Pasivaikščiojimas po Europos parkus: įdomūs ne tik žiedų gausa
Karališka gausa
Itin spalvingi prie Temzės upės Londone įkurti Karališkieji botanikos sodai, dar vadinami Kew sodais. Kovo–balandžio mėnesiais žiedus išskleidžia apie 5 mln. tulpių, narcizų, krokų, snieguolių. Balandį–gegužę pražysta rododendrų, azalijų slėniai. Vasarą magišką ir atpalaiduojančią atmosferą čia kuria ir kasmetiniai muzikos festivaliai, kino vakarai.
Kew istorija prasidėjo 1759 metais, kai Jurgio III motina, princesė Augusta, įkūrė nedidelę oranžeriją. Vėliau sūnus šią oranžeriją atnaujino ir sėkla po sėklos kaupė galybę augalų saugantį ir puoselėjantį parką. Iš viso apie 120 ha plotą dabar užimantys Kew sodai laikomi vienais didžiausių pasaulyje. Jie suskirstyti į atskiras erdves, teminius sodus, slėnius, kuriuose tarsi kilimas nuklota dešimtys tūkstančių įvairių augalų rūšių – kažin ar kas iš svečių yra viską apėjęs. Vien medžių rūšių čia, kaip skaičiuojama, yra 14 000. Seniausią, kiek oficialiai žinoma, vietiniai vadina „Senuoju liūtu“. Tai iš Kaukazo kilęs rytinis platanas, dar vadinamas činara, Kew pasodintas 1762 m.
Įspūdingų konstrukcijų šiltnamiuose po stiklu apgaubta ir daug jautresnių, prie angliško klimato nepratusių augalų. Viename jų palmės, kitame – vidutinių platumų klimato augalai. Viktorijos laikus menančiuose Lelijų namuose yra visa šių vandens gėlių kolekcija, o Velso princesės konservatorijoje, be orchidėjų, auga dar ir kaktusų, paparčių, net mėsėdžių augalų. Soduose taip pat yra meno galerija, eksponuojamos su augmenija susijusios fotografijos. Smagi atrakcija – 18 metrų aukštyje įrengtas „Xstrata Treetop“ pėsčiųjų takas – tiltas, skirtas apžvelgti parką nuo medžių viršūnių.
Kaip paveiksle
Jei jau prabilta apie meną, ypač tapybą mėgstantiems turėtų patikti impresionizmo meistro Claude‘o Monet namai Prancūzijoje, Giverny mieste. Paveiksluose su vandens lelijomis išgarsintas japoniško stiliaus tiltas – tas pats, į kurį C. Monet žiūrėdavo savo paties įkurtame sode, gausybė vandens lelijų – taip pat vis dar čia. Šis sodas, kaip ir C. Monet paveikslai, labai spalvingas, kiek sujauktas, bet žavingas. Prijaukintas ir vis dėlto šiek tiek laukinis. Gėlės buvo tarsi jo teptukas, padedantis sudėlioti kvepiantį spalvingą peizažą, kurį jis kūrė ir puoselėjo paskutiniais savo gyvenimo metais. Gėlės nuožulnioje sodo dalyje priešais namą susodintos skirtingais aukščiais, įsispraudusios tarp akmenų, apsivijusios viena kitą. C. Monet nesilaikė griežtos tvarkos, jis mėgo įprastas rūšis – saulutes ar aguonas – įmaišyti tarp rečiausių gėlių rūšių ir visa tai dar supančioti vijoklinėmis rožėmis. Už kelio esančiame japoniško stiliaus vandens sode taip pat gausu asimetrijos. Dabar jau atstatytą garsųjį japonišką tiltą čia apvijusios spalvingos visterijos, palei tvenkinį auga gluosniai, bambukai, jų atspindys tvenkinyje susimaišo su vandens lelijomis.
Kornvalyje, Anglijoje, jau įpusėtas atstatyti „Lost Gardens of Heligan“ parkas taip pat stebina vaizduotę išlaisvinančiu meno ir gamtos deriniu. Nemažai žodžių galima skirti aprašant čia augančias gėles, išlikusius unikalius augalus, egzotiškus medžius ir krūmus. Bet labiausiai visus lankytojus žavi iš žemės išnyrančios didžiulės augalų, akmens ir žemės skulptūros. Medžių paunksmėje lyg miegančioji gražuolė ramiai guli užsnūdusi mergina, kitur, žiūrėk, smalsiomis akimis praeivius stebi kyšanti milžino galva. Plaukus jiems atstoja žolė, drabužius – samanos ir susipynę vijokliai.
Daugiau nei prieš šimtmetį šį egzotišką parką su baseinais ir fontanais savo žemėje įkūrė Tremayne šeima. Ne tik grožiui – sodo gėrybių pakako visai šeimai išlaikyti. Deja, Pirmasis pasaulinis karas viską apvertė aukštyn kojom, darbininkai išsibėgiojo, žmonių nebeliko, o parkas taip ir liko stūksoti apgriautas ir apleistas.
Tik 1990-aisiais vėl atsirado šeimos paveldėtojų ir pamirštą sodą imtasi atstatyti: sužėlė skulptūros, pražydo rododendrų ir kamelijų krūmai, tyvuliuoja ežerai. Išlikusi ir itin apleista parko dalis dabar vadinama džiunglėmis.
Kosmoso peizažai
Parkai ne visuomet susiję vien su augmenijos garbinimu. Štai moderniausiu parku Europoje verta tituluoti Pietų Škotijoje veikiantį Kosminės spekuliacijos sodą (The Garden of Cosmic Speculation). Visas 12 ha ploto parkas, sukurtas amerikiečių kilmės architektūros teoretiko Charleso Jenckso ir jo jau anapilin išėjusios žmonos Maggie Keswick, yra odė mokslui ir matematikai. Čia nerasite gausybės retų augalų, bet abejingų tikrai nepaliks spirale lyg sraigės nameliais aukštyn kylantys piliakalniai ar DNR molekulės fragmentus vaizduojančios skulptūros. Visas sodo dizainas pagrįstas fizikos dėsniais ir, anot paties Jenckso, vaizduoja pagrindinius elementus, kuriais grindžiamas kosmosas. Skulptūros ir slėniuose pasodintų augalų kompozicijos atspindi juodosios skylės, didžiojo sprogimo ir daugelį kitų visatos teorijų, jas supa dirbtiniai, griežtai į tikslias formas įsprausti tvenkiniai. Požiūris į kraštovaizdį, atrodytų, kiek netradicinis, čia vaikščiojantį dažnai gali apimti jausmas, kad kūrėjai kilę iš kažkokio kito, nežemiško visatos kampelio. Ir tuo pačiu verta pripažinti, kad mokslas, menas ir gamta čia rado savitą harmoniją.
Šis privatus Ch. Jenckso parkas lankytojus įsileidžia tik vieną popietę per metus, pirmą gegužės sekmadienį. Todėl šią kelionę reikia planuoti iš anksto. Iš lankytojų surinkti pinigai (pernai įėjimo kaina siekė 6 Eur) turi savo tikslą – jie keliauja į kūrėjo žmonos Maggie vardo fondą, skirtą kovai su vėžiu.
Prie neįprastų parkų turbūt reikėtų priskirti ir garsųjį Barselonos pasididžiavimą – Guellio parką. Ant El Carmel kalvos kadaise turėjo iškilti privatus 60 namų miestas–sodas, bent jau taip 1900 m. planavo grafas Eusebis Guellis, į pagalbą kurti išskirtinę architektūrą prisikvietęs ispanų architektą Andionio Gaudi. Tačiau greitai paaiškėjo, kad iš grandiozinio komercinio projekto išeis šnipštas, ir 1914 m. miestas–sodas bankrutavo. Iškilo vos du namai. Viename iš jų 1906–1926 metais gyveno pats A. Gaudi, spėjęs kai kurias iš savo didingų fantazijų čia paversti realybe. A. Gaudi įrengė privažiavimų, takų, pastatė apatinę salę, paramstytą įvairaus dydžio įspūdingomis kolonomis. Visi įprato ją vadinti 100 kolonų sale, nors iš tiesų kolonų ten skaičiuojama šiek tiek mažiau. Virš šios salės – aikštė su spalvingomis mozaikomis puoštu balkonu. Mozaikomis išpuoštas suolelis bei simboliu jau tapęs drakonas – taip pat A Gaudi darbas.
Architektas gerbė originaliai parko teritorijoje augusius augalus, o šalia jų dar parinko vandeniui mažai lepių Viduržemio jūros regiono augalų. Kaip įprasta A Gaudi, plika akimi matoma tik dalis kūrybos – parko architektūroje jis pritaikė išmanių vandens surinkimo ir saugojimo sistemų sprendimų, svarbių norint apsaugoti žemę ir paskirstyti vandenį.
Mokslo tikslais
Jei augalai domina labiau nei akmens ar stiklo kūriniai, susipažinti su daugiau retų augalų rūšių vertėtų užsukti į Italiją, Veneto regioną. Padujos mieste nuo 1545 m. veikiantis akademinis botanikos sodas yra seniausias toks sodas pasaulyje, iki šiol išlikęs originalioje vietoje. Nenuostabu, kad būtent čia galima rasti ir daug itin senų medžių, pavyzdžiui, Goethe palmę, pasodintą dar 1585 m.
Sodas buvo įkurtas medicininėms augalų savybėms tirti. Vėliau augalų jame gausėjo, juos pradėta rinkti iš viso pasaulio. Tačiau ir dabar šis parkas – tarsi atvira Padujos universiteto studijų auditorija, traukianti lankytojus tiek augalų kolekcija, tiek ir įdomiu dizainu. Taip pat tyla ir ramybe, labai svarbia nuo miestų ir net labai populiarių parkų pavargusiems žmonėms.
Apskritimo formos sodas nuo seno aptvertas sienele, kad apsaugotų sodą nuo anuomet dažnų naktinių vagysčių. XVI amžiaus pabaigoje sode iškilo fontanai, padedantys drėkinti dirvožemį, paskui iškilo statulos, skulptūriniai marmuro portretai, įrengti trys laikrodžiai. Šiltnamių čia nėra daug, tad didžioji dalis augalų sodinami po atviru dangumi. Iš viso čia skaičiuojama apie 6 000 sodintų augalų rūšių, tai ir vaistiniai bei nuodingi augalai, vandens, Alpių, taip pat Viduržemio jūros klimato augmenija, nuostabios orchidėjos ir net baltymų reikalaujantys vabzdžiaėdžiai.
Luaros slėnio sodai
Nesuskaičiuojamai daug sodų, gėlynų ir parkų Europoje įkurti šalia išpuoselėtų dvarų ir pilių. Prancūzija jais taip pat dosni, bene geriausias to pavyzdys – įspūdingi Versalio rūmų sodai.
Derlingais sodais bei vynuogynais garsėjantis ilgiausios Prancūzijos upės Luaros slėnis, kaip skaičiuojama, priglaudęs net apie 1 000 pilių ir tvirtovių, ir dalis jų savo sodais Versalio pažibai nenusileidžia. Štai XVI amžiaus Vilandri (Villandry) pilies sodai kai kurių vadinami netgi gražiausiais pasaulyje. Keturiomis terasomis čia žemyn leidžiasi vadinamieji saulės, vandens ir meilės sodai, taip pat įrengta įvairių daržovių lysvė. Gausu čia ir dekoratyvinių augalų, gėlynų, ir iki šiol sodinamų įmantrių prieskonių. Dar viena pilis Luaros slėnyje, Šenonso (Chenonceau) pilis, labiau žinoma dėl jos sodų istorijos nei ten auginamų augalų, šalia plytintis didžiulis parkas dar labiau paryškina pilies grožį.
Karalius Henrikas II kadaise šią pilį padovanojo savo favoritei Dianai de Poitiers, kuri čia gyvendama įrengė puošnų prancūzišką sodą. Žuvus karaliui jo žmona karalienė Kotryna Mediči pilį greitai susigrąžino, tačiau nuoskaudų dėl vyro jausmų kitai ji neliejo griaudama ar naikindama. Priešingai, pilį pavertė savo pačios namais, o greta Dianos sodo įrengė savo itališko stiliaus sodą. Abu jie ir iki šiol kiek konkuruoja augalų ir dizaino grožiu, įamžindami dviejų Šenonso pilies damų istoriją.
