Susitikimo vietos pakeisti negalima: vėl Birštonas, vėl džiazas
Birštono džiazo festivalis – seniausias Lietuvoje ir, nebus neteisinga pasakyti, – visų mylimiausias. Pradėtas rengti gūdžiu sovietmečiu, šiemet jis – 22-asis. Vieniems jis kelia nostalgiją – su juo augta ir bręsta, suvokta, kad galima kvėpuoti laisviau. Jie iki šiol važiuoja į Birštoną ir susitikę vieni kitus, vis vyresnius, stebisi, kaip greitai bėga laikas. Atvažiuoja ir jų vaikai, jau ir anūkai. Nes susitikimo vietos pakeisti negalima.
Muzikologas Olegas Sotnikovas (1952–2020) kadaise yra pasakęs: „Atsiverti „Šerloką Holmsą“ ir skaitai – penktadienį, 19 val., iš miestelio išvažiuoja traukinys. O jis, pasirodo, ir mūsų laikais tą pačią valandą iš tos pačios stoties išvažiuoja. Taip ir Birštonas – daugelį metų prasideda tuo pačiu laiku: paskutinį kovo savaitgalį, penktadienį, 19 val., tradiciniais šaukiniais ir būtinai – diksilendu.“
Šviesaus atminimo muzikologas kilsteltų antakį: šiemet pirmą kartą per 44 metus festivalis nukrypo nuo savo tvarkaraščio – dėl šv. Velykų jis nukeltas į ateinantį savaitgalį, balandžio 5–7 d. Visa kita, sako Zigmas Vileikis, vienas iš festivalio sumanytojų ir rengėjas, Birštono kultūros centro vadovas, lieka savo vietoje – autorinė scenografija ir simbolika, pamėgti šaukiniai, kokybiškas garsas ir apšvietimas, fotoparoda, naktiniai jam session.
Šiek tiek istorijos
Z. Vileikis su šviesaus atminimo muzikologu Liudu Šalteniu (1941–1994) 1980-ųjų gegužę susitiko Palangoje. Buvo pažįstami, pradėjo kalbėtis apie tai, ką gali nuveikti, ko gali norėti.
Birštono kultūros rūmuose, kur po mokslų dirbo Z. Vileikis, viena iš jo krypčių buvo mėgėjų veiklos vystymas.
„Kai esi jaunas, iš didesnio miesto ir su kita muzika, pagyvenusių žmonių šokiai, chorai, tautinis menas dar nekabina. Taip su Liudu ir išmąstėm: pabandysim rengti džiazo festivalį, – prisimena Z. Vileikis. – Tada, prieš 44-erius metus, sugalvojom, kad tinkamiausias jam laikas – lapkričio 1–2 d. Buvo pavasaris, šilta, ir mudviem visai išgaravo iš galvos, kad tai Vėlinės, mirusiųjų pagerbimo diena, juolab ji sovietmečiu nebuvo pageidaujama. Liudas, tuo metu dirbęs Kultūros ministerijoje, džiazo idėja pasidalijo su ministru Jonu Bieliniu. Ministras „nuleido“ reikalą Dainiui Trinkūnui, viceministrui.
O šis pasakė: „Vaikinai, blogai. Reikia visa tai į ką nors įvilkti, uždėti kepurę.“
„Kai atėjau pas tuometinį vykdomojo komiteto pirmininką Antaną Zenkevičių ir pasakiau, kad noriu organizuoti džiazo festivalį, jis manęs paklausė: „O kas tas džiasssas?“ Supratau – nuo to, ką pasakysiu, priklausys festivalio likimas. Pasakiau, kad tai yra tyli muzika, grojama beveik tamsoje. Po pauzės išgirdau: „Daryk. Jeigu kas, aš tau nieko nesakiau.“ Tokia buvo palaiminimo frazė. Vilniuje susitikome visi trys: Dainius Trinkūnas, Šaltenis ir aš, sprendėm, ką daryti. Buvo aišku, kad festivalį, kaip ir viską tuomet, reikia kam nors skirti. Mes jį skyrėm TSKP 26 suvažiavimui, ir tai buvo vienintelė landa, pro kurią galėjom pralįsti“, – pasakoja Z. Vileikis.
Pirmasis festivalis įvyko 1980 m. Z. Vileikiui tuomet buvo 25-eri. Antrasis festivalis buvo skirtas „jaunimo kažkam“, tie skyrimai baigėsi 1988 m. Tuo metu kaip „kepurė“ dar būdavo kviečiamos komisijos, iš Maskvos būtinai atvykdavo solidžių veikėjų.
Beje, festivalis galiausiai buvo sumanytas rengti paskutinį kovo savaitgalį, kad moksleivių atostogų metu džiazo mylėtojai galėtų apsigyventi mokyklos bendrabutyje ir irklavimo bazėje, nes anuomet kurorte nebuvo nei SPA centrų, nei modernių sanatorijų – iš Lietuvos suvažiavę jaunesni džiazo piligrimai nakvodavo parke prie kapinių tvoros, po valtimis, namų laiptinėse. Dabar surasti Birštone patogią nakvynę festivalio dienomis taip pat nėra lengva, bet įmanoma.
Į pankų suvažiavimą
Z. Vileikis pasakoja „komizmą“, nutikusį 1984-ųjų kovo viduryje, prieš pat festivalį: Maskvos geležinkelio stotyje buvo sulaikytas pankas. Paklaustas, kur susirengęs, pasakė, jog važiuoja į Lietuvą, kur mažame kurortiniame miestely vyks pankų suvažiavimas. CK sekretorius Lionginas Šepetys reikalą „sutvarkyti“ perdavė Kultūros ministerijai, ir į Birštoną penktadienį, festivalio pradžios dieną, atvažiavo D. Trinkūnas, saugumo vadas Baltinas, Dailydžionytė – CK Propagandos skyriaus instruktorė.
„Draugas Vileiki, klausia ji manęs, o kaip jūs atskirsite panką nuo ne panko? – juokiasi dabar pašnekovas. – Aš žado netekau, iš pradžių nesupratau, kas darosi: atvažiavo 7 „viliukai“, išlipo iš jų milicininkai su šunimis, visi laukia kažkokio suvažiavimo, o čia – nieko nėra, jokių pankų, visi tvarkingai eina į koncertą.“
Gražiausia, anot Z. Vileikio, buvo antrąją dieną: saugumiečiai prisigėrė, pametė savo dokumentus. Neradę pankų surinko miestelio girtuoklius, kurie tokių „pasivažinėjimų“ nebuvo matę, nuvežė už Prienų ir paleido. Tie, kol grįžo, išsiblaivė. 1990 m. jau buvo kitaip: kovo 11 d. paskelbta Nepriklausomybė, o 26 d. prasidėjo festivalis. Jame dalyvavo pirmoji „tikrų“ užsieniečių grupė – švedai. Paskui Vladimiras Tarasovas į Birštoną atvežė Zbignevą Namislovskį, ir tada prasidėjo...
„Vėliau, kaip ir visi, išgyvenom blokadą: buvo visiškas krachas. Mūsų žmonės stovėdavo Minsko plente, kad nupirktų degalų, nes reikėjo atsivežti muzikantų. Kai pagalvoji: išgyvenom dvi santvarkas, trejus pinigus, blokadą, bankų griūtis. Per tą laiką pasikeitė 9 kultūros ministrai, gal 12 policijos komisarų“, – šypsosi Z. Vileikis.
Pašnekovas prisimena, kaip 1988-aisiais L. Šaltenis, Antanas Gustys ir jis „padalijo Lietuvą“. Tapo aišku, kad Birštone visi žanrai nebeišsitenka. Pagalvojo, kur ir ką būtų galima rengti: Kaune – džiazroko, Vilniuje – avangardinio, Panevėžyje – vokalinio, Klaipėdoje – tradicinio diksilendo festivalius.
„Taip iš Birštono kaip iš Nemuno ištekėjo upeliai. Dabar Panevėžys jau užgeso, vilniečiai išliko savimi, Kaunas kasmet kviečiasi komercines megažvaigždes, tai – jų prioritetas, klaipėdiečiai – atviri, nemokami, bet ten pradeda nebelikti džiazo, lieka folk music šalia džiazo. Tačiau Lietuva vis tiek laikoma „festivališka“ šalimi“, – dėsto Z. Vileikis.
Ant lietuviškos bangos
Z. Vileikis, kaip nė vieno kito džiazo festivalio Lietuvoje rengėjas, savo kailiu jaučia, kaip keičiasi (ar nesikeičia) lietuviškojo džiazo panorama: jo rengiamuose festivaliuose per tuos metus grojo visi Lietuvos džiazmenai. Ir šiemet renginio programoje – daug debiutinių projektų ir atsinaujinę kolektyvai.
„Visada siekiu, kad festivalyje skambėtų kuo daugiau lietuvių kūrybos, o sulaukti projektų, kuriuose ją atlieka stiprios tarptautinės grupės, ypač smagu“, – sako Z. Vileikis.
VERSLO TRIBŪNA
Šiandien Airijos bendrovė yra didžiausia pasaulyje orlaivių nuomos su įgula, technine priežiūra ir draudimu (ACMI) paslaugų teikėja, veikianti net 68 šalyse. Tačiau augimo galimybės dar tikrai neišsemtos, o kaip teigia grupės generalinis direktorius Jonas Janukėnas, artimiausiuose planuose yra ACMI oro linijų bendrovių tinklo ir orlaivių parko plėtra visame pasaulyje, skiriant ypatingą dėmesį Azijos ir Lotynų Amerikos regionams.
Nors neretai Lietuvoje manoma, kad nekilnojamasis turtas Vilniuje yra brangiausias Baltijos šalyse, visgi Talinas išlaiko lyderio poziciją, vidutinė kvadratinio metro kaina su pilna apdaila Estijos sostinėje siekia beveik 5000 eurų. Tačiau pastarųjų metų dinamika rodo, kad investuotojų dėmesys sparčiai krypsta į kaimynines rinkas.
Informacinių technologijų bendrovė Reiz Tech įsigijo kreditų ir paskolų valdymo platformos kūrėją CREDITONLINE ir CREDITONLINE UK. Sandoris žymi strateginį Reiz Tech žingsnį į finansinių technologijų produktų vystymo segmentą ir sustiprina įmonės pozicijas globalioje fintech rinkoje.
Mūsų iš rankos neišleidžiamam mobiliajam telefonui tampant pagrindiniu medijų vartojimo įrenginiu didžiausias šalyje TV ir radijo programų siuntimo į eterį operatorius Telecentras testuoja naują informacijos perdavimo technologiją, kuri leidžia vaizdą, garsą ir tekstą pateikti tiesiai į mobiliuosius telefonus neapkraunant judriojo (korinio) ryšio tinklų.
Šiemet tokias grupes autoriniuose projektuose pristatys gitaristas Mindaugas Stumbras, grįžtantis į Birštoną su vienu išradingiausių savo kartos perkusininkų argentiniečiu Minino Garay ir danų smuikininke Line Kruse; saksofonininkas Kęstutis Vaiginis, grosiantis kvartete su vienu geidžiamiausių pasaulio būgnininkų Jonathanu Blake’u.
Trombonininkas Vytautas Pilibavičius susivienijo su Ukrainos džiazo įžymybe, boso virtuozu Igoriu Zakusu. Naują autorinį albumą su Birštone pirmąsyk muzikuosiančiu afrikiečių kilmės vokalistu pristatys bosininkas Domas Aleksa.
Pasak festivalio rengėjų, po 26-erių metų pertraukos į Birštoną grįžta pianistas Adomas Rekašius, atliksiantis savo kūrybą su kolegomis šveicarais; festivalio debiutantė pianistė Agnė Pasaravičienė pristatys Danijoje suburtą savo kvartetą. Festivalyje debiutuos ir gitaristo Prano Kentros įkvėptas netradicinės sudėties ansamblis „Broken Glass 4tet“, atliekantis lyderio muziką, bei trombonininko ir kompozitoriaus Jievaro Jasinskio vadovaujamas „Vilnius JJAZZ Ensemble“, parengęs programą su vokaliste Kotryna Juodzevičiūte.
Birštono senbuviai klavišininkas Dainius Pulauskas ir bosininkas Leonidas Šinkarenka gros su atnaujintos sudėties savo kolektyvais. Jauniausios džiazo kartos vaibą klausytojai pajus iš bendro Latvijos Jazepo Vytuolio muzikos akademijos ir Vilniaus kolegijos studentų projekto.
Visa Birštono festivalio programa skelbiama čia.
Z. Vileikis neslepia, kad provincijoje surengti šventę visai Lietuvai – titaniškas darbas. Bet, sako, jam patinka tai, kas pastovu, kas kartojasi.
„Pradėjome rengti festivalį 1980-aisiais, kai buvau 25-erių. Dabar – 2024-ieji, ir aš jį tęsiu. Jokių naštų nejaučiu, entuziazmas nedingo. Pagaliau – kaip pats jautiesi, taip ir yra. O kaip atrodai... Na, ką darysi, visi keičiasi“, – juokiasi Z. Vileikis.
