Kviečia aplankyti 10 saugomų šaltinių

Pasak VSTT, vienas įdomiausių Lietuvos šaltinių randasi Margionių kaime. Tai du vardus Skroblaus versmės arba Bobos daržo šaltinis, vienos gražiausių Dzūkijos upių ištakos.
Legendos pasakoja, jog aplink šaltinį būdavę daržai, o Margionių kaimo moterys iš šaltinio, kurio dugno nesimato, traukdavusios vaikus. Bobos daržo šaltinio vanduo itin gėlas, skaidrus, beskonis, bekvapis. Jame nėra geležies ir nitritų, todėl jis tinkamas gerti.
Ūlos akis Dzūkijos nacionaliniame parke Trakiškių miškas, Mančiagirė, Varėnos rajonasŠaltinis „Ūlos akis“ hidrogeologiniu gamtos paminklu paskelbtas 1980 m., jo vanduo iš gilių spūdinių požeminių vandenų sluoksnių skverbiasi į žemės paviršiuje esantį 1,2 m gylio sufozinį duburį, iš jo 67 m ilgio upokšniu nuteka į Ūlos upę.
Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš „Ūlos akies“ sėmė gėrimui ir gydymuisi. Senesni gyventojai tikėjo, kad jo vanduo, pasemtas vos tik saulei nusileidus, gelbsti nuo įvairių ligų. Pasak legendų, šaltinio akis buvusi didelė kaip ežeras, tačiau vieną kartą į ją įkrito jautis, ir akis ėmė trauktis, kol liko tik akelė.
Žalsvasis šaltinisŽalsvasis šaltinis trykšta Pasvalio mieste, kairiajame Lėvens upės krante. Tai ne tik šaltinis, bet ir giliausias urvas Lietuvoje. Pasak VSTT, jo gylis siekia 20 m, urvo šulinio plotas – 5 m.
Žalsvasis šaltinis užpildė apie 1960 m. šioje vietoje atsivėrusią smegduobę, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį. Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Šaltinio vanduo skaidrus, tačiau turi sieros vandenilio kvapą. Šis šaltinis įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.
Lino verdenė Sirvėtos regioniniame parke Bavainiškė, Švenčionių rajonasSirvėtos regioniniame parke esantis krintantis šaltinis – gamtos paminklas. Verdenė trykšta pušynu apaugusios kalvos šlaito apatinėje dalyje, arti Sėtikio ežero, į kurį ir nuteka. Tikima, kad šioje vietoje anksčiau buvusi šventvietė, o šaltinis atsiradęs tada, kai čia gyvenusio žynio Sėtikio sūnus Linas norėjęs išgelbėti tėviškę ir vedęs kryžiuočius žiemą per užšalusį ežerą kartu su jais įlūžęs ir prasmegęs.
Lopaičių šaltinis Piliakalnio g., Kermušė, Rietavo rajonasLopaičių šaltinis Rietavo rajone gerai žinomas visoje Lietuvoje. Vietiniai gyventojai tiki, kad jo vanduo yra stebuklingas ir turi gydomųjų galių.
Pasak gamtosaugininkų, Lopaičių šaltinis turėtų tekėti natūralia versme, todėl ateityje planuojama jį bei kitus šaltinius ir versmes išlaisvinti iš dirbtinai sumontuotų medinių, metalinių ir kitų latakėlių.
Greta šio šaltinio stūkso įspūdingas Lopaičių piliakalnis bei Aitros upelio suformuotas slėnis, į kurį suteka daugiau šaltinių.
Svilės šaltiniai Kurtuvėnų regioniniame parke Svilė, Kelmės rajonasPasak VSTT, Svilės šaltiniai pagal užimamą plotą yra didžiausi Lietuvoje, pagal išmetamo požeminio vandens kiekį – treti. Šaltinyje „verda“ apie 100 akių, jų vanduo nuteka Svilės upeliu.
Šaltiniai trykšta Ventos — Dubysos senslėnyje, kuris, spėjama, galėjo susiformuoti prieš 15.000—16.000 metų. VSTT atkreipia dėmesį, jog gamtininkas, profesorius R. Kazlauskas ant šaltinyje esančių akmenų buvo aptikęs arktinės apsiuvos lervų, ir tai yra vienintelė Lietuvoje vieta, kurioje rasti šie, cheminiam užterštumui itin jautrūs, reliktiniai ledynmečio vandens vabzdžiai. Svilės šaltinių vardas kilęs nuo šalia esančio kaimo, kurio pavadinimas siejamas su žodžiu degti, svilti. Manoma, kad šioje vietoje kadaise degė miškai ar net gyvenvietės.
Šmitos versmėVERSLO TRIBŪNA
Šaltinis dar vadinamas Truikinų, jis išteka pačiame daubos dugne ir kunkuliuoja kaip verdantis katilas — iš dviejų pagrindinių akių. Šaltinio akių spalva skiriasi, viena — gelsvai rusva, kita — šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Buvo manoma, kad šaltinio vanduo turi gydomųjų galių, o šio krašto padavimai liudija, kad versmėje galėjo būti aukojami gyvuliai.
Karalienės liūnas Anykščių regioniniame parke Pienionių miškas, Anykščių rajonasTai vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje, jis trykšta stataus Šventosios upės dešiniojo šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno nuteka į Šventosios upę mažu upeliu.
Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą, jo plotas yra apie 0,7 ha, gylis – iki 3 m.
Dėl gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens liūnas neužšąla net šalčiausiomis dienomis.
Pasiekti legendomis apipintą liūną galima paėjus tiltu nuo mašinų stovėjimo aikštelės prie Medžių lajų tako.
Šveicarkos šaltinis Gražutės regioniniame atsiveria kairiajame Šventosios upės krante. Tai nepaprasto grožio vietoje esantis kylančio tipo šaltinis, kurio 1,5 m plote kunkuliuoja dvi stiprios, trys mažesnės ir daugybė mažesnių verdenių. Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, su lengvu organikos ir geležies poskoniu, visada labai šaltas. Vietiniai žmones jį vadina stebuklingu ir tiki, kad vanduo gydo įvairias ligas.
Rudoji versmelė Gražutės regioniniame parke Dūkšto g., Salakas, Zarasų rajonasTai itin dideliu geležingumu pasižymintis šaltinis, kuris įteka į už 6–7 m esantį Bebrynės upelį. Viename litre šio šaltinio vandens randama 2,1 mg/l geležies, o oranžinės geležies nuosėdos nudažiusios ne tik akmenis, bet ir visą vagą iki Bebrynės upelio. Šaltinio vanduo bekvapis, o skonis būdingas vandeniui, turinčiam daug geležies. Dėl savo spalvos Rudoji versmelė atrodo įspūdingai.
Saugomų teritorijų specialistai prašo prie šaltinių elgtis atsakingai – nemėtyti į verdenes smulkių daiktų, nematuoti lazda jų gylio, nedrumsti. Verčiau paragauti vandens ir pasidžiaugti pavasariu.Visus 10 šaltinių ir kitus saugomus gamtos objektus bei paminklus galima rasti LR saugomų teritorijų valstybės kadastre — https://stk.am.lt/portal.