„Litgrid“ dalinasi 120.000 Eur vertės studija apie Lietuvos energetikos ateitį

„Šios studijos pagrindinis siekis: nubrėžti energetikos kryptį Lietuvai, kad žinotume, ko laukti, būtume pasiruošę sistemos virsmui“, – išplatintame pranešime sako „Litgrid“ Strategijos departamento direktorius Liutauras Varanavičius.

Teigiama, kad studijos įžvalgos gali būti naudingos elektros gamintojams, tiekėjams, pramonės įmonėms, kurios perka elektrą didmeninėje rinkoje, taip pat kitiems verslams, pavyzdžiui, ruošiantis „žaliosios“ elektros energijos ir su ja susijusios įrangos paklausos augimui.  Su studija „Raida 2050“, kurią „Litgrid“ užsakymu atliko tarptautinė konsultacinių paslaugų įmonė DNV GL, galite susipažinti čia.

Elektra – ateities kuras

DNV GL studiją atliko vadovaudamasi ambicinga Nacionaline energetinės nepriklausomybės strategija (NENS). Joje numatoma, kad iki 2050 metų Lietuva taps klimatui neutralia šalimi, 100% elektros energijos pasigaminančia iš atsinaujinančių energijos šaltinių.  Šiuo metu AEI patenkina apie penktadalį viso Lietuvos suvartojamo elektros energijos kiekio.

Pranešime rašoma, kad toks tikslas tampa dar ambicingesnis atsižvelgiant į „Raidos 2050“ prognozę, kad per artimiausius 30 metų Lietuvos elektros energijos suvartojimas išaugs nuo esamų 13 teravatvalandžių (TWh) iki 20 TWh. Tam didžiausią įtaką turės didėjanti elektrifikacija pramonėje, aptarnavime ir ypač transporto sektoriuje.

„Tiek namuose, tiek pramonėje kietojo kuro, biokuro, dujiniai katilai jau dabar keičiami į elektra veikiančias šildymo ir vėdinimo sistemas. Transporto sektoriuje elektros poreikis augs ne tik dėl elektromobilių, bet ir elektrinių geležinkelių, prie vandenilio pereinančių uostų. Taigi kitus energijos šaltinius – biomasę, dujas, malkas, benziną – keičia elektra“, – pastebi L. Varanavičius.

Didžiausia dalis elektros – iš vėjo jūroje

Pagal NENS, visą Lietuvos elektros energijos poreikį turės patenkinti AEI. Ekspertai numato, kad AEI dalį palaipsniui didinant, 2050 metais pagrindinis gamybos šaltinis bus jūrų vėjas, kuris AEI generacijos struktūroje sudarys apie 40%, dar maždaug 30% poreikio patenkins sausumos vėjo ir saulės energija.

Visgi vien pastatyti daugybės vėjo ir saulės jėgainių neužtenka, kadangi esminis AEI trūkumas ir skirtumas nuo tradicinių iškastinio kuro generavimo būdų yra tai, jog elektra gaminama ne nuolatos ir pajėgumų negalima padidinti ar sumažinti vos prireikus.

„Tai reiškia, kad turime numatyti papildomas priemones energijos kaupimui, kad visuomet būtų patenkinami vartotojų poreikiai, net ir tuo metu, kai nepučia vėjas ir nešviečia saulė, pavyzdžiui, šaltais žiemos vakarais, kai vartojimas kaip tik išauga“, – paaiškina L. Varanavičius.

Tikslas – suvaldyti galimus kainų šuolius

„Raida 2050“ studijos autoriai pastebi, kad nieko nedarant sistema patirs didelių iššūkių, kurie pasireikš didmeninių elektros kainų šuoliais. Jau po 2040 metų tomis savaitėmis, kai nepučia vėjai ir nešviečia saulė, didmeninės elektros energijos kainos gali šoktelti net iki 3.500 Eur / MWh. Ir atvirkščiai: saulėtomis ir vėjuotomis savaitėmis, maksimaliai išaugus AEI gamybai, susidarytų perteklius ir kaina kristų iki 0 Eur / MWh. Palyginti, pernai vidutinė elektros kaina Lietuvos rinkoje siekė 46 Eur / MWh.

Mažų elektros energijos kainų periodas per visus metus galėtų sudaryti apie trečdalį laiko. Tačiau šis faktas anaiptol nedžiugina, kadangi „nemokamos“ elektros gamintojų nuostolius turėtų kompensuoti valstybė. AEI šaltinių ir nedidelių kaupimo priemonių plėtros subsidijos tokiu atveju siektų iki 180 mln. Eur per metus.

„Nieko nedaryti būtų tikra prabanga. Todėl studijoje įvardijamos priemonės, kurios leistų užtikrinti sistemos stabilumą ir patikimumą pereinamuoju laikotarpiu, kainos išliktų patrauklios, o gamintojai užsitikrintų pakankamas pajamas. Ir valstybės subsidijų reikėtų triskart mažiau“, – sako „Litgrid“ atstovas.

Lankstumo priemones papildys vandenilis

Lietuvai patariama skatinti ir diegti ne tik įvairias trumpalaikio kaupimo įrenginių ir vartotojų lankstumo priemones, bet ir išnaudoti vandenilio gamybos iš AEI technologijas. Jos užtikrintų „žalių“ vandenilio dujų gamybą pramonei ir transportui bei prisidėtų prie šių sektorių dekarbonizavimo.

„Tokios priemonės, kaip baterijos, elektromobiliai, gamybos atidėjimas, lankstūs vėdinimo ar šildymo sprendimai yra tik trumpalaikiai sprendimai. Jie leidžia „perkelti“ vartojimą kelioms valandoms ar, geriausiu atveju, dienoms, bet ne savaitėms ir mėnesiams. Todėl studijoje siūloma išeitis – elektros perteklių perkelti į vandenilio gamybą. Pastarasis ir dabar įvairiose srityse naudojamas kaip kuras, tiesa, šiuo metu vandenilį pigiau gaminti naudojant dujas“, – teigia L. Varanavičius.

Ekspertai prognozuoja, kad vandenilio elektrolizės technologija taps itin perspektyvi po 2030 metų. Tačiau apie šiuos sprendimus siūloma pradėti galvoti ir jiems ruoštis dar iki tada, kad technologiją ištobulinus Lietuva jau būtų pasiruošusi.

Išnaudojus vandenilio elektrolizės galimybes, prognozuojama, subsidijų poreikis 2050-aisiais sumažėtų apie tris kartus, iki maždaug 60 mln. Eur per metus. Įdiegtos lankstumo priemonės taip pat padėtų išvengti milžiniškų didmeninės elektros kainos šuolių ir išlaikyti palankią vidutinę elektros kainą vartotojams.