Vietoje pažangos mums pasiūlė baimę. Ir tai pavojingiau, nei atrodo
Naujos baudos: kas keičiasi?
Pagal naująjį 95¹ straipsnį, Viešųjų pirkimų tarnyba galės skirti pinigines baudas iki 0,5 proc. juridinio asmens metinio biudžeto, bet ne daugiau kaip 60 000 eurų. Bauda galės būti skiriama už Viešųjų pirkimų įstatymo ir su juo susijusių teisės aktų pažeidimus, įvertinus teisingumo, protingumo ir proporcingumo kriterijus.
Šios baudos taps realios, vykdytinos ir skausmingos. Tai ne tik rekomendacija, bet ir tiesioginė finansinė atsakomybė.
Pasitikėjimo mažėja – ir tai žlugdo modernizaciją
Viešųjų pirkimų bendruomenė daugelį metų kryptingai kalba apie pažangą: inovacijas, dirbtinio intelekto suteikiamas galimybes, kūrybiškus ir nestandartinius sprendimus, profesionalumo augimą bei – svarbiausia – tarpusavio pasitikėjimą kaip pagrindinę modernios pirkimų sistemos sąlygą.
Jei norime kokybiškesnės valstybės, turime skatinti drąsą, bandymus, mokymąsi ir naujų sprendimų paiešką. O tam reikia aplinkos, kurioje už profesionalų sprendimą nebaudžiama vien todėl, kad jis nestandartinis.
Tačiau naujoji tvarka siunčia priešingą žinutę: verčia perkančiąsias organizacijas žaisti gynybą, vengti iniciatyvos, riboti eksperimentų ir inovatyvių sprendimų skaičių. Sukuriamas baimės valdymo modelis, ypač pavojingas tokiose srityse kaip dirbtinis intelektas, žalieji pirkimai ar inovatyvieji pirkimai – ten, kur reikalinga ne atsargumo kultūra, o drąsa ir profesionali, argumentuota rizika.
Kai pavienis atvejis tampa pretekstu bausti visus
Vis aiškiau matyti, kad šiuos pakeitimus paskatino konkretūs neteisėtų pirkimų atvejai. Tačiau čia slypi didžiausia klaida.
Jei pavienė problema tampa pretekstu griežtinti visos sistemos veikimo logiką, rizikuojame sukurti ydingą precedentą. Vietoje to, kad nagrinėtume ir taisytume individualią situaciją, pasirenkame lengviausią kelią – bausmę visiems.
Tai ne tik nesprendžia tikrosios problemos, bet ir siunčia signalą, kad net ir sąžiningai dirbančios organizacijos turėtų būti parengtyje, tvarkytis „iš baimės“ ir atsisakyti ambicingesnių sprendimų vien tam, kad sumažintų riziką būti nubaustoms.
Bausmė kaip sisteminio valdymo priemonė neišvengiamai mažina pasitikėjimą. O kai pasitikėjimas krinta, krinta ir inovacijų lygis, atsiranda institucinis paralyžius, formuojasi mentalitetas, kad geriau nedaryti nieko, nei padaryti ne taip.
Kur mus veda ši kryptis?
Į sistemą, kurioje svarbiausia ne kokybė ar rezultatai, o tai, kaip išvengti sankcijų.
Į kultūrą, kurioje iniciatyva tampa rizika, kūrybiškumas – pavojus, o sprendimų priėmimas – nuolatinė gynybinė pozicija.
Į valstybę, kuri daugiau saugosi praeities šešėlių, nei kuria ateities sprendimus.
Ir tai baisu. Nes būtent pasitikėjimas šiandien labiausiai reikalingas, o ne tai, ką turėtume sąmoningai silpninti.
