Ką pasėjo Pranas Gailius

Pranas Gailius savo parodos atidaryme galerijoje „Kunstkamera“, 2013 m. Vladimiro ivanovo nuotr.

Dviejose Vilniaus galerijose – „Kunstkamera“ ir Kazio Varnelio namuose-muziejuje – veikia Paryžiuje gyvenančio išeivio Prano Gailiaus (g. 1928 m.) kūrybos parodos.

Pasak Simonos Makselienės, parodas surengusios Meno rinkos agentūros vadovės, paralelinės parodos sumanytos kaip viena kitą papildančios, tačiau ir nepanašios. K. Varnelio namuose pristatoma P. Gailiaus tapybos retrospektyva, jo darbai nuo 1949-ųjų. Galerijoje „Kunstkamera“ eksponuojamas dailininko 1985–1986 m. kurtas ciklas „Šešėlio aukštuma“ (šiai parodai išleistas katalogas).

Prano Gailiaus darbai pastaruoju metu Lietuvoje vieši neretai. Ne tik Lietuvoje. Po 1955 m., kai galerijoje „Haut Pavé“ jis surengė pirmąją personalinę parodą, pradėjo vertis ir kitos durys – į Paryžiaus parodų sales, į Vokietijos, Švedijos, Liuksemburgo, Austrijos, Kanados, Amerikos, Japonijos, kitų kraštų galerijas.

Gailius savuoju menininko Prano vardu gerai žinomas Paryžiaus galerijose, jo darbų yra įsigijusi Nacionalinė Prancūzijos biblioteka, Prancūzijos modernaus meno centras (Centre George Pompidou-Beaubourg), kitų šalių nacionaliniai muziejai, daugybė Prancūzijos, kitų šalių meno kolekcininkų.

Sėjėjo mostu

Dailės kritikai P. Gailiaus tapybą vadina abstrakčia gestine. Pats jis savo manierą apibūdina taip: „Gestinė tapyba yra kaip sėjėjo judesys. Tai toks reikšmingas rankos mostas, kurį galima prilyginti atsisveikinimo gestui, meldimosi, laiminimo, arba dar geriau – sėjėjo gestui. Tai tarsi baletas ar architektūra – rankos pakėlimas su sėklomis, mostas, pirštų atlenkimas ir sėklų išbarstymas po dirvą. Arba kunigas, kuris žegnoja bažnyčioje tikinčiuosius, – tai tokio paties reikšmingumo gestai, kai dirbu. Ir tas gestas tarsi struktūruoja visą aplinką, suteikia jai peizažą ir architektūrą, prasmę. Mano ranka, kai tapau gestiškai, panaši į tą kunigo ar sėjėjo gestą, o drauge tai yra statybininko gestas. Aš labai ilgai studijavau kompoziciją, ypač iš Poussino, Renesanso meistrų. Taigi savo gestu turiu sukurti tą geometriją, o per ją – ir visatą. Čia yra toks demiurginis momentas. Mano gestas turi nešti prasmę ir kurti popieriuje architektūrą. Ir tai nėra vien momentinis dalykas, tai yra ir stebuklas, ir malonė, bet ir ilgas procesas, ėjimas link to.“