Truputis betono, šiek tiek pinigų ir daug pastangų – sukūrė originalų akcentą namams

Tomas Preikša, „Šilumos nešėjo“ įkūrėjas. Kristinos Sabaliauskaitės, T. Preikšos nuotr.

Papildoma veikla ir laisvalaikio pomėgiai gali virsti priedu prie pagrindinės veiklos. Kaunietis fotografas Tomas Preikša sukūrė „Šilumos nešėją“ – mobilius modernaus minimalistinio dizaino biožidinius iš betono ar akmens, kurie rado vietą ir pirkėjų namuose, ir patraukė fotografijos paslaugų klientų dėmesį.

„Idėja kilo visai netikėtai. Man patinka pasikrapštyti garaže: eksperimentavau su betonu, dariau kažkokius liejinius, daiktus, taip ir kilo mintis pasidaryti biožidinį“, – apie pirmuosius bandymus susikurti tokį dirbinį pasakoja jis.

Jis patikslina, kad nedidelių stalinių biožidinių yra – tik parduotuvėse dažniausiai siūloma įsigyti kitokio dizaino gaminių neretai iš metalo ar stiklo, kurie skiriasi nuo „Šilumos nešėjo“.

„Pavyzdžiui, vienas klientas žinojo, kas yra biožidiniai ir tikslingai jų ieškojo, bet kaip sakė – visi parduotuviniai buvo be dvasios“, – pasakoja jis.

T. Preikša paaiškina, kad „Šilumos nešėjas“ yra kūrenamas bioetanoliu, jis neskleidžia dūmų ar kvapo, nepalieka pelenų, todėl yra naudojamas ir patalpų viduje namų jaukumui, ir lauko terasose.

„Mes vasarą jį ir prie ežero nusivežame – pasistatome ant liepto prie vandens. Jo dydis, mobilumas suteikia pranašumo“, – pasakoja jis.

Pasitvirtino ir dar viena biožidinio pritaikymo sritis: iš savo pagrindinės veiklos – fotografijos – T. Preikša sugalvojo pasiūlyti tokį „Šilumos nešėją“ įteikti jaunavedžiams per vestuves.

„Įprasti keramikos židiniai pabodę – jie labai gražūs, bet dažnai būna vienadieniai, o vėliau lentynoje renka dulkes. Bet šiuos biožidinius žmonės naudoja ir vėliau, gali užsikurti kad ir kasdien“, – sako jis.

Fotografas T. Preikša pirmiausia savo dirbinius pradėjo rodyti feisbuke, e. parduotuvę sukūrė prieš pat prasidedant pirmajam karantinui, o vėliau 2020-aisiais rudenį susikūrė parduotuvę rankdarbių e. prekybos platformoje „Etsy“, kur pirkėjų laukti ilgai nereikėjo. Kalėdiniu laikotarpiu originali prekė buvo užsakoma Europoje, JAV, keliavo į Meksiką ar Naująją Zelandiją.

Kaunietis skaičiuoja, kad investicijos buvo minimalios – betonas, formų gamyba ar medžiagos nėra brangios, viskas kainavo 1.000–2.000 Eur. O nors pirmųjų pirkėjų sulaukti ilgai netruko, T. Preikša pasakoja, kad „Šilumos nešėjo“ kūrybos ir gamybos procesas nebuvo iš lengviausių – reikėjo ne vieno mėnesio bandymų atrasti efektyviausią būdą.

„Kai pagaminau eksperimentinį variantą, sužavėjo jaukumas ir ugnies sukuriama atmosfera. Pagalvojau, kodėl nepasidalijus šia idėja ir su kitais, – sako jis. – O tada prasidėjo formos, medžiagų, degiklių ir visų kitų dalykų paieškos – nesitikėjau, kad visas kūrybos procesas pareikalaus tiek energijos.“

T. Preikša pasakoja, kad, „Šilumos nešėjui“ atsiradus prieš pat pirmąjį karantiną, kai tuoj pat nutrūko pagrindinė jo veikla – fotografija, – biožidinių gamyba nebuvo bandymas peršokti į visai kitą sritį. Ir tada, ir dabar „Šilumos nešėją“ jis vadina greičiau ne verslu, o priedu prie pagrindinės veiklos. Naująją jis pradėjo be didelių investicijų ir komandos – vienas pats stengėsi aprėpti ir fotografiją, ir naują projektą.

„Šiandien ši veikla jau yra įsivažiavusi ir rodo bent kažkokį stabilumą“, – apibendrina jis.

Daugiau apie „Šilumos nešėjo“ istoriją ir prekybos vietų paieškas skaitykite VŽ Premium.

Komentarai