Naftos kainų šuolis gali išklibinti statybų sektoriaus pamatus: ką sako statybų ekspertai?
Artimųjų Rytų įtampa – grėsmė iš arti
Nors konfliktas tarp Irano ir Izraelio iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nutolęs nuo Lietuvos, jo pasekmės būtų jaučiamos ir čia. Analitikai perspėja, kad jei Iranas įgyvendintų savo grasinimus blokuoti Hormūzo sąsiaurį – pasaulinės reikšmės naftos tranzito kelią, per kurį kasdien praeina apie 20 proc. visos naftos – naftos kaina gali šoktelėti iki 100 ar net 150 JAV dolerių už barelį. Rinkos jau dabar įsitempusios – birželio pabaigoje Brent kaina pasiekė 78 dolerius, ir bet kokia konflikto eskalacija gali sukelti šoką visai Europos ekonomikai.
„Lietuvos statybų sektoriui tai ne teorinis pavojus – tai tiesioginis smūgis per kainas ir rizikų augimą. Statybos yra vienos pirmųjų, kurios gauna smūgį – ir per medžiagų kainas, ir per logistiką, ir per tiesiogines sąnaudas statybvietėje. Kai kyla naftos kaina, mums tai reiškia ne procentą, kartais – visos projekto pelningumo perskaičiavimą. Tai nėra tolima rizika – tai realybė, kuri mus gali pasiekti labai greitai“, – sako Pauliaus Rukas, generalinės rangos ir statybos bendrovės „Gilesta“ gamybos vadovas.
Būtina duomenų analizė ir sprendimai šiandien
P. Ruko teigimu, 2022 metais, kai energetikos krizė jau buvo ištikusi Europą po Rusijos invazijos į Ukrainą, statybinių medžiagų kainos Lietuvoje šoko į rekordines aukštumas: „Cementas tuo metu pabrango apie 30 procentų, betonas – iki 40, plastikinės konstrukcijos – iki 50 procentų. Sunkiosios technikos degalai brango 50–70 procentų, o elektros sąnaudos statybvietėse kai kur padidėjo kelis kartus. Tai buvo realus išbandymas pelningumui.
Pasak jo, tuomet be didelių nuostolių situaciją išsprendė tos įmonės, kurios buvo numačiusios, kad kažkas panašaus atsitikti gali: „Didelė dalis darbo statybose yra duomenų analizė. Negalime suskaičiuoti biudžeto šiandienos kainomis ir tikėtis, kad viskas bus gerai: juk artėjant Rusijos invazijai, apie tai kalbėta buvo ilgai, visi nutuokė, kad taip gali atsitikti. Ką darėme mes? Žiūrėjome, kaip kainas veikė ankstesni konfliktai, gilinomės į medžiagų tiekimo grandines, perplanavome, perskaičiavome projektų kaštus nelaukdami, kol karas prasidės, ką galėjome, užsipirkome dideliais kiekiais iš anksto. Tad šiandien statybų sektoriuje laimėti gali tik tie, kurie ne tik plytas dėlioja, bet ir geba dirbti su istoriniais duomenimis ir analizuoti bei prognozuoti. Tas pats galioja ir dabar: jaučiame grėsmę, turime imtis priemonių, nors problemos į kaklą dar nekvėpuoja“.
Kaip apsaugoti valstybinių projektų plėtrą?
Didžiausia problema, pasak pašnekovo, yra tai, kad nauji geopolitiniai pavojai kyla pačiu netinkamiausiu metu. Šiandien Lietuvoje planuojamos didelės apimties viešosios investicijos – karinės infrastruktūros plėtra, švietimo įstaigos, ligoninių modernizavimas, kelių ir tiltų rekonstrukcija. Tai reiškia didelį statybos darbų kiekį, kuris labai priklauso nuo energijos kainų stabilumo.
„Kaip valstybė turime labai aiškų, ambicingą planą, ir tai – reali galimybė modernizuoti šalies infrastruktūrą. Tačiau tokius planus būtina įgyvendinti atsakingai, įvertinant galimas rizikas, ypač energetikos kainų. Jei jos vėl šoktels, dalis projektų gali susidurti su kaštų kontrolės iššūkiais. Bet riziką galime suvaldyti – tam reikia pasiruošimo, o ne tik reagavimo“, – sako Paulius Rukas.
Jo teigimu, ir rangovai, ir viešasis sektorius turėtų dar projektavimo etape vertinti energetinių kaštų scenarijus ir numatyti lankstumo mechanizmus sutartyse: „Geopolitiniai signalai neturi gąsdinti – jie turi veikti kaip indikatoriai, padedantys iš anksto peržiūrėti strateginius sprendimus. Būtent dabar turime progą įgyvendinti projektus, kurie ne tik spręs šiandienos poreikius, bet ir stiprins ilgalaikį šalies atsparumą“, – pabrėžia jis.
Pats verslas turi investuoti į atsinaujinančią energetiką
Paklaustas, ką be lankstumo mechanizmų sutartyse verslas ir valstybė gali padaryti tam, kad apsisaugotų nuo Artimuosiuose Rytuose vykstančių konfliktų pasekmių, P. Rukas akcentuoja investicijas į atsinaujinančią energetiką.
„Gilesta“, anot P. Ruko, jau prieš keletą metų pradėjo investuoti į nuosavus atsinaujinančios energetikos sprendimus – tai ne tik reputacinis žingsnis, bet ir praktinis sprendimas.
„Turime savo saulės elektrines, kurios padengia dalį mūsų energijos poreikių. Tai padeda ne tik sumažinti sąnaudas, bet ir planuoti ilgalaikį biudžetą be nuolatinių korekcijų dėl rinkos šuolių. Tokie sprendimai tampa išlikimo klausimu, ypač kai dirbame su ilgalaikiais kontraktais, kuriuose negalime kas mėnesį keisti kainų“, – pasakoja jis.
Dar vienas svarbus žingsnis – tiekėjų atranka. „Mes jau seniai ne tik vertiname kainą ar terminą – mums svarbu, ar gamintojas pats naudoja atsinaujinančią energiją. Tai – ženklas, kad partneris yra atsparesnis energetikos šokams. O tai reiškia – stabilesnę kainą mums“, – sako „Gilesta“ gamybos vadovas.
Valstybė: laikas žiūrėti į energetiką kaip į ekonomikos pamatą
Pasak P. Ruko, viešasis sektorius taip pat turi žengti strategiškai svarbius žingsnius – ypač jei norime, kad ambicingi infrastruktūros planai nebūtų sustabdyti dėl energetinės suirutės.
„Atsinaujinanti energetika turėtų būti laikoma dar svarbesne kryptimi nei yra dabar. Darome daug, bet ar galime dar daugiau?. Jei iki 2030 m. Lietuva, kaip planuojama, pasieks 45–50 procentų žaliosios energijos dalį, mes kalbėsime ne apie ekologinį proveržį, bet apie tai, kad valstybė apsaugojo savo investicijas nuo geopolitinių sukrėtimų“, – teigia jis.
Jo manymu, šiuo metu svarbiausia – turėti aiškų planą ir veikti. „Globalūs konfliktai nesibaigs. Jei nebūsime pasiruošę, kiekviena nauja krizė išmuš mus iš vėžių. Todėl reikia ne reaguoti, o planuoti – ir valstybiniu, ir verslo lygmeniu“.
