Recepto teks ieškoti ne tik patiekalams

Žygimantas Mauricas, „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas, trečiojo šių metų ketvirčio maitinimo sektoriaus 5% augimą šifruoja labai paprastai: išskaidžius į kiekio ir kainos dedamąsias, kainos augo beveik 8% (tai yra sparčiausias augimas pokriziniu laikotarpiu), o kiekis minus 3% (didžiausias kritimas pokriziniu laikotarpiu). Vadinasi, žmonės perka brangiau, bet kiek mažiau – tai yra reakcija į pernelyg spartų kainų augimą.

Kiti analitikai mėgina ieškoti kitokių šio reiškinio priežasčių – esą koją restoranams ir kavinėms galėjo kyštelėti vasarą remontuotas Vilniaus oro uostas, todėl šalyje apsilankė mažiau turistų, atitinkamai mažiau jų sulaukė ir maitinimo įstaigos. Tadas Povilauskas, SEB banko vyriausiasis ekonomistas, menkstantį valgytojų pomėgį lankytis restoranuose net sieja su prastu šių metų rudens oru – jis mano, kad lietus verčia žmones verčiau likti namuose negu eiti į miestą... Dar viena priežastis, įnešusi ne itin malonių permainų ne vienoje srityje – emigracija, ypač jaunų žmonių, kurie, neturėdami šeimos, didesnių finansinių įsipareigojimų paprastai mieliau lankosi restoranuose ar kavinėse ir nesivaržo išlaidaudami.

Priežasčių gali būti ir daugiau ir, ko gero, visos jos vienaip ar kitaip daro įtaką maitinimo sektoriaus pajamų dinamikai, tačiau nepaneigiama viena: vasaros viduryje augusios kainos pasiekė tam tikrą „virimo temperatūrai“ artimą tašką – anot p. Maurico, restoranai šiek tiek perlenkė lazdą testuodami rinką, mėgindami išsiaiškinti, kiek ji gali „suvirškinti“ kainų kilimą. Ir, regis, persistengta net daugiau nei pučiant burbulą NT rinkoje. Iš tikrųjų, stebint kaistančias kainų lenktynes, susidarė įspūdis, jog restoranai nesuvokia, kad riba kažkur vis tiek turi būti. Ją peržengus - keli žingsniai iki suskilusios geldos...

Evalda Šiškauskienė, Viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė, tikina, kad kol kas mažesnių klientų srautų maitinimo įstaigose nepastebima, argumentuodama, kad užsisakyti staliuką restorane ketvirtadienio ar penktadienio vakarui nėra lengva. Paslaugų kainų didėjimą ji vadina neišvengiamu: didinami atlyginimai, brangesni produktai atsiliepia galutinei kainai. Kitaip, pasak jos, restoranai neišgyventų. Kokią išeitį mato asociacijos vadovė? Kaip ir viešbučių atveju, ji maitinimo sektoriui norėtų mažesnio pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Sumažėjus PVM, teoriškai turėtų sumažėti ir kainos restoranuose bei kavinėse. Tačiau kaip rodo praktika, viešbučiai, išsikovoję mažesnį PVM, kainų nesumažino – ir tam surado aibę argumentų. Sunku patikėti, kad ir restoranai sutiktų sumažinti savo maržas.

Analitikai prognozuoja, kad, siekdami nemažinti kainų, restoranai gali pradėti eksperimentuoti su kokybe: vieni ieškos galimybės sumažinti kaštus, taupydami ingredientus, porcijas, kiti atvirkščiai – ieškos galimybės gaminti išskirtinius patiekalus. Jei konkretus restoranas neturės išskirtinumo, ko gero, vis dėlto privalės mažinti kainas – tam teks gerokai paieškoti vidinių resursų. Juolab kad nuo kitų metų sausio, jei Seimas pritars, gali keistis mokesčiai: pvz.,„Sodrai“ teks mokėti mokesčius nuo ne mažesnės nei minimali mėnesinė alga.

VŽ nuomone, laimės tas, kas greičiau sugebės adaptuotis, nes kainų kilimo rezervas jau išsemtas. Neradusiems tinkamo sprendimo gali tekti trauktis iš rinkos – taip buvo ne viename ekonomikos cikle ir ne viename sektoriuje.