Algimanto Puipos „Edeno sodas“ – kaip Edeno kinas

Tokią jaunesnių kartų jauseną filme „Redircted/Už Lietuvą“ su kaupu sublimavo Emilis Vėlyvis, ant šuns būdos užrašęs kolegos pavardę. Žodžiu, Algimantas Puipa tiesiog siutina savo asmenybės ir kūrybos bruožų rinkiniu. Sovietmečiu visąlaik dirbo, ir visąlaik tą, ką norėjo. Nuolat, net pačiais finansiškai juodžiausiais lietuviško kino metais jis sugebėjo išlikti kaip savo profesijos atstovas (na ir kas, kad televizijoje). Su jo intriguojančiomis idėjomis nedažnai lengva konkuruoti. Tas idėjas jis vis traukia iš savo kišenių kaip koks fokusininkas. Tiesa, jį ne visada ir tikrai ne už visus filmus mėgsta kritikai, bet anokia čia problema...

Susapnuoti senatvę

Naujojo filmo kontekste minėtinas didis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas, kurio filmų kaip autoriaus sapnų idėja A. Puipai labai artima. Ir štai kodėl. Prieš daug metų Lietuvos nacionalinė televizija transliavo I. Bergmano ir jo nuolatinio aktoriaus, bičiulio Erlando Josefsono pokalbį. Ilgame, išmintingame judviejų kalbėjime suskambo ir I. Bergmano apgailestavimas dėl to, kad žmogaus niekas neruošia senatvei, nepratina prie jos, vengia apie ją kalbėti. „Kodėl niekas žmonių neruošia tam, kad pusvalandį teks segtis sagą?“ – juokdamiesi klausė paprasto dalyko du XX a. kultūros genijai.

Tam tikra prasme A. Puipa šiuo filmu kviečia bent jau susapnuoti fragmentišką sapną apie tai, kas laukia mūsų visų. Sapnas melancholiškas ir retsykiais šmaikštus, su visais firminio lietuviško kino komponentais – kuoktelėjusiais herojais, pseudoistoriniais interjerais. Su vienu kitu realybės atspindžiu, – labai, beje, tiksliomis nuorodomis į tai, ką mūsų visuomenei šiandien reiškia prabanga, kuo grindžiami intymūs santykiai, kokį įsivaizduojame modernų miestą. Iš antikvarinių paveikslų ant stalų persikėlę natiurmortai, brangus laikrodis kaip santykių pažadas, ateities Vilniaus dangoraižiai ir rasių maišalynė (net nesitiki, kad prieš metus įvaizdinta A. Puipos ironiška replika spalvotai mūsų ateičiai šiandien taps pagrindine Europos problema).

Bet tarp tų atspindžių nešauna į galvą filme ieškoti „tikrovės analizės“, „problemų“, „aštrių dabarties klausimų“. Šitos demagogijos vertę A. Puipa gerai žino. Režisierius priklauso kartai, kuri, sąlyginai tariant, ilgai netikėjo tikrove, o nuolat kintanti ir gana isteriška socialinė dabartis irgi jo neįtikina, kad verta apie ją kalbėti, ją įvaizdinti. Ginčytina pozicija, bet suprantama. Pabėgimas, kad ir į „Edeno sodą“, atrodo ir reikšmingesnis, ir saugesnis kelias.

Ant podiumo – aktoriai

Senatvė ir jos psichologinių būsenų įvairovė, kurią riboja kelių personažų manijos, kompleksai, neišsipildžiusios svajonės, kaltės, savižudybės ar eutanazijos troškimai etc., yra filmo temos. Pagrindinės veiksmo vietos – senolių pensiono – motyvas paimtas iš Janinos Survilaitės romanų, dalis citatų – iš modernistinio europietiško kino, su kuriuo režisierius užaugo. A. Puipa ištikimas sau, – lietuviškos senatvės perspektyvos nepamatysime. Režisierius sufantazuoja tokią senjorų prieglaudą, kokios tiesiog nebūna. Ne dėl socialinės ir istorinės visuomenės raidos, o todėl, kad bet kokie bandymai bet kokiame, net realistiniame sapne užčiuopti tikrovę yra pasmerkti. Bet būtent utopinis aplinkos vaizdavimas išgrynina amžiną, prasmingą memento mori.

Pastarojo dešimtmečio režisieriaus kūrybai būdingas vis dažnesnis mėgavimasis darbu su aktoriais ir jų personažais, ne vien tik vaizdais ir efektais. „Edeno sodas“ – irgi aktorinis filmas.

Režisierius išvengė melodramatiškumo (net fiziškai jaučiasi, kaip jis be gailesčio kerpa scenas, kuriose įsibėgėję senjorai siekia sentimentalesnio tekstų skambesio). Gaila, ne visur išvengė literatūriškumo, bet tai sušvelnina aktorių patirtis, – filme keistenybių sklidiną senolių kasdienybę vaidina Aldona Jodkaitė, Danutė Juronytė, Gražina Balandytė, Vaiva Mainelytė, Juozas Budraitis, Povilas Stankus, Vytautas Paukštė, Povilas Gaidys. Bet ne tekstas ir net ne situacija lieka svarbiausi, o aktoriai, tai irgi A. Puipos sumanyta. Žodžiu, pasitikti garbingą amžių režisierius nusprendė su gera kompanija. Ir visą Lietuvą kviečia prisijungti.

Intriguoja, stebina, trikdo

Nors šis filmas yra sunkiai tarpusavyje formaliai derančių siužetų siužetėlių mozaika, „Edeno sodą“ nenuobodu žiūrėti. Ir dėl savaime suprantamos meistrystės, gebėjimo nenusibosti, operatoriaus Viktoro Radzevičiaus vaizdo kultūros (filme labai daug stambių, vidutinių aktorių planų ir įmantrių, tiesiog gražių mistiškų erdvių). Ir dėl to, kad A. Puipos filmai nėra tušti, – čia yra kur mintis ir akis pagainioti. Svajoti ir sapnuoti, koks galėjo (ir galėtų) būti lietuviškas kinas, jei prie vyresnės aktorių kartos kompanijos būtų dažniau prisijungę „Edeno sode“ įsimintinus, raiškius epizodus suvaidinę Saulius Kizas, Povilas Stankus. Tik dabar ekrane pamatėme ir Viktorijos Kuodytės galimybes, – jos vaidinamos santūrios Lindos ir beveik flirtuojančio gydytojo psichoanalitiko (Juozas Budraitis) duetą lyg persmelkia anksčiau nesusikirtusių likimų kartėlis. Personažų? Aktorių likimų?

A. Puipa ir toliau išradinėja idealią vietinio, nacionalinio kino formulę. Daro tai kūrybingai, netikėtai. Jis vis toks pats, o sapnai intriguoja, stebina, trikdo. Žinoma, ir erzina. Besirengiantiems iš nuolatinio lietuviško „Edeno kino“ prižiūrėtojo padaryti pacientą teks palūkėti.