Geriausių rezultatų pasiekia tie, kurie nežino, kaip
Metai iš metų kalbantis su aukščiausio lygio, funkciniais ar viduriniosios grandies vadovais nori nenori imi pastebėti, kad jie turi šį tą bendro: vieni iš jų mano žiną daug, gal ir ne viską, bet daug. Nors ir visažinių pasitaiko. Dažniausiai jie turi atsakymą į bet kurį klausimą. Jie nesako: palaukite, man reikia pagalvoti, arba paprasčiausiai – nežinau.
Tačiau yra ir tokių, kurie nežino. Nepaisant ilgų metų versle, jie mini, kad dar turi mokytis, pasigilinti, paklausti, pasidomėti. Jie skaito, eina į konferencijas ir ieško protingesnių už save, kad pasikonsultuotų vienu ar kitu klausimu. Jei netgi nebijo pasiklausti darbuotojų nuomonės.
Iki šiol tai tebuvo jausmas, kilęs iš vadovo nuostatų ir jo valdomos bendrovės rezultatų sugretinimo: antriesiems sekasi geriau, nei tiems, kurie žino viską. Laikas nuo laiko tą jausmą pakurstydavo vienas kitas pašnekovas.
„Geidžiamiausi rinkoje yra tie, kurie nesijaučia viską žiną, o yra linkę mokytis, suvokia sektoriaus transformacijas ir geba sėkmingai keisti bendroves. Gaila, tačiau vyresni vadovai neretai mokytis nebelinkę“, – neseniai man minėjo Kristina Vaivadaitė, „Pedersen & Partners“ biuro Lietuvoje vadovė, pagrįsdama dar ir tą nuojautą, kad su amžiumi daugėja ne tik žinių, bet ateina ir tam tikras nusiraminimas, kad jau viską žinai.
Pagrindė
Tačiau būtent jį ir reikėtų mesti šalin. Ponai Zengeris ir Folkmanas panaudojo 360 laipsnių apklausą ir išnagrinėjo duomenis apie 69.000 vadovų, kuriuos pateikė patys vadovai ir 750.000 su jais susijusių respondentų.
„Mes pastebėjome, kad tai, kaip save mato patys lyderiai, nesutampa su tuo, kaip juos vertina aplinkiniai. Tad kilo kitas klausimas: ar lyderiai save pervertina, ar vertina nepakankamai?“ – klausia tyrėjai.
Ir daro keletą išvadų: patys efektyviausi lyderiai nepasižymi išskirtinai geru savęs vertinimu. Tų lyderių, kurie negaili kritikos sau, darbuotojai jaučiasi labiau įgalinti. Kuo kritiškiau vadovai žvelgia į save, tuo geresni lyderiai jie atrodo aplinkiniams. Kodėl taip yra? Tikslaus atsakymo šis tyrimas nepateikia. Tačiau jį atlikusiųjų nuomone, veikiausiai tai susiję su tuo, kad kritiškai save vertinantys vadovai yra kuklūs, daug reikalauja ne tik iš kitų, bet pirmiausia iš savęs ir nuolat siekia geresnio rezultato.
„Tyrimo esmė yra tokia: kuo labiau žmonės save pervertina, tuo didesnė tikimybė, kad jie pridarys esminių klaidų“, – nurodo ponai Zengeris ir Folkmanas.
Chm, juk Merė Popins sugebėjo tvirtai tikėti esanti beveik tobula visomis prasmėmis. Ir populiarumo jai nestinga. Deja, tikrovėje ir pasakose žaidimo taisyklės skiriasi.
„Turi nuolat kelti sau iššūkius. Aš atsikeliu kiekvieną dieną ir pažvelgiu į veidrodį. Pirmiausia pamatau, kad senstelėjau, o tada savęs klausiu, kam reikia manęs, mano bendrovės, produktų. Jei kasdien to savęs klausi ir stovi ant žemės abiem kojomis, turi daugiau galimybių išgyventi,“ – VŽ yra sakęs Attila Dogudanas, maitinimo paslaugų bendrovės „Do&Co“ prezidentas, 2015 m. išrinktas Europos metų verslininku.
