„Payseros“ vadovas: kai futbolo aikštėje laksto 5 kamuoliai, žaidimas pasmerktas

„Tapti biurokratiniu aparatu yra didžiausia baimė tiek pačios „Payseros“, tiek turbūt visų, kurie eina link megaįmonių, kur dirba jau nebe 100, o gal net 1.000 žmonių“, – VŽ sako Marijus Plančiūnas, finansinių technologijų („fintech“) įmonės „Paysera“ generalinis direktorius. 

Jis taip pat atskleidžia, kokia yra jo kaip CEO pagrindinė misija, ir komentuoja pastarųjų metų įvykius, kuriuose šmėžavo ir „Payseros“ pavadinimas. 

Pastaraisiais metais „Paysera“ vykdo įvairią plėtrą. Tai ir virtualiosios kasos įsigijimas, fizinių bankomatų statybos. Ar dabar palankus metas jūsų įmonei?

Labai. „Paysera“ yra de facto mohikanas, ne vienos reguliacinės įstaigos nuomone, flagmanas, tikras „fintech“ Lietuvoje. Žinant aplinką, konkurentus, kaip jiems sekasi, manau, kad visai neblogai esame išvystę produktų portfelį, paslaugas klientams, todėl plėtra, pasiūlant papildomų paslaugų, yra labai normalu. Juo labiau kad nebemato klientai „Payseros“ kaip specifinio žaidėjo rinkoje. Jie mato mus kaip alternatyvą bankams, kaip profesionalų ir patikimą sprendimą. Vis dėlto žmonės, netgi tie, kurie ieško inovacijų, anksčiau ar vėliau nori stabilumo, nes jie perveda savo pinigus, juos siunčia savo draugams. O pinigai yra laimės išraiška. Ir jeigu tavo laimei kas nors trukdo, tai mažų mažiausiai erzina. Saugumo poreikis, manau, su metais tik stiprės. 

Palyginti su kitais „fintech“ startuoliais, jums tikrai sekasi gerai. Štai „kevin.“ paskelbtas bankrotas, iš „Foxpay“ atimta licencija. Kaip tai vertinate, ar džiaugiatės tokiu konkurentų išnykimu?

„Fintech“ teikia tradicines finansines paslaugas pigiau, greičiau, inovatyviau, nes jų esmė rinkoje yra tokia. Natūralu, kad tai yra didelis eksperimentas ir ne visada jis pavyksta. Kartais paaiškėja iš karto, kad esi nesėkmingas, kartais daug vėliau. Ir spekuliuoti ar aiškinti, kad jiems nepasisekė, aš vengčiau, nes jų idėjos galbūt nebuvo blogos, ir norai greičiausiai geri buvo, verslo modelis buvo tvarus, nes kitaip jie tų investicijų, kurias gavo, tikrai nebūtų gavę. O kad jie užsidaro, persikvalifikuoja arba keičia veiklą – normalu. „Fintech“ sektorius nėra niekuo ypatingas. Jeigu pažiūrėtume į logistikos ar kitas įmones, ten irgi tam tikrais etapais vyksta persitvarkymai – didesni žaidėjai ateina, kiti pasitraukia. Galbūt specifika yra ta, kad „fintech“ sektoriuje tų žaidėjų yra labai daug, todėl užsidarymai, atsidarymai yra gana dažni. Ypač skaudu stebėti, kai dideli žaidėjai nesugeba išsilaikyti, nors ir siūlo įdomesnę paslaugą klientui. „Paysera“ nei džiaugiasi, nei liūdi. Mes toliau stabiliai augame, mūsų strategija – profesionalios paslaugos. Stengiamės pasiūlyti klientui tai, ką esame jau patikrinę. Ar mes eksperimentuojame? Taip, tik 20 metų patirties portfelis leidžia eksperimentus daryti saugiau, labiau pamatuotai ir nebandyti žaisti klientų sąskaita.

Ar neatsiras koks kitas žaidėjas vietoj „kevin.“, „Foxpay“? Žinoma, atsiras. Kokių nors inovacijų visi sieks, nes kitaip „fintech“ nebesiskirs nuo banko. Bankų programėlės jau dabar yra arba tokios, arba beveik tokios pat geros, kaip ir visų „fintech“. Dėl to atrasti ką nors naujo yra gana sudėtinga, o ir eksperimentai yra brangesni, didesni. Atitinkamai jiems nepavykus arba pavykus ir efektas būna didesnis. Aš žiūrėčiau į ateitį, kas bus toliau. „Foxpay“, „kevin.“ yra labiau praeitis, nes tai jau įvyko. Linkiu visiems rinkos dalyviams, tarp jų ir „Payserai“, iš to pasimokyti. Sienos nepramuši galva, teoriškai gali, bet turbūt tik filmuose.

Paminėjote, kad ateityje gali atsirasti naujų rinkos dalyvių. Ar nebus jiems dabar sunkiau įsikurti ir pritraukti investicijų?

Be abejo, toks fonas, kai investuotojai praranda pinigus, naudos daug neprideda. Ir žmonės, kurie nori investuoti į akcijas arba į įmones, dalins savo pinigus atsargiau. Atitinkamai ir klientai atidžiau vertina, ar tikrai čia kažkas superįdomaus. Iš kitos pusės, pats reguliuotojas šiuo metu ne tik griežtina, bet ir peržiūri žaidimo sąlygas, nes atsiranda MiCA (kriptovaliutų rinkų – VŽ) reguliavimas, atsiranda ir DORA (skaitmeninės veiklos atsparumo finansų sektoriuje reglamentas – VŽ) reikalavimai, kurie dar labiau spraudžia finansų sektoriaus įmones į tam tikrus rėmus ir taisykles. Sakyčiau, tai yra labai normalu, nes aš įsivaizduoju visą šitą rinką kaip didelę futbolo aikštę, kur turime 250 žaidėjų, lakstančių paskui vieną, daugiausia penkis kamuolius. Kalbėti apie įdomų žaidimą jau yra sunku. Nebesupranta ir žiūrovai, kas vyksta, teisėjai neturi pasirinkimo, tik kelti raudonas korteles. Tad aš puikiai suprantu Lietuvos banką ir FNTT, nes jiems tenka tikrai didelis darbas.

Dabar sakyti, kad kitiems bus sunkiau... Turbūt kitiems bus įdomiau, nes jie ateina į perpildytą rinką, bandydami vėl pasiūlyti ką nors naujo, kai prieš tai jau 250 žaidėjų tai bandė padaryti. Be abejo, tai yra labai sunku. Kita vertus, pasaulinės tendencijos rodo, kad artėjame prie kažkokios simbiozės. Labai daug „fintech“ iš esmės jungsis, daug bus parduodama ir visi ieškos naujų paslaugų. Esame metamorfozės stadijoje, kur įmonės arba pasiekia, kaip „Paysera“, tam tikrą subrendimo etapą, arba užsidaro, nes supranta, kad nėra rinkos tokiam inovatyviam produktui. Bendrąja prasme, manau, kad „fintech“ išliks ir tai bus absoliučiai normali rinkos evoliucija.

Dar šiek tiek apie „kevin.“ ir „Foxpay“. Gal jau teko įdarbinti žmones iš šių įmonių? Ar medžiojote tuos protus, kuriuos turėjo jie?

Įmonė, kurioje dirba virš 500 darbuotojų per visą tinklą, turi gana didelę darbuotojų kaitą. Tikėtina, kad darbuotojai, kurie dirbo kitose įmonėse, ypač jeigu jos šiuo metu užsidaro, turi finansinių problemų ir atėjo pas mus. Konkrečiai, kad būtume ieškoję tų darbuotojų, tai tikrai ne. Mes labiau laikomės politikos, kad esame atviri. Ir jeigu žmogus turi įgijęs patirties „Foxpay“ arba „kevin.“, tai puiku, nes tai visgi yra įdomus CV įrašas, kuris leido pabūti inovatyvesnio produkto dalimi, net jeigu ir nepasisekė.

Jau daugiau nei metus vadovaujate „Payserai“. Ko išmokote? Kuo išsiskiria vadovavimas šiai įmonei?

Bankas kaip struktūra yra įdomus tuo, kad jis neturi vieno vadovo. Praktiškai veikia vadovų komanda, kuri skirtingose pozicijose atsako už tam tikras veiklos zonas. Struktūriškai mes turime ir akcininkus, ir valdybą, kartais stebėtojų tarybą. Yra vadovas, bet yra ir jo pavaduotojai. Įmonei, kuri teikia gausybę visokiausių paslaugų, plius pats sektorius ir pati rinka yra įdomi tuo, kad turi labai daug žaidimo taisyklių, natūralu, kad tų vadovų irgi reikia daug. „Payseroje“ mes gana sėkmingai taikome daugelio vadovų sistemą, kurią galime šiek tiek prilyginti „Toyotos“ sistemai. Tiek pats CEO, tiek pavaduotojai atsako už konkrečią sritį ir visiškai vienas kitą gali pakeisti. Pavyzdžiui, pavaduotojas „Payseroje“ gali atstovauti CEO, ir atvirkščiai – generalinis direktorius gali atstovauti pavaduotojui pinigų plovimo prevencijos klausimais. Mano darbas „Payseroje“ yra viešieji ryšiai, būti gražiam prieš kameras, jeigu išeina, ir spręsti kokias nors problemas, kur kiti neišsprendžia. O pavaduotojai dirba su konkrečiomis sritimis: pinigų plovimo prevencija, rinkodara, klientų aptarnavimu ir taip toliau. Mes deriname daugialypį sprendimų priėmimą – vengiame tapti biurokratiniu aparatu, kur vienam žingsniui reikia 17 parašų.

Pradžioje šiek tiek palietėme įmonės plėtrą. Normalu, kad ir pati organizacija, ir jos kultūra keičiasi. Su kokiais iššūkiais susiduriate?

Didžiulis skirtumas, kai lyginame komandą iki 50 žmonių su darbuotojų grupe iki 100, 200 arba 500 asmenų. Paprasti procesai, kurie gali būti akivaizdūs mažai grupelei, pavyzdžiui, pradėti darbą kartu, gali būti didžiulis iššūkis didelėje organizacijoje. Plečiant tiek procesus, tiek kolektyvą, keičiant darbo kultūrą, vietos, kurios buvo ne iki galo aiškios arba ne iki galo apgalvotos, dideliuose procesuose pradeda ryškėti ir trukdyti. Todėl tenka plačiai aprašyti procesus, gilintis į specifiką ir niuansus, žinoma, taip ir kyla rizika tapti biurokratiniu aparatu. Tai yra didžiausia baimė tiek pačios „Payseros“, tiek turbūt visų, kurie eina link megaįmonių, kuriose dirba jau nebe 100, o gal net 1.000 žmonių.

Pastaruoju metu net technologijų milžinės grąžina darbuotojus į biurus. Ir „Dell“ pakvietė sugrįžti, girdėjome „Amazon“ istoriją. O štai jūs akcentuojate, kad „Payseroje“ dirba daug žmonių iš įvairių šalių, todėl leidžiate dirbti nuotoliu. Ar nekirba mintis visgi sugrąžinti visus į biurus?

„Paysera“ irgi už grįžimą į biurus, ir mes po truputį judame link to, nes biure darbas vyksta greičiau, geriau ir efektyviau. Nes kai pakeiti aplinką, koncentruojiesi į tai, ko ten atėjai, t. y. dirbti dėl kliento, tobulėti ir palikti namus namuose. Toks posakis yra: nenešk darbo į namus, ir atvirkščiai, ir jis vis dar galioja. Tačiau mūsų specifika yra ta, kad dažnai netgi skirtingi biurai gali dirbti prie to paties klausimo, ir staiga tas darbas nuotoliu tampa hibridinis. Dėl to sakyčiau, kad „Payseroje“ vis dėlto reikia derinti abu požiūrius. Vienareikšmiškai pritariu „Amazon“, „Google“ ir visiems kitiems, kurie nori sugrąžinti darbuotojus į biurus, nes iš mano patirties darbas nuotoliu yra sudėtingas. Reikalinga tiek savidisciplina, tiek nepulti į depresiją. Galų gale komandiškumo jausmas yra sunkiai išlaikomas, kai vienas visą dieną prie kompiuterio prasėdi.

Dar šiek tiek apie aktualijas. Ar jau nebereikia gintis kritikos dėl Šarūno Stepukonio pavedimų per „Payserą“?

Turbūt aš labiausiai prisimenu šią istoriją, palyginti su visais kitais. Bent jau klientai niekaip nesureagavo į šią naujieną. Gal dar sureaguos, aš nežinau. Arba jeigu sureagavo, tai gal atleido, o gal tiesiog pažiūrėjo kaip į įdomią istoriją. Nes mes ten iš tikrųjų buvome vieninteliai, kurie kėlėme raudonas vėliavėles ir tai bandome komunikuoti. Ar galėjome ką nors padaryti geriau? Be abejo, visada gali būti geresnis nei vakar. Viena mūsų vertybių yra tokių. Tačiau ta istorija turbūt yra įdomi tik tiems, iš kurių tie pinigai buvo pavogti. Faktas, kad tyrimas nėra baigtas, ir faktas, kad tiek partneriai, tiek institucijos ir toliau mūsų klausinėja, kaip vis dėlto viskas buvo. Bet tai yra jau vidinis įmonės reikalas. Mūsų darbas yra ir toliau užtikrinti, kad stepukoniai nevogtų pinigų, kiek tik mūsų finansiniai instrumentai leidžia.

Ar teko atleisti darbuotojų dėl šio įvykio?

Nesijaučiame padarę nė vieno blogo žingsnio dėl Š. Stepukonio, tiesą sakant, padarėme netgi daugiau, negu kad mums priklausė. „Payseroje“ atleidimo kultūros yra labai nedaug. Konkrečiai Š. Stepukonio atveju buvo normali retrospektyvinė analizė, kuri yra privaloma, ir tam tikros priemonės, be abejo, buvo priimtos, kaip ateityje dar labiau užtikrintume, kad tai daugiau neatsitiktų. Tačiau kokių nors baudų, nuobaudų... Aš dar kartą pakartosiu – nesuprantu, ką „Paysera“ daugiau galėjo padaryti. 

Nesutarimai Alžyre taip pat iškėlė „Payserą“ į viešumą. Kiek tai trukdo įmonės plėtrai kituose žemynuose, pavyzdžiui, Afrikoje?

„Paysera“ niekada nevykdė didelės plėtros Afrikoje. Istorija yra įdomi tuo, kad mūsų ten praktiškai iš viso nebuvo. Esame auka procesų, vykstančių toje šalyje. Ten yra įmonė, kuri padarė nusikaltimą, ir ji tiesiog turėjo kontraktų su „Paysera“. Iš esmės čia istorija ir baigėsi. Teismai, kurie vyksta, yra susiję tik tuo, kad mus bando prikabinti kaip viso šito proceso dalininkus. Gerai yra tai, kad mes siekiame teisingumo ir netgi prašome pagalbos tiek ambasados, tiek visų reguliuotojų, nes nesuprantame, kaip iš viso buvome į tą istoriją įvelti.

Iš kitos pusės, tai yra pavyzdys, kad finansų sektorius yra labai jautrus tokioms istorijoms. Be abejo, šita istorija yra eskaluojama, yra keliama daug klausimų, yra tikrinama. Kol kas jaučiamės ramūs, nes nelabai matome iš to kylančių pasekmių. Netgi bet kuriame Europos Sąjungos teisme mes greičiausiai būtume išteisinti kaip visiškai niekuo dėti.

Kur dabar planuojate plėtrą? Jeigu ne Afrikoje, kokie kiti   planai, grandioziniai tikslai?

Kalbėti apie „Payseros“ plėtrą Lietuvoje yra sudėtinga, nes jau esame vieni didžiausių sektoriuje. Dažnai manęs klausia, ar tapsime banku. Aš jų klausiu: „O kam to reikia?“ Jeigu galvojate, kad „Paysera“ pasiūlys daugiau paslaugų, tai mes plečiamės šiek tiek kitaip, virtualioji kasa yra vienas iš pavyzdžių. Jau kada reikės, be abejo, paprašysime banko licencijos. Tačiau reikia suvokti, kad bankas išbrangina paslaugas, yra daug didesnis reguliavimas ir smarkiai prarandamos inovacijos.

Kalbant apie „Payseros“ tinklą, be abejo, šiuo metu turime beveik 10 partnerių per visą pasaulį, kurie garsina mūsų vardą. Manau, kad ateityje plėtra tik paspartės.

2022 m. buvo jums nuostolingi, 2023 m. atsitiesėte ir uždirbote net 7 mln. Eur grynojo pelno. Kokie bus šie finansiniai metai? Ar jau matote projekcijas, ką atneš 2024 m.?

2022 m. vadinamasis techninis nuostolis buvo tik dėl obligacijų. Tais metais nuostolį patyrė daug kas, nes techniškai jų pajamingumas krito su intencija, kad ateityje brangs. Tai jeigu žiūrėtume „Payseros“ finansinių rezultatų prasme, įplaukos nei sumažėjo, nei klientai kur nors pabėgo, realiai netgi padaugėjo. O kadangi balansas yra skaičiuojamas bendras, tai ir išėjo toks neigiamas skaičius. 2023 m. didelis pliusas tik ir parodo tą techninį kritimą, nes obligacijų specifika tokia ir yra. Jos gali kristi, o ateityje dar labiau kilti. 2024 m. tikrai bus sėkmingi, gal net sėkmingesni už 2023-iuosius. Aš dar nežinau.