Neatrastoji Latgala: nuo mėlynųjų ežerų iki kanapių plantacijų

Latvija dažnam pirmiausia asocijuojasi su pajūriu ar Ryga. Tačiau Latgalos regionas yra kitoks nei likusi Latvija. Tai ežerų kraštas: tarp Agluonos, Kraslavos ir Ezerniekų susitelkę daugiausia mėlynųjų ežerų Latvijoje – daugiau kaip 60 vandens telkinių taip ir traukia atsigaivinti saulėtą vasaros dieną.
Kita Latgalos vizitinė kortelė – keramikos dirbiniai: įvairiaspalviai puodžių glazūruoti ąsočiai, puodynės ar žvakidės. Šio amato populiarumą krašte lėmė daugelio Latgalos kalvų gelmėse slypintys gausūs molio klodai, galintys aprūpinanti žaliava šio regiono menininkus ir tautodailininkus.
Vilioja tolyn nuo Daugpilio
Rytų Lietuvos gyventojams šis Latvijos regionas nėra svetimas.
Štai nuo Utenos iki didžiausio Latgalos miesto Daugpilio – apie 70 km, nuo Zarasų – vos 25 km, tad Daugpilyje lietuvaičiai iš aplinkinių rajonų yra dažni svečiai ir vieni pagrindinių turistų.
Daugpilin mūsiškiai atvyksta praleisti savaitgalio, apsipirkti, kai kurie, neslepia daugpiliečiai, sekmadieniais atlekia ir ketindami išvengti lietuviškų alkoholio prekybos laiko ribojimų.
Visgi iš keturių Latvijos regionų (Vidžemės, kuriame yra sostinė Ryga, Kuržemės su jos didžiausiais miestais Venspiliu ir Liepoja, Žemgalos ir Latgalos), – būtent Latgala yra bene mažiausiai atrasta mūsų turistų.
„Lietuviai, kurie atkeliauja į mūsų regioną, dažniausiai Daugpilyje ir sustoja. O mes norėtume pakviesti važiuoti toliau, aplankyti ir kitas Latgalos vietoves, miestelius ir pasilikti pas mus bent porai dienų“, – dėsto Laura Stepina, Latgalos turizmo asociacijos atstovė.
Vaikų ir suaugusiųjų džiaugsmui
Pažintį su Latgalos įdomybėmis pradėjome maždaug 10 km nuo Daugpilio natūralios gamtos apsuptyje įsikūrusiame mini zoologijos sode „JuRita“.
Čia po atviru dangumi gyvena dešimtys gyvūnų: alpakos, lamos, kengūros, kupranugariai, nykštukinės avys ir ožkos, poniai, asilai, arkliai, triušiai, povai ir kiti.
Įsigiję 1 Eur kainuojantį indelį pašaro, lankytojai gyvūnėlius gali pamaitinti, pabendrauti iš arčiau. Išbandėme – džiaugsmo užtaisas garantuotas ir mažam, ir dideliam.
„JuRitos“ šeimininkai – jauna pora Juris ir Rita – visiems savo augintiniams yra davę vardus, žino kiekvieno charakterį.
Augintinių istorijos byloja, jog šio zoologijos sodo šeimininkai yra ne tik verslininkai, bet ir tikri gyvūnų mylėtojai. Rita parodo ranka į vieną iš žirgų, mums lankantis „JuRitoje“ pievoje ramiai rupšnojančių žolę, ir papasakoja, kad šis kažkada dirbo Vilniaus policijoje. Kai nuo vaikščiojimo po asfaltą ėmė skaudėti kojas, gyvūnas buvo nurašytas.
Gailestingos širdies „JuRitos“ šeimininkė Rita žirgą įsigijo aukcione, beje, už nemažus pinigus ir atsivežė į savo zoologijos sodą.
„Išėjęs į pensiją jis dienas dabar leidžia Latvijoje“, – šypsosi Rita.
Išties miela vieta jaukiam šeiminiam poilsiui. Bilietas į šį zoologijos sodą kainuoja 2–3 Eur.
Ramybės – į kanapių laukus
Apie kanapes ir jų panaudojimą medicinoje, pramonėje bei maistui Lietuvoje pastaruoju metu kalbama gan plačiai.
Latgališkiai besidomintiems kanapių auginimu ir panaudojimu, ar tiesiog norintiems pabėgti nuo kasdienybės ir praleisti pusdienį gamtos apsuptyje, siūlo į savo kelionės po Latgalą maršrutą būtinai įtraukti Obeliškas kaime įsikūrusį kanapių ūkį „Obelisk“.
Svečius pasitinka svetingi ir linksmi šeimininkai – jauna pora ir du jų vaikučiai.
Latvis Andris Višnevskis ir jo portugalė žmona prieš keletą metų susipažino Londone. Tačiau abiem triukšminga britų sostinė pasirodė pernelyg pilna žmonių, tad nusprendė grįžti į Latviją, įsigyti ūkį ir imtis kanapių verslo.
Šeštus metus veikiančio ūkio šeimininkai turistams siūlo visą sąrašą veiklų. Įsigijus 5 Eur lankytojo bilietą čia galima sudalyvauti 1–1,5 val. trunkančioje ekskursijoje po fermą, kurios metu išgirsite viską apie kanapes, jų auginimą, ką iš jų galima pagaminti ir kaip panaudoti.
Taip pat sudalyvausite iš kanapių paruoštų maisto produktų degustacijoje. Retas žino, kad iš kanapių, kaip ir iš aguonų, galima pasigaminti pieno.
VERSLO TRIBŪNA
Ūkio šeimininkai patys spaudžia ir kanapių aliejų, gamina kanapių arbatą, kanapių druską. Šių gaminių čia galima ne tik paskanauti, bet ir įsigyti.
Andris – didelis kanapių entuziastas, siekiantis sugriauti neigiamus stereotipus apie šiuos augalus. Jis nė sekundei neabejoja, kad kanapės – būtent tas augalas, kuris gali padėti pamaitinti, aprengti, pagydyti ar suteikti prieglobstį kone viso pasaulio žmonėms. Kanapes galima panaudoti net ir statybinėms medžiagoms gaminti. Jis parodo savo namo sienas – jų statybai naudotas su kanapių stiebų dalelėmis pagamintas specialus betonas.
Visada malonu išmokti ką nors nauja pagaminti ir pačiam. Kanapių ūkio lankytojai už papildomą 5 Eur asmeniui mokestį gali pasimokyti savo rankomis pasigaminti kanapių popierių ar iš jų plaušų pasigaminti betono.
Čia pat sodyboje lankytojų laukia ir kanapių muziejus – pirmas toks muziejus Latvijoje. Jame sužinosite kanapių istoriją, galėsite pamatyti bei pačiupinėti iš šio augalo pagamintus rankšluosčius, beje, labai panašius į lininius, ir drabužius, išvysti anksčiau kanapių apdirbimui Latvijos ūkiuose naudotus padargus.
Lėšų šiam muziejui įkurti Andris greitai ir be vargo surinko pasinaudodamas vadinamuoju „minios finansavimu“. Tai dar vienas įrodymas, kad susidomėjimas kanapėmis išties yra nemenkas, įsitikinęs muziejaus įkūrėjas.