MO paroda socialiniuose tinkluose, lyderiauja L. Parulskio „Mūsų Vilnius“

Liudo Parulskio fotomontažas „Mūsų Vilnius“ parodoje „Vilniaus pokeris“. Ryčio Šeškaičio nuotr.

Socialiniai tinklai tapo nebeatsiejama dalis to, kaip patiriame didžiąją dalį kasdienybės – nuo maisto, laisvalaikio, kelionių iki kultūrinių patirčių: koncertų ar meno muziejų. MO muziejaus parodos – ne išimtis: didžioji dalis lankytojų savo viešnagę muziejuje paženklina socialiniuose tinkluose. Kaip jie keičia ar papildo meno patirtis ir kokie kūriniai MO didžiojoje parodoje „Vilniaus pokeris“ jau spėjo tapti savotiškomis „Instagram“ įžymybėmis, klausiama MO pranešime spaudai.

Pasak Gabrielės Krisiulevičiūtės, MO muziejaus socialinių tinklų vadovės, meno muziejai visame pasaulyje atsisako nefotografavimo politikos, skatina lankytojus interaktyviai įsitraukti į parodas, dažnai, kaip ir MO, lankytojų publikacijomis dalijasi savose socialinių tinklų paskyrose. Anot jos, tai kuria artimesnį ryšį tarp lankytojo bei muziejaus, sykiu stiprina turinio paveikumą ir patikimumą jame dar nesilankiusiems.

„Žmonėms svarbu, o neretai – ir smagu įamžinti savo patirtis, pasidalinti tuo, kas paliko įspūdį. Lankytojų įrašai socialiniuose tinkluose taip pat yra grįžtamasis ryšys, leidžiantis mums pamatuoti pulsą, suprasti, kas parodoje labiausiai traukia akį, skatina susimąstyti, kaip lankytojai interpretuoja meno kūrinius ar pačią parodą. Taip mes galime sužinoti, kas lankytojui svarbu, kaip galime jį dar labiau įtraukti į veiklas ir pagerinti muziejinę patirti“, – MO pranešime cituojama G. Krisiulevičiūtė.

Anot jos, daugybė lankytojų į parodas ar renginius ateina juos pamatę socialiniuose tinkluose, iškart žinodami, jog čia gali atrasti ką nors juos dominančio. Tiesa, kartais žmonės juokauja, jog bičiulių ar influencerių dėka instagrame pamatė kone visą parodą.

Mūsų Vilnius

Neabejotinu parodos „Vilniaus pokeris“ favoritu socialiniuose tinkluose G. Krisiulevičiūtė vadina parodos dizainerio, fotomenininko Liudo Parulskio specialiai „Vilniaus pokeriui“ sukurtą įspūdingo dydžio fotomontažą „Mūsų Vilnius“.

Savo fotomontažuose L. Parulskis ironiškai žvelgia į įprastas miesto formas, stilius, mažosios architektūros objektus, išveda netikėtus jų mišrūnus. Pavyzdžiui, cikle „Betonas ir barokas“ menininkas istorinį stilių sujungia su sovietiniu modernizmu – daugiabučius papuošia skulptūriniais lipdiniais, vietoje senamiesčio pastatų pastato masyvius betoninius blokus. Ne išimtis – ir parodos „Vilniaus pokeris“ vizualu tapęs kūrinys „Mūsų Vilnius“, pasitinkantis į parodą vos įžengusius lankytojus. Jame Neries upę keičia bedugnėn smingantys miegamųjų rajonų daugiabučiai.

Ričardo Gavelio romane „Vilniaus pokeris“ Neris yra Vilniaus atminties ir tapatybės simbolis. Tai juntama ir L. Parulskio kūrinyje, kur menininkas upe jungia senąjį ir naująjį Vilnių. Visgi ši sankirta – aštri, nestokojanti kritiško žvilgsnio į dabarties santykį su praeitimi.

Dėmesio dekoncentracijai

Parodos lankytojai mėgsta įsiamžinti ir menininko, vieno iš parodos kūrėjų Gintaro Makarevičiaus instaliacijoje „Dėmesio dekoncentracijai“, kurią sudaro skirtingu intensyvumu vibruojantys ir besisukantys veidrodžiai.

Gintaras Makarevic?ius. De?mesio dekoncentracijai. Ryčio S?es?kaičio nuotr.

Pats menininkas kūrinį komentuoja kaip žmogaus būseną, kai šiam nepavyksta savęs paties stebėti nekintant. Žvelgiant į kūrinį kitų, Nepriklausomybę vos atgavus iškilusių menininkų darbų kontekste, jį galima interpretuoti kaip kalbantį apie ne tik asmeninius, bet ir politinius pokyčius bei žmogaus bandymą tame kisme pamatyti save.

Lankytojus traukia ir kita „Vilniaus pokeryje“ eksponuojama instaliacija, vieną iš parodos erdvių pavertusi benamio buveine. Menininko Evaldo Janso kūrinys „Padrikos mintys“, kaip ir G. Makarevičiaus darbas, mena pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį. Šios instaliacijos originalą E. Jansas sukūrė 1998 m. ŠMC vykusiai parodai „Po tapybos“.

Evaldas Jansas. Padrikos mintys. Ryčio S?es?kaičio nuotr.

Šio kūrinio intrigą tuomet kūrė gandai, pasak kurių, pats menininkas tuo metu neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, tad betvarkė parodos veikimo metu galėjo būti konkretaus jauno, skurdžiai gyvenančio menininko nakvynės vieta. Instaliacija kėlė klausimus apie planinę ekonomiką pakeitusios rinkos dėsnių įtaką kultūros sferai: ar kapitalistine bandanti tapti valstybė turėtų remti menininkus ir kas vyksta, jei toji parama – nepakankama?

Marija Magdalietė

Pasak G. Krisiulevičiūtės, didelio instagramerių dėmesio sulaukia ir tapytojos Marijos Teresės Rožanskaitės (1933–2007) kūriniai. Sovietines represijas kritikavusios, aštraus kampo kūryboje nevengusios ir todėl daugelio savo kūrinių viešai okupuotoje Lietuvoje neeksponavusios menininkės darbai vis dažniau atsiduria ir meno tyrėjų dėmesio centre, o kitąmet kartu su šiuolaikinių menininkų duetu „Pakui Hardware“ ji atstovaus Lietuvą Venecijos meno bienalėje.

Savo kūryboje Rožanskaitė kabino medicinos, technikos pažangos, ligos, tremties temas. 7-ajame dešimtmetyje ėmė kurti asambliažus, o atėjus Nepriklausomybei, ėmėsi instaliacijų, akcijų, objektų. Juos skyrė ekologinėms ir feministinėms temoms.

M. T. Roz?anskaite?. Marija Magdaliete?. Ryčio S?es?kaičio nuotr.

Vienas ryškiausių M. T. Rožanskaitės kūrinių, sustabdančių lankytojų žvilgsnį MO parodoje „Vilniaus pokeris“ – rebusui prilygstanti „Marija Magdalietė“. Naujajame Testamente Marija Magdalietė minima kaip Kristaus nukryžiavimo ir prisikėlimo liudytoja. Galbūt todėl tapytoja ją pavaizdavo raudona suknele: raudona – kraujo, gyvybės ir aistros simbolis, aliuzija į Marijos Magdalietės nusidėjėlės praeitį. Nuodėmingą gyvenimą gyvena ir R. Gavelio romano „Vilniaus pokeris“ veikėja Lolita, o abi herojes sieja vidinė stiprybė, padėjusi išsilaisvinti iš prietarų ir savo kelio.

Menotyrininkės Agnės Narušytės tekstą „MO muziejuje – meno kūriniais sužaistas „Vilniaus pokeris““, galima paskaityti čia.

MO muziejaus didžioji paroda „Vilniaus pokeris“ veiks iki 2024 m. sausio 28 d.

Parengta remiantis MO muziejaus pranešimu.

Komentarai