Kartu su režisiere atkeliavo „Sangailės vasara“

Režisierė Alantė Kavaitė pristatyti filmo „Sangailės vasara“ atvyko iš Prancūzijos, kurioje gyvena 23-ejus metus. Juditos Grigelytės nuotr.

„Lietuva mane įkvėpė, čia labai patiko dirbti, bet nebūtų teisinga vėl belstis į Lietuvos kino centrą prašyti pinigų. Lietuvoje yra daugybė talentingų kūrėjų ir be manęs. Be to, aš turiu kitų galimybių“, – sako Alantė Kavaitė, prestižiniame Sandanso festivalyje apdovanojimu už filmą „Sangailės vasara“ įvertinta lietuvių režisierė.

Studijuoti į Avinjoną vizualiųjų menų išvykusi režisierė jau 23-ejus metus gyvena ir kuria Prancūzijoje, čia buvo nufilmuota ir jos pirmoji juosta „Laiko ženklai“. Šiandien, rugpjūčio 21 d., Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti jos antrasis filmas „Sangailės vasara“. Nors ir iš dalies finansuotas prancūzų, jis – išimtinai lietuviškas: nufilmuotas Lietuvoje, čia vaidina lietuvių aktoriai.

Odė paauglystei

Pasak Paryžiuje šiuo metu gyvenančios režisierės, „Sangailės vasara“ – tai odė paauglystei, kuri daugeliui žmonių būna itin sunkus periodas. Ji pasakoja, kad ir pačios paauglystė nebuvo lengva, tačiau žvelgdama iš laiko perspektyvos dabar mano, kad tie sunkumai suformavo charakterį, ją užgrūdino. „Daugelis filmų apie paauglystę yra tamsūs ir niūrūs, aš norėjau sukurti kitokį – lengvą, subtilų, šviesų. Juk nepaisant visų sunkumų ir išgyvenimų, paauglystė yra puikus laikas, kupinas pirmų kartų“, – šypsosi p. Kavaitė, kuri pati ir parašė filmo scenarijų.

Filme pasakojama apie drovią, uždarą, save žalojančią septyniolikmetę Sangailę (aktorė Julija Steponaitytė), besižavinčią akrobatiniu skraidymu, tačiau nedrįstančią apie tai net svajoti, nes bijo aukščio. Vienoje aviacijos šventėje ji susipažįsta su bendraamže Auste (aktorė Aistė Diržytė), kuri yra jos priešingybė. Paauglės susidraugauja, o netrukus draugystė perauga į švelnius jausmus.

Pasak režisierės, filme pasakojama istorija ganėtinai universali ir galėtų būti filmuojama bet kurioje šalyje. Tą jai bandė įrodyti ir kino prodiuseris prancūzas, įkalbinėjęs juostą filmuoti Prancūzijos provincijoje, tačiau p. Alantė nepasidavė.

„Filmas susijęs su paaugliškomis emocijomis ir pojūčiais, tad buvo akivaizdu, kad jį reikia filmuoti čia, Lietuvoje, kur aš užaugau. Be to, man visada atrodė, kad mes, lietuviai, su dangumi turime kažkokį ypatingą santykį. Gal dėlto, kad geografinis reljefas labai plokščias? Turėjome drąsių lakūnų, taip pat puikių aeronautikos inžinierių. Taigi, lėktuvai man atrodė puiki metafora istorijai apie stiprybės ieškančią paauglę“, – kalba p. Alantė.

Kita svarbi priežastis, paskatinusi filmuoti juostą Lietuvoje, susijusi su filmo siužetine linija – juk jame, nors ir labai subtiliai, be jokių dramų, užsimenama apie homoseksualius santykius, kurie daugeliui lietuvių atrodo nenormalūs. „Man patinka, kad merginos filme apie savo jausmus net nekalba, viskas joms atrodo natūralu. Galbūt ypač konservatyviems tautiečiams tas subtilumas ir natūralumas padarys įspūdį ir privers pakeisti požiūrį?“ – viliasi p. Kavaitė.

Lietuvos indėlis – svarus

Pasak režisierės, filmo biudžetas neviršys 700.000 Eur. Daugiausia į filmą investavo Lietuva, 300.000 Eur skyrė pagrindinis filmo finansuotojas Lietuvos kino centras. Lietuvišką filmo dalį prodiusavo „Fralita Films“, kuriai vadovauja Živilė Gallego.

Iš „lietuviškų“ pinigų buvo apmokamos filmavimo išlaidos Lietuvoje, aktorių honorarai ir t. t. Filmu rūpinosi ir prancūzų kompanija „Les Films d‘Antoine“ – Prancūzijoje filmas buvo montuojamas, įgarsinamas ir t. t. Filmui gauta pinigų ir iš įvairių Europos bei šalių gamintojų fondų.

Norėtųsi tikėti, kad filmas ne tik atsipirks, bet ir duos pelno filmo kūrėjams. Kai Sandanso kino festivalyje p. Kavaitė už „Sangailės vasarą“ buvo apdovanota kaip geriausia režisierė užsienio šalių vaidybinio filmo kategorijoje, šį filmą į savo konkursines programas įtraukė ir daugybė kitų festivalių.

Po parodymų festivaliuose „Sangailės vasara“ nesunkiai prasiskynė kelią į kino sales. Pasak režisierės, pirmiausia filmas pradėtas rodyti Izraelyje, vėliau – Nyderlanduose. Prieš kelias savaites filmas pasiekė Prancūzijos kino sales, rugsėjį atkeliaus į JAV.

Po filmo – į Lietuvą

Režisierė atskleidžia, kad filmas jau turi gerbėjų visame pasaulyje – kinomanai kuria internetines svetaines ir jose montuoja internete susimedžiotą vaizdinę filmo medžiagą, ją patys įgarsina. Tačiau bene labiausiai p. Alantę nustebino vienas studentas iš Kinijos, kurio poelgis verčia manyti, kad kinas iš tiesų bene geriausias šalies ambasadorius. San Fransiske studijuojantis vaikinas taip susižavėjo Lietuva, kad nusprendė čia praleisti dalį savo atostogų. Ir ne bet kur, o Elektrėnuose – t. y. ten, kur juosta buvo filmuojama.

„Po sėkmės Sandanse sulaukiau pasiūlymų kurti filmus pagal užsakymus. Bet manęs tai nedomina. Noriu kurti savo kiną arba rašyti scenarijus kitiems, bet ne pagal užsakymą, o tik tai, kas patinka pačiai“, – sako p. Kavaitė.

Režisierė teigia, kad nuo pirmojo filmo „Laiko ženklai“ pastatymo gyvena vien tik iš filmų ir scenarijų kūrimo. Prieš tai užsiimdavo dokumentinių filmų montažu, vieną dokumentinį filmą yra sukūrusi ir pati.

Komentarai