2019-09-21 10:13

 Ernestas Parulskis: Mano rūšiavimas

Rūšiuojant atsiranda šiokia tokia vidinė emocinė pasaulio gelbėjimo misijos vykdymo aura, kuri kartais ištrūksta į viešumą. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Rūšiuojant atsiranda šiokia tokia vidinė emocinė pasaulio gelbėjimo misijos vykdymo aura, kuri kartais ištrūksta į viešumą. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Kada tai prasidėjo? Ne visiems, ne pasauliui, o man? Turbūt nuo maišelio, padėto užkaboryje šalia įprasto kibiro tradicinėms, senovinėms šiukšlėms. Nors ne, anksčiau, tuomet, kai savivaldybė pastatė konteinerius rūšiuotoms šiukšlėms.

Neseniai kažkur rastoje instrukcijoje perskaičiau, kad atliekų tvarkytojai tuose konteineriuose mato varpelių (būtent varpelių, ne varpų) formas.

Atliekų varpeliai gatvėje atsirado maždaug 2012-aisiais, bet aš į juos nieko nenešiau. Ne tik dėl atstumo – vis dėltonuo buto slenksčio iki konteinerio angos buvo (ir tebėra) 480 metrų į vieną pusę, beveik kilometras per vieną žaliąjį reisą, arba kokie 52 kilometrai per metus. Žodžiu, toli tie konteineriai buvo. Kitą gerokai svarbesnę ignoravimo priežastį lėmė neegzistuojančios realybės atmetimas – nemačiau jokių ženklų, įrodančių, kad mano išrūšiuotos šiukšlės proceso pabaigoje nepateks į paprastą sąvartyną.

52795
130817
52791