Lietaus padarinius pajus kitąmet: „Durpeta“ planuoja veiklą pagal išgyvenimo biudžetą

„Lietuvos durpių įmonės savo gavybos planus šiemet įvykdė vidutiniškai apie 80%, – sako Giedrius Kavaliauskas, asociacijos „Lietuviškos durpės“ prezidentas. – Be to, šis rodiklis kai kur gerokai prastesnis, atsižvelgiant į įmonės geografinę padėtį. Smarkiausiai šiemet lijo Šiaurės Rytų Lietuvoje, ten padėtis blogiausia.“

Tiesa, palyginti su pernai, durpių gavyba šalyje net šiek tiek ūgtelėjo, bet tie maždaug 20% augimo yra menka paguoda durpių įmonėms – praėję metai irgi buvo lietingi, gavyba maža.

Durpių pramonės specifika tokia, kad šių metų darbo vaisius įmonės pamatys kitų metų apyvartoje. Eksportas, sudarantis liūto dalį įmonių pajamų, kelerius metus šiek tiek augo, 2016 m. jis pasiekė 742.000 t, bet šiemet augimo tikėtis nerealu. Daugiausia eksportuojama į Lenkiją (116.000 t), Nyderlandus (114.000 t) ir Vokietiją (70.000 t).

„Įmonių pardavimai konkrečiais metais priklauso nuo to, kiek atsargų sukaupta, taip pat nuo importo – šalies įmonės perparduoda užsienio šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje, Latvijoje, Estijoje – nupirktas durpes“, – teigia p. Kavaliauskas.

Maždaug pusę durpių importo sudaro iš Baltarusijos įvežami briketai ir pusbrikečiai, kurie naudojami energetikos reikmėms. Šioje srityje Lietuvos durpių įmonėms sunku konkuruoti su kaimynais – ten daug pigesni energijos ištekliai, degalai, mažesnis išteklių mokestis, valstybės taikomas durpių įmonėms. Visas durpių importas į Lietuvą pernai sudarė 130.000 t, jis tada šoktelėjo beveik 45%, palyginti su 2015 m.

Lietuvos durpių įmonių produkcija, kaip ir anksčiau, ir mūsų šalyje, ir užsienyje daugiausia naudojama agroverslo reikmėms. Lietuvoje įrengti biokuro katilai nėra pritaikyti kūrenti durpėmis.

„Durpeta“ keikia orą

„Durpių gamintojų padėtis labai priklauso nuo globalios rinkos, – vertina Jonas Kantautas, Kupiškio UAB „Durpeta“ direktorius. – Padėtis prasta visoje Europoje, o kainos nedidėja, nors sąnaudos, tenkančios produkcijos vienetui, šiemet labai didelės.“

Metai šlapi, tad durpės šiemet irgi šlapios. Daugiau laiko reikia joms išdžiovinti, be to, gerokai išauga transporto išlaidos, kaip ironizuoja vadovas, į tolimas pasaulio šalis tenka gabenti ir vandenį.

„Laukia sunkus 2018 m. pavasaris, – prognozuoja p. Kantautas. – Pernai buvo šiek tiek lengviau, nes buvome sukaupę daugiau atsargų, pirktų Latvijoje ir Estijoje. Šiemet gavybos planus įvykdėme 60–70%, todėl iki kitų metų „derliaus“ įmonė jaus durpių badą. Iš esmės mūsų padėtis šiemet niekuo ne geresnė negu šalies ūkininkų. Vyriausybė kalba apie paramą žemės ūkiui, o durpininkai dėl to neturi jokių vilčių.“

„Durpeta“ kitąmet planuoja veiklą pagal išgyvenimo biudžetą. Pasak įmonės vadovo, sąnaudas didina auganti darbo jėgos kaina, keliais procentais didės išteklių mokestis, kuris yra susietas su kainų indeksu. Be to, kyla dyzelino akcizas.

nuotrauka::1

„O kainų augimo dėl didesnių sąnaudų tikėtis negalime, nes rinkose konkuruojame ne tik tarpusavyje, su kitais durpių gamintojais, bet ir su alternatyviais augalų auginimui naudojamais produktais, tokiais kaip mineralinė vata, kokosų gaminiai“, – aiškina pašnekovas.

Anot p. Kantauto, kalbant teoriškai, įmonei reikėtų investuoti į modernią durpių gavybos techniką, kuri leistų durpes išgauti per trumpesnį laiką. Tai labai aktualu, kai orai darosi tokie drėgni ir darbui lieka kur kas mažiau laiko. Bet kitąmet apie kokias nors rimtesnes investicijas kalbėti nerealu.

Pernai, „Creditinfo“ duomenimis, „Durpetos“ apyvarta buvo 11,26 mln. Eur, 2015 m. –10,42 mln. Eur. Bendrovėje dirba 172 žmonės. Vidutinis darbo užmokestis rugpjūtį – 686,5 Eur.

„Rėkyva“ plečiasi Latvijoje

Šiaulių AB „Rėkyva“, nors Lietuvoje ir neįvykdė savo gavybos planų, gali būti ramesnė – įmonė dabar daugiau durpynų eksploatuoja Latvijoje negu Lietuvoje.

„Šių metų pavasarį aukcione įsigijome teises eksploatuoti trečią durpyną Latvijoje, netoli Jekabpilio, – pasakoja Irmantas Chrimlis, bendrovės „Rėkyva“ vadovas. – Savotiškas apsidraudimas yra ir tai, kad šitas durpynas – Rytų Latvijoje, o du ankstesni – šalies kaimynės šiaurėje ir vakaruose. Tai reiškia, kad nebūtinai visur bus vienodas kritulių kiekis.“

Anot p. Chrimlio, Latvijoje dirbti paranku dėl lankstesnės valstybės aplinkosaugos politikos. Lietuvoje gauti teises eksploatuoti naują durpyną – beveik neįmanoma misija, o Latvijoje visai paprasta. Išteklių mokestis pas šiaurinius kaimynus irgi gerokai mažesnis, bet padėtį išlygina tai, kad pas kaimynus gerokai brangesnė žemės nuoma.

„Kadangi gavyba šiemet buvo gana maža, laukia nelengvi metai, – prognozuoja p. Chrimlis. – Mūsų verslas yra priklausomas nuo daugelio veiksnių, nes 85% produkcijos eksportuojame. Pakanka, kad pakiltų gabenimo jūriniais konteineriais kaina, ir eksporto situacija jau keičiasi.“

„Rėkyva“, kurios 99% akcijų nuo 2011 m. priklauso akcininkui iš Vokietijos, pastaruoju metu nuolat investuoja į techniką, planuoja tai daryti ir ateityje.

„Rėkyvoje“ dirba 160 žmonių, vidutinis darbo užmokestis rugpjūtį – 985 Eur. Praėjusiais metais bendrovės apyvarta siekė 5,7 mln. Eur, 2015 m. – 6,7 mln. Eur.

nuotarauka::2left

Gesina gaisrus

„Tam, kad mūsų nedidelė įmonė galėtų normaliai funkcionuoti, reikia, kad durpių gavyba siektų apie 35.000 t per metus, – nurodo Algirdas Kairys, Rietavo UAB „Patyrio samana“ vadovas. – Šiemet šis rodiklis siekė 15.000 t, o 2016 m. – tik 11.000 t. Tai reiškia, kad 15 darbuotojų turinti įmonė šiuo metu stokoja apie 50.000 Eur būtiniausioms reikmėms – sumokėti mokesčiams ir darbuotojų atlyginimams.“

Neseniai įvyko įmonės akcininkų susirinkimas, kuriame nutarta būtent tiek didinti akcinį kapitalą, o tie pinigai, kuriuos sudės akcininkai, ir bus skirti minėtiems gaisrams gesinti.

„Gerai, kad tai nėra vienintelis įmonės akcininkų verslas, tad yra galimybė šitaip finansuoti durpių įmonę, – prisipažino p. Kairys. – Kai tokia padėtis, neišvengiamai kyla diskusija: ar verta tęsti verslą, už kurį reikia primokėti? Bet suskaičiavome, kad įmonės uždarymas, įvertinant išeitines pašalpas ir kitas išlaidas, būtų dar brangesnis malonumas.“

„Patyrio samana“ Lietuvoje parduoda vos kelis procentus savo produkcijos, likusi eksportuojama, daugiausia – į Lenkiją.

Bendrovėje yra 13 darbuotojų, vidutinis atlyginimas rugpjūtį – 707 Eur. Apyvarta 2016 m. siekė vos apie 100.000 Eur.

„Pastaruosius kelerius metus esame užplaukę ant seklumos, – apgailestaudamas konstatuoja p. Kairys. – Vis dėlto tikimės, kad pajamos kitąmet išaugs maždaug 30%.“

Bendrovės akcijos priklauso trims akcininkams, kurių nė vienas neturi daugumos, todėl įmonės planus jiems tenka derinti tarpusavyje. 42% akcijų priklauso fiziniam asmeniui iš Prancūzijos, 34% akcijų valdo UAB „Presto durpės“, dar 24% akcijų priklauso transporto įmonei UAB „Bretalita“.