A. Lukašenka – ne žvirblis, bet patrankos turi būti pasirengusios

Viena, žinoma, yra lukašenkos Baltarusija. Kita būtų putino iš esmės perimta ir jam paklusni Baltarusija, trečia – laisvės kovotojų (dar vadinamų opozicija), vadovaujamų Sviatlanos Cichanouskajos, Baltarusija. Dar viena Baltarusija yra mažiau žinomų ultranacionalistų patriotų, kurie, neva pabėgę nuo lukašenkos režimo, Vilniuje mėgina kurti kažkokį su LDK siejamą darinį, – dažniausiai tai daro baruose, triukšmingai, keldami sumaištį ir sėdami abejonę, ar tikrai Lietuvoje visi pabėgę nuo režimo baltarusiai yra pabėgę nuo režimo, o gal jie yra putino organizuoto hibridinio karo prieš Vakarus veikėjai?

Tai jau Lietuvos institucijų galvos skausmas: kaip jau jie čia „atbėgo“, taip juos derėtų ir „grąžinti“. Galbūt nehumaniška, ir kuri nors tarptautinė pabėgėlių organizacija dėl to pasipiktins, gal net atsiras koks nors teisės raidę nuosekliai ginantis advokatas jiems ginti. Bet velnias slypi detalėse, o esmė dabar tokia: karas yra karas ir mūsų susikurtą patogų vakarietišką gyvenimą su laisvės ir demokratijos vertybėmis tenka ginti šiuolaikinėmis priemonėmis.

Anuomet Winstonas Churchillis, Jungtinės Karalystės premjeras, kai jau suprato, kad su nacistine ideologija taikos nebus, kalbėjo: „Mes nepasiduosime ir nepralaimėsime. Kovosime iki galo, jūroje, ore. Ir toliau kovosime už savo žemę, kad ir kokia kaina, miškuose, laukuose, pakrantėse, gatvėse.“ Ėjo niūrūs 1940-ieji.