K. Juščius: ne skolos yra pagrindinė „Auga Group“ problema

Verslininkas ramina investuotojus ir sako, kad bendrovei tiesiog reikia laiko grįžti į gerą finansinį kelią.

Apie nepasiteisinusį statymą ant tvarumo kortos, unikalaus biometanu varomo traktoriaus ateitį ir taikinį ant stambios žemės ūkio įmonės nugaros kalbame su K. Juščiumi. 

Pingant akcijoms prieš mėnesį sakėte, kad „jeigu kam kyla koks nerimas, jis turi su savimi dirbti, o aš labai ramiai vertinu šitą situaciją“. Dabar inicijavote bendrovės restruktūrizaciją. Vis dar jaučiatės ramiai?

Šiandien jau nesu toks ramus. Tokie tektoniniai lūžiai įmonėje vienareikšmiškai neleidžia jaustis ramiai. Šią naktį mažiau miegojau. Laukia sudėtinga savaitė.

Kas pasikeitė per tą mėnesį?

Prieš tai turėjome keletą variantų, kaip spręsime tą visų linksniuojamą obligacijų išpirkimo klausimą.

Buvo susitarimų dėl bendrovės turto pardavimo. Jei jis būtų buvęs sėkmingai parduotas, būtume galėję atsiskaityti su obligacijų savininkais, susimažinti finansines skolas 25%.

Šis Damoklo kardas (20 mln. Eur), kai įmonės finansai neblizga, turbūt ir lėmė tai, kad buvo prarastas visų kreditorių pasitikėjimas. Tai nepadėjo trumpuoju laikotarpiu bendrovėje suvaldyti finansinių srautų.

Nesusitarėte dėl turto kainos ar niekas juo nesidomėjo?

Turto pardavimas dažnai yra susijęs su kreditoriais, bankais. Įmonėse, kurios turi nemažai finansinių įsipareigojimų, tie turtai yra susikryžiavę su bankais įvairiais būdais.

Ne paslaptis, kad, norėdami parduoti tą turtą, turėjome gauti kreditorių sutikimus. Ne vieno banko. Tai kompleksinis klausimas. Deja, su finansų institucijomis nepavyko rasti susitarimo. Vieni žiūrėjo teigiamai, kiti vertino labai biurokratiškai. Procesas užtruko ir matėme, kad to sandorio nepavyks įgyvendinti, teks atidėti tam metui, kai tikiuosi, kad įmonė bus sėkmingai pradėjusi restruktūrizaciją.

Kai pamatėme, kad sandoris negalės įvykti, nedelsdami inicijavome restruktūrizaciją.

Žinoma, procesas nutrūktų, jei akcininkai nuspręstų prisidėti savo lėšomis. Tai vienas klausimų mūsų susirinkimo darbotvarkėje. Turime galingų ir turtingų akcininkų, pavyzdžiui, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas. Tikimybė yra.

O ką sako jūsų nuojauta?

Tikimybė šiandien yra maža. Kai bendrovės finansai neblizga, gamybos rezultatai, pinigų srautai nėra geri, tai dėti pinigus esant tokiai situacijai... Ji turi būti rami. Įmonei visada galima duoti pinigų, kai jų nepaims senieji kreditoriai.

Bet turtingi akcininkai tikėjo jūsų idėjomis. Kas nutiko?

Jie tikėjo 2018-aisiais. Tada aplinka Lietuvoje vystyti ekologijos verslą buvo visiškai kitokia. Pagrindinių kultūrų produkcijos kainos 2016–2017 m., pavyzdžiui, kviečių, siekė 250 Eur/t. Šiandien kainuoja tiek pat. Gamybos sąnaudos didėjo, o ekologijoje rasti kokių nors procesų, kurie tas sąnaudas sumažintų, yra sudėtinga. Reikia daugiau rankų darbo naikinant piktžoles, daugiau vairuotojų, daugiau traktorių.

Atlyginimų augimas, kuris Lietuvoje spurtavo, mums tiesiogiai nugulė į gamybos savikainą. Jis kasmet mažino iš pagrindinės mūsų veiklos (augalininkystės) uždirbamą pelną.

Darbo užmokesčio fondas išaugo nuo 16 mln. Eur iki 25 mln. Eur. 65% didėjo atlyginimai gamybos darbuotojams, 35% augo administracijai.

Neperkėlėte to padidėjimo į galutinę kainą?

Grybų atveju tai lėmė dalinį pabrangimą, bet jis buvo per visą tą laiką iš viso 20%.

Kalbant apie žaliavinius produktus, 98% grūdinių kultūrų išvažiuoja iš Lietuvos. Deja, Lietuva ekologinio vartojimo taip ir nesukūrė. Kaip lieka 1% nuo viso vartojimo, taip lieka.

Eksporto rinkose vartotojų užaugdavo po 10% kasmet, bet per energijos krizę, kai koregavosi palūkanos, dalis vartotojų Europoje negalėjo tokiu tempu auginti vartojimo. Žirklės prasiskyrė. Europa toliau skatina žaliąjį kursą, auginkite, keiskitės, gaminkite ekologiškai, tačiau vartojimas prieš keletą metų pasuko priešinga kryptimi. Vietoj augimo – kritimas.

Skirtumas tarp ekologiškų grūdinių kultūrų ir neekologiškų tapo nematomas. 10–20 Eur/t.

Kai mes startavome, skirtumas buvo 60–70%. Kaina kompensuodavo derliaus praradimus. Be to, dar būdavo išmokos už ekologiją. 

Jūs numatėte tai, kad išmokos bus apkarpomos didelėms įmonėms, plotams, didesniems už 200 ha?

Ne mes tai darome. Tai numato kasmet susirinkę politikai, ministerijos. Jie politikuoja ir dalija pyragą. Lietuvoje kažkodėl visi nemėgsta didelių bendrovių. Jos tarsi yra pasaulio blogis. Politikams maga pasakyti, kad galima perskirstyti ir iš ko nors atimti. Žemės ūkyje stambūs yra nemėgstama figūra.

Per tą laiką mums sumažino išmokų 12 mln. Eur. Kad tą skaičių būtų lengviau suprasti, mes į inovatyvių traktorių, pašarų technologijų kūrimą investavome 6 mln. Eur. To finansavimo mažinimo pagrindas yra tiesiog, kad tu esi didelis. Šiandien mes vykdome restruktūrizacijos procesą, prieš tai neišmokėjome nė cento dividendų akcininkams. Visus pinigus investavome į tvarumo inovacijas ar efektyvumo didinimą. Be vis tiek esame buožinami.

Atsisakote technologijų kūrimo segmento. Kas nepavyko?

Nesakyčiau, kad mums nepavyko. Už 6 mln. Eur sukurti technologijas, kurios gali trečdaliu mažinti emisijas pašarų srityje. Tai yra didelis pasiekimas.

Kalbant apie biometanu varomus traktorius, hibridinius traktorius, tai ne brėžinukai ant sienos. Jie veikia realiomis sąlygomis. Už nedideles lėšas sukūrėme technologinį proveržį.

Daug diskutuota, ar mes čia ką nors nukopijavome, bet tie šnekučiai neverti diskusijos. Technologijos gavo patentus JAV, Kinijoje.

Bet patentai nesukuria pinigų srautų?

Nesukuria, bet šiandien labai keista, kad išsirenkamos tam tikros industrijos, kurios yra baudžiamos. Lengvieji automobiliai su vidaus degimo varikliu 2035 m. ES bus uždrausti. Sunkvežimių gamintojai turės trečdalį savo parko gaminti elektrinius. O traktoriai...

Traktorius per vieną mėnesį darbo sudegina tiek pat degalų, kiek jūs su lengvuoju automobiliu per 15 metų. Ir niekas nekalba, kad tai problema.

Dažniausias atsakymas yra, kad nėra galimybių. Mes įrodėme, kad jų yra. Klausimas, ar rinka pribrendusi, ar ūkininkai nori keistis ir būti tvarūs. Jie neturi jokios motyvacijos tai daryti. Pildami dyzeliną į mašiną mokate po 40–50 centų akcizo už litrą. Žemės ūkis gal moka 5 centus. Taršūs ir pigūs degalai, bet kam keisti ką nors.

Didieji traktorių gamintojai teigia, kad technologiškai pakeisti neįmanoma, ir siūlo išeitį, kad būtų naudojami kepimo aliejaus degalai. Visi turbūt suprantame, kiek mes turime aliejaus likučių, kuriuos po bulvyčių kepimo galime surinkti.

Didieji gamintojai sako, kad investuoti neapsimoka, imkite aliejų iš blynų keptuvės. Jiems tai neapsimoka dėl to, kad tai tarsi Pandoros skrynios atidarymas. Investuodami į naujas technologijas, su kuriomis jie neturi sukaupę patirties ir kur dalyvauja kiti žaidėjai, jie nebūtinai bus tie, kurie produktus pardavinės.

Geras pavyzdys yra Kinijos elektromobiliai. Kai pradėjome juos gaminti Europoje, pamatėme, kad jau esame atsilikę. Automobilių pramonė pradeda stagnuoti, atleisti žmones, nes atsidarė Pandoros skrynia su naujais žaidėjais.

Į žemės ūkį ateis baterijos, ateis hibridinės technologijos, kurias mes kūrėme. Tam neatėjo laikas. Mūsų technologijos pralenkė laiką, laikas turi pasivyti, ką mes esame padarę.

Kalbėjotės su darbuotojais. Restruktūrizacijos metu daug jų neteks darbo?

Reikės susitraukti. Nesakau, kad buvome išsiplėtę. Reikės transformuotis į kitokią bendrovę su labai supaprastintu verslo modeliu. Nesiūlysime pasauliui technologijų, neturėsime žmonių, kurie galėtų kurti ryšius su pasauliniais žemės ūkio koncernais. Tiesiog būsime žemės ūkio įmonė, kuri taupys kiekvieną centą.

Kai būsime stabilūs, galvosime, ką daryti su technologijomis, kurios dabar keliauja į lentyną.

Tai kiek žmonių atleisite?

Didžiausi praradimai bus tyrimų ir plėtros, technologijų vystymo skyriuje. Palies iš dalies ir aptarnavimo srityje dirbančius žmones.

Tai nėra vienadienis sąmonės nušvitimas, per metus jau sumažėjo trečdaliu darbuotojų. Valdymo išlaidos nuolat buvo mažinamos. 

Kaip darbuotojai reagavo?

Žinia buvo visiems netikėta. Valdyba sprendimą priėmė penktadienį vėlai vakare, sulaukusi žinių apie neigiamus refinansavimo sprendimus. Didžiajai daliai vadovybės tai buvo netikėta.

Gavau daug palaikymo žinučių iš kolektyvo, kad mes sugebėsime. Žinutės nuostabios.

Jums svarbus tas palaikymas?

Palaikymas žodžiais yra pirmoji meilės kalba.

O kiek iš viso tų kalbų?

Penkios. Kai sunku, turime vienas kitą palaikyti.

Liekate dirbti biometano segmente. Negąsdina sunkumai, su kuriais susiduria kiti biometano gamintojai?

Tie žmonės, kurie pastaruoju metu investavo į biometaną, tai padarė ne dėl tvarumo, o pelno. Tik dėl pinigų.

Kai mes startavome su savo biometano projektais, nebuvo jokių žaliųjų sertifikatų, pirkėjų. Darėme, nes, norint pagaminti transportui tvarius degalus, nėra geresnės alternatyvos. Nėra. Visi vandeniliai yra nesąmonės.

Baterijos anksčiau kainavo milžiniškus pinigus. Mes matėme tik per tvarumo kampą, nors nebuvo galimybės parduoti.

Dabar taip pat matome perspektyvų biometanu varomai technikai, gaila, nepavyko komercializuoti, bet dar ateis laikas.

Tad palaikysime savo technologijas lentynoje kurį laiką ir jos kaip geras vynas pribręs.

Dabar visi galvoja apie elektrą į šildymą, nors už ketvirtadalį emisijų atsakingas žemės ūkis.

Nemanote, kad buvo klaida parduoti sriubų ir konservuotų produktų gamybos padalinį?

Sprendimas parduoti buvo labai geras, nes „Akola group“ važiuoja į pasaulį su savo kitais produktais. Jiems tai yra didelė sinergijos galimybė. Viename stende gali rodyti daug gaminių. Mes turėjome siaurą krepšelį, kuris nešė paskui save didelius kaštus, pavyzdžiui, lankymosi parodose JAV ar Japonijoje.

Negali mūsų įmonės strategija būti užsiimti tvarumo technologijomis, dar virti sriubas ir vežti į parodą Kalifornijoje fancy food show. Tai nedera.

Greito vartojimo prekių srityje buvo mūsų tikėjimas, ir šioje vietoje, manau, klydau. Tikėjimas, kad žmonės, sužinoję, jog egzistuoja realios tvaresnės alternatyvos, elgsis taip, kaip nurodo apklausose ir rinksis ekologišką produktą. Vartotojų kalbėjimas ir darymas yra skirtingi dalykai. Tiekdami tvaresnius produktus Lietuvos rinkai bent jau suteikiame galimybę žmogui pasirinkti. Masių nepasiekėme, pelno daug neuždirbome. Mūsų pastatymas ant tvarumo kortos, deja, ta apimtimi, kuria tikėjome, neišsipildė.

Šią veiklą Lietuvoje stengsimės išlaikyti, bet neinvestuosime į komunikaciją, žmonių švietimą. Tie, kas apie mus girdėjo, jau žino, ką ir dėl kokių priežasčių mes darome.

Dėl tų žmonių, kurie renkasi mūsų produktus, tai ir darysime. Nežinau, ar ekonomiškai tai bus verta. Galbūt reiktų likti tik žemės ūkyje, mažinti kaštus, stengtis brangiau parduoti. Bet būtent dėl tų žmonių, kurie palaikydami mus perka produktus, mes toliau juos siūlysime, stengsimės tą veiklą išlaikyti.

Kokia žaliųjų obligacijų ateitis? Ką galite pasakyti investuotojams?

Noriu paprašyti supratimo ir nepanikuoti. Visos obligacijos, viešos ir neviešos, yra užtikrintos įmonės turtu. Jis yra pakankamas, jei įmonė toliau veiks.

Dabar matome tam tikrų žmonių iniciatyvas, kurias skatina teisininkai, ką nors mums neigiamo padaryti. Leiskite mums susitvarkyti, ir įmonė su visais atsiskaitys. Ir palūkanas, ir pinigus. Viską, kas pažadėta, grąžinsime, nes turime turto. Bet neleiskime jo išdraskyti ir paleisti vėjais.

Neprisidėkite prie panikos organizuotojų. Pinigai grįš.

Esate optimistas, pesimistas ar realistas?

Matydami, kiek gyvenime norėjau padaryti, žmonės sakys, kad esu optimistas. Bet matau rizikas, kurių kiti nemato.

Įsileidžiate į galvą bankroto idėją?

Nesvarstau tokios galimybės. Bankroto net neįsivaizduoju. Problema ne ta, kad turime daug skolų. Problema, kad turėjome mažai pinigų srauto, mažai verslo.

Mums reikia laiko. Nors metų, kad galėtumėte įrodyti, jog galime sėkmingai veikti. Panašų skolų lygį turėjome ir 2022 m., bet tada tai niekam nekliuvo. Užkliuvo tada, kai priartėjo tas obligacijų išpirkimas. Įmonė grįš į savo finansinį kelią, to ilgai laukti nereikės.