Kinas: Filmas apie nuvargusį Silvio Berlusconi

Šį kartą lūkesčiai nepasiteisino, tačiau vien tik režisieriaus kaltinti aš nesu linkęs. Ko gero, didesniąją atsakomybės dalį reikėtų priskirti neigiamai S. Berlusconi karmai, kurios paskirtis yra nuvilti, nors aš, priešingai nei kai kurie Italijos rinkėjai, nesitikėjau iš jo sužinoti, kaip keliama valstybės ekonomika ar vykdoma užsienio politika. Dar daugiau, netgi nesitikėjau sužinoti, kaip sėkmingai visos valstybės mastu kovojama su korupcija. Tenorėjau pamatyti tokį politikos konceptą, kai politika vaizduojama kaip poilsio laikas, likęs po sekso orgijų, kokaino vartojimo, futbolo rungtynių žiūrėjimo ir asmeninių reikalų tvarkymo. Netgi filmo treileris leido to tikėtis. Deja, to išvysti nebuvo lemta.

„Silvio / Loro 1“ prasideda sekso scenomis ir kokaino uostymu, o baigiasi gana kultūringu dviejų besiskiriančių sutuoktinių, kartu pragyvenusių virš 20 metų ir užauginusių 3 vaikus, santykių aiškinimusi. Ir nors daug rodoma jaunų apsinuoginusių ilgakojų gražuolių, dažnokai jos yra tiesiog tam, kad būtų neva pašėlęs fonas. Turint omeny, kad filmas trunka dvi su puse valandos, net ir tai pabosta. Lietuvių režisieriai tokiais atvejais paprastai piktnaudžiauja sulėtintai slenkančiais gamtos vaizdais, manydami, kad taip perteikia rimtumo, ramybės ir harmonijos aurą. Tačiau bet kuriuo atveju žiūrovas norėtų, kad kas nors dar, be to, vyktų.

Filmo pradžioje žiūrovams pabrėžtinai pasakoma, kad visi personažai ir įvykiai yra išgalvoti ir bet koks sutapimas yra atsitiktinis. Toks išankstinis apsidraudimas irgi sukėlė papildomą lūkestį, kad bus parodyta kas nors, kas gali sukelti nemalonių padarinių filmo kūrėjams, tačiau po peržiūros susidariau įspūdį, kad tai buvo visiškai nereikalinga. Negalima sakyti, kad šiame filme S. Berlusconi yra vaizduojamas teigiamai, tačiau matyti, kaip P. Sorrentino bando nušlifuoti aštrius šios kontroversiškos politinės figūros kampus.

Antai po filmo jau žinosime, kad, įsižiūrėjus į visas spaudoje pasirodžiusių moterų, su kuriomis Silvio įtariamas turėjęs ryšių, nuotraukas, matyti, kad visos jos panašios į jo žmoną Veronicą. Taigi, globodamas gausybę podiumo modelių, jis neva jose tiesiog ieškojo savo žmonos. O gal reikėjo jos tiesiog paieškoti savo namuose?

Žiūrint „Silvio“ mano dėmesį patraukė reguliariai pasikartojantis pagrindinio herojaus bandymas įteigti aplinkiniams, kad jo ūgis yra 1,70 metro. Taip režisierius norėjo parodyti jo kompleksą dėl ūgio, nes S. Berlusconi ūgis yra 1,65 metro. Problema ta, kad S. Berlusconi vaidmenį atliekantis Toni Servillo yra aukštesnis ir jokiame epizode žemu ūgiu neišsiskiria. Todėl juostoje šis jo kompleksas atrodo dirbtinai primestas režisieriaus. Tą patį galima pasakyti apie daugelį kitų Silvio bruožų. Apskritai man atrodo, jog visas tas teorijas, kad besaikį valdžios siekimą nulemia žemas ūgis, sukūrė koks 2,11 metro ūgio psichologas, kurio jaunystėje nepriėmė į universiteto studentų krepšinio rinktinę. 

Filme gausu užuominų apie S. Berlusconi asmeninio gyvenimo ir politinės karjeros faktus, tačiau jie pateikiami pabirai, o ne siejami tarpusavyje ir pinami į vieną istoriją. Režisierius naudoja žinomus neigiamus faktus iš S. Berlusconi biografijos, bet, užuot juos kaip nors gilinęs ar netgi papildęs išgalvotomis pikantiškomis detalėmis (tikėjausi to, ką čia benuslėpsi), bando juos sušvelninti, pateisinti ir kartu vaizduoja Silvio kaip nestokojantį empatijos, turintį padorumo, tačiau veikiamą (kaip gi be to?) neigiamos aplinkos. Akivaizdu, kad jeigu S. Berlusconi kaip nors sugebės tapti Italijos premjeru ketvirtą kartą, dalis atsakomybės už tai turėtų tekti ir pačiam P. Sorrentino.