiniojo centro keturių partijų (konservatoriai, liberalai, krikščionys demokratai ir centristai) aljansas – 143.
[infogram id=“7390c8e3-1abd-471b-b442-547d674d1509“ prefix=“aU2“ format=“interactive“ title=“Verslo aplinka: Švedijos Riksdagas“]
Sumaištį sukėlė trečiąją vietą rinkimuose užėmę radikalūs Švedijos demokratai, kuriems priklauso 62 vietos Riksdage. Su šia antimigracine, populistine partija nenori prasidėti nei viena iš tradicinių politinių jėgų. Bet be jos dalyvavimo įmanoma burti tik vadinamąją didžiąją koaliciją, kurioje dalyvautų ir socialdemokratai, ir konservatoriai, arba formuoti nestabilią mažumos vyriausybę.
Vos susirinkęs į pirmąjį posėdį pernai spalį naujasis Švedijos parlamentas iškart pareiškė nepasitikėjimą ligšioliniu premjeru p. Lofvenu. Tačiau jis išliko laikinuoju kabineto vadovu. Maža to, jis kaip rinkimuose daugiausiai balsų gavusios partijos lyderis išliko ir vienu iš potencialių pretendentų tapti naujosios vyriausybės vadovu.
Iš pradžių buvo paprašyta konservatorių lyderio Ulfo Kristerssono pabandyti suformuoti naują šalies vyriausybę. Bet dar lapkritį Riksdage žlugo jo pasiūlymas sudaryti dešiniojo centro mažumos vyriausybę, remiamą radikalų.
Tuomet buvo atsigręžta į centristų lyderę Annie Loof, tikintis, kad galbūt jai pavyktų suformuoti tinkamą kabinetą. Bet gruodį įvykęs balsavimas parodė, kad šios viltys buvo bergždžios.
Teko grįžti prie p. Lofveno varianto. Šiam buvo duota pakankamai laiko pasiderėti tiek su galimais koalicijos partneriais žaliaisiais ir kairiaisiais, tiek ir su kitomis į Riksdagą patekusiomis partijomis dėl politinės paramos vyriausybei. Prieš savaitę paaiškėjo, kad tokią paramą pažadėjo dvi dešiniojo centro partijos, kas ir užtikrino galimybę p. Lofvenui suformuoti kabinetą.
Švedijos įstatymai leidžia parlamentui keturis kartus balsuoti dėl vyriausybės. Jeigu visi jie būtų nesėkmingi, šiemet balandžio 21 d. šioje šalyje įvyktų pirmalaikiai rinkimai. To nenori nei viena iš tradicinių partijų, nes per juos radikalieji Švedijos demokratai galėtų tik padidinti savo turimų mandatų skaičių, kas sukeltų tik dar didesnę politinę krizę.
