V. Dolinskas: norime paneigti mitus, kad niekam šių rūmų nereikėjo
Dr. Vydas Dolinskas, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų rūmų direktorius ir šios parodos idėjos autorius, sako, jog šia paroda norėta surinkti ir parodyti originalius Vilniaus pilių atvaizdus, žemėlapius bei kitą istorinę medžiagą.
„Atėjo laikas. Ypač, jei dar yra abejojančiųjų, ar užteko ikonografijos atkuriant Valdovų rūmus. Kai kurių originalių vaizdų, kurie buvo labai reikšmingi atkuriant rūmus, Vilnius nematė 200 metų. Kaip Marcino Knackfusso darbas, jau XIX a. pradžioje iškeliavęs į Čartoriskių šeimos fondą. Jį nedaug kas matė, nors tai yra vienas svarbiausių ir tiksliausių šaltinių, naudotų atkuriant Valdovų rūmų fasadą“, – pranešime cituojamas dr. V. Dolinskas.
Pasak muziejininkų, dar prieš dešimtmetį Lietuvoje virė įvairios diskusijos – vieni aiškino, kad nėra rūmų vaizdų, todėl negalime jų atkurti. Kiti tvirtino, kad nugriautus rūmus visi jau pamiršo ir turime galvoti apie naujus valstybės simbolius.
Parodoje kaip sykis ir galima palyginti ikonografinius vaizdus, išlikusius iš tų laikų, kai rūmai egzistavo, vizijas, kurios buvo kuriamos, kai rūmai jau buvo nugriauti, ir realybėje atkurtą šiandienos vaizdą.
Pasak Marijaus Uzurkos, kuravusio šią parodą kartu su Rita Lelekauskaite-Karliene, „paroda gal nėra tokia įspūdinga eksponatų dydžiais ar milijonine verte. Lankytojus dažnai žavi prabanga, spindesys, bet šiuo atveju tai yra be galo vertingas rinkinys, istorinis šaltinis.“
Autentiškus eksponatus parodai skolino 16 institucijų ir privačių fondų, dar 12 institucijų skolino ikonografinių vaizdų. Eksponatų, kurių dėl itin blogos būklės muziejininkai negalėjo atsivežti, rodomos faksimilės.
Paneigianti mitus
Pasak dr. V. Dolinsko, viena šios „parodos surengimo idėjų – paneigti mitus, kad niekam šių rūmų nereikėjo. Reikėjo. Ir ypač tada, kai jų jau nebuvo. Žmogiška, kai įvertini praradimą tada, kai jis įvyksta. Parodoje eksponuojama kelios dešimtys atvaizdų iš XIX a.–XX a. pradžios. Tai laikas, kai rūmų realybėje jau nebėra, bet jiems suteikiama sakralinė prasmė, jie vadinami Jogailaičių pilimi. Tai rodo, kad Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijos tauta labiausiai pasigedo, kai ją praradome.“
Anot istorikų, skirtingai nei kitos valdovų rezidencijos, Vilniaus pilių kompleksas patyrė gerokai daugiau priešų antpuolių, niokojimų. Jie prasidėjo nuo XVII a. vidurio, garsiosios Maskvos invazijos.
Pasak dr. V. Dolinsko, nuo XVII a. vidurio istorinės aplinkybės klostėsi taip, kad gana ilgai negalėjome patys tvarkytis su savo svarbiausiu istoriniu, simbolinę valstybinę prasmę turinčiu paveldu. O iki XVII a. Vilnius su Valdovų rūmais buvo LDK, iš dalies – ir Abiejų Tautų Respublikos vienas svarbiausių centrų.
„Vėliau mums irgi labai nepasisekė, jei lygintume su kaimynine Lenkija ar Ukraina, – sako dr. V. Dolinskas. – XVIII a. pabaigoje beveik visa Lietuvos teritorija atiteko labiausiai atsilikusiai valstybei – Rusijos imperijai.“
Parodoje matyti, kad netekčių akivaizdoje Valdovų rūmai imti suvokti ir vertinti, kaip svarbus valstybinės tapatybės, istorinės atminties atributas. Romantizmo epochoje sukurta bei įvairiais būdais paskelbta daugybė nebeegzistavusių Vilniaus pilių ansamblio ir atskirų jo pastatų vizijų, liudijusių šių Lietuvos valstybės centro istorinių objektų simbolinę reikšmę bei prasmę. XX a. pradėti Vilniaus pilių ir atskirų jų statinių tyrimai, rengti rekonstrukcijų projektai, puoselėtos viltys atkurti Valdovų rūmus.
Paroda veiks iki 2024 m. sausio 14 d., ją lydės mokslinės, kultūrinės ir edukacinės programos.
