Kur pietauja virtuvės meistrai

Gediminas Andriuškevičius, viešbučio „Radisson Blu Astorija“ restorano „Brasserie de Verres en Vers“ vyriausiasis virėjas

Ponas Gediminas su restorano vadovu stengiasi bent kartą per mėnesį aplankyti kurią nors naujai atidarytą maitinimo įstaigą – pažiūrėti, kaip laikosi kiti restoranai, konkurentai.

„Iš pastarųjų aplankytų vietų labiausiai patiko „Dublis“ – atitiko kainą ir kokybę, šiuolaikinę maisto kultūrą. Neseniai vėl buvome „Stebukluose“, maisto kokybė ten nepakitusi, ji gera, bet interjerą, manau, reikėtų atnaujinti“, – kalba p. Gediminas.

Paklaustas, ar lankosi vien baltų staltiesių restoranuose, sako, kad šeimai dažniausiai pats ruošia maistą namie.

Jeigu nenori to daryti ir pietauti eina su vaikais – keliauja į „Jurgį ir Drakoną“.

„Picos ir atmosfera ten tinka ir vaikams, ir suaugusiesiems“, – sako p. Gintautas. Smarkiai toliau už Vilniaus virtuvės meistras neišvažiuoja: „Namuose yra keturi mažamečiai, visiems kur nors toliau išvažiuoti sudėtinga“, – sako jis.

Naujų įspūdžių jam suteikia ne kelionės, o naujo restorano valgiaraščio kūrimas: šią savaitę „Brasserie de Verres en Vers“ kaip tik pristatė naujo sezono valgiaraštį.

Dabar p. Gediminas sako laukiąs šparagų, ūkininkai prognozuoja, kad lietuviškų turi pasirodyti gegužės pradžioje.

Justinas Kapkovičius, Birštone atidaromo „SPA Vytauto“ vyriausiasis virėjas

Tarptautinėse kulinarijos varžybose dalyvaujančios (ir laiminčios sidabrą ir bronzą) nacionalinės komandos narys Justinas Kapkovičius, paklaustas, kodėl – Birštonas, šypsosi: „Norime pakelti ten maitinimo kultūrą. Manau, dar 5 metus Birštonas bus tinkama niša maitinimo įstaigoms atidaryti.“

Paklaustas, kur pietauja pats, sako, kad yra du variantai: kai eina ir negalvoja, kur valgys, ir antrasis – kai tai svarbu.

„Kai negalvoji, nieko labai ir nesitiki: maisto nesureikšmini, greitai palesi ir bėgi toliau. Tokių vietų iš tikrųjų daug.

Kalbant apie antrąjį variantą, atradimas būtų Beatos „Jurgis ir Drakonas“, būtent tas, kuris veikia Šiaurės miestelyje. Lankiausi visuose trijuose jų taškuose, ir turiu pasakyti, kad skirtumas juntamas tiek maisto, tiek aptarnavimo atžvilgiu. Šiaurės miestelyje picos nerealios, pati geriausia – „Neapolio“, – kalba p. Justinas.

Kitas jo atradimas – itališko maisto restoranėlis „Capo“ prie Katedros aikštės.

Anot jo, žmonių ten daug, maisto tenka palaukti, bet kai pilnas restoranas klega, laukti neprailgsta.

Virtuvės meistras pasakoja ten valgęs minestronės sriubą ir picą.

„Klaida buvo užsisakyti visą picą. Ji buvo labai skani, tačiau vis tiek paprašiau, kad sudėtų išsinešti namo. Sakoma, jog geriausia pica yra ta, kurią gali valgyti ir šaltą, ir karštą. Tai ši buvo nereali“, – pasakoja p. Justinas.

Jeigu nori skaniai papietauti, nebloga vietelė – „Chef2Food“, kur dirba p. Justino kolegos iš Nacionalinės rinktinės. „Jie kasdien keičia patiekalus, o šie atitinka kainas. Žinant, kokia yra tų patiekalų savikaina, manau, jog tai vieta, kur kainos ir kokybės santykis yra labai geras“, – dėsto p. Justinas.

Būdamas laisvas, vakarais su draugais jis stengiasi aplankyti kuo įvairesnių Vilniaus vietų. Iš padariusių įspūdį mini gastrobarą „Rum Room“: šis „turi platų romo asortimentą, meniu nedidelis, bet patiekalai tobuli“.

Apie naujas Vyto Samavičiaus vietas Klaipėdoje p. Justinas sako girdįs gerų atsiliepimų, bet pats ten nebuvo nuvažiavęs.

„Blogų vietų vardyti nenorėčiau, nors jų yra daug. Mano galva, dabar daugiau atsiranda šefų negu virėjų“, – kiek pagalvojęs į klausimą, kokių maitinimo įstaigų – gerų ar blogų – jis aplanko daugiau, atsako p. Justinas.

Anot jo, bėda yra ta, kad paprastu virėju niekas nenori būti: „Įsitikinę, kad išmano amatą puikiai, eina vadovauti virtuvei, o ten pamato, kad tai nėra paprasta. Per pastaruosius 10 metų virtuvės šefo specialybė tapo labai geidžiama. Iš mano mokslo draugų grupės, gal 20 žmonių, ko gero, tik aš vienas likau virtuvėje, nes ir mokytis atėjau to siekdamas. Nesakysiu, kad dabar ši specialybė – prestižinė, ji tokia nėra. Bet virtuvės šefas jau yra žmogus“, – šypsosi p. Justinas. Anot jo, virėjo specialybė yra gana populiari ir rasti gerą šefą Lietuvoje sunku.

„Manau, kad tokių, kurie galėtų nuo nulio „paleisti“ didelį restoraną, yra vienetai“, – kalba virtuvės meistras.

Anot jo, taip yra todėl, kad trūksta profesionalių mokymo įstaigų, – mes čia vis dar labai atsiliekame nuo latvių, estų, ten patys šefai turi galimybių rengti sau mokinius.