Smaližiai – vis išrankesni

Šie du konditeriai kartu vedė televizijos laidą „Gardu gardu“, skirtą konditerijos kultūrai Lietuvoje puoselėti. Pašnekovus vienija ir tai, kad konditeriją atrado po ilgo savęs ieškojimo kitose srityse.

Profesija – iš pomėgio

Ponia Jekaterina juokiasi nė pati nepastebėjusi, kaip pomėgis virto profesija: pradėjusi nuo praktinių užsiėmimų savo namų virtuvėje, ji dabar kitus moko konditerijos subtilybių.

Tiesa, mėgėjų ir profesionalų pamokoms laiko lieka vis mažiau – moteris vadovauja konditerijos cechui, tieksiančiam saldėsius naujai desertų kavinei „Sugamour“, kuri bus atidaryta vasarį.

10 metų Lietuvoje gyvenanti p. Buldakova sako konditerijos potraukį veikiausiai paveldėjusi iš meniškos sielos mamos. Iš Bratsko (Irkutsko sritis, Rusija) kilusi moteris pasakoja, kad dailės mokytoja mokykloje dirbusi mama namuose dažnai gamindavo saldumynus. Puošnumu ypač išsiskirdavo tortai, juos gaminti padėdavo visa šeima.

Studijos Prancūzijoje

Konditerija į p. Buldakovos gyvenimą grįžo, kai ji ištekėjo ir apsigyveno Lietuvoje. „Kartą internete už akių užkliuvo nuostabaus grožio prancūziški desertai. Parsisiunčiau knygų, prisipirkau produktų, kai kuriuos siunčiausi iš Prancūzijos, Ispanijos, ir kibau į darbą“, – pasakoja ji.

Ilgą laiką konditerijos paslaptis lukštenusi savarankiškai, p. Jekaterina susirado bendraminčių Rusijoje, sykiu su jais pradėjo važinėti į Prancūzijos konditerių mokyklas. „Kad suprastum niuansus, reikia tobulai mokėti prancūzų kalbą, o aš taip gerai jos nemoku. Su bičiuliais susiradome Prancūzijoje gyvenančią, prancūzų kalbą gerai mokančią rusę, ji išverčia, ką kalba dėstytojai“, – pasakoja p. Jekaterina. Pasimokyti įvairių desertų gaminimo technikų ji dabar važiuoja kasmet, kartais po kelis kartus per metus.

Konditerė buvo pakviesta kurti viešbučio „Pušų paunksnė“ restorano desertų meniu, vėliau mokė restorano virėjus tuos saldėsius ruošti. Paskui dirbo konditere technologe UAB „Dasita“. Tuo pat metu su p. Gadžijevu vedė laidą „Gardu gardu“. Moteris bendradarbiauja ir su žinomu šefu Liutauru Čepracku – kartais gamina desertus „Gastronomikos“ svečiams.

Sritį, į kurią nuolat gilinasi, p. Buldakova vadina moderniąja konditerija. „Jos pagrindas, žinoma, – klasikinė prancūzų virtuvė, tačiau šiais laikais jau ne tik prancūzai stiprūs konditeriai, bet ir ispanai, japonai“, – teigia ji.

O kokia situacija Lietuvoje? „Sakyčiau, sparčiausiai Lietuvoje vystosi restoraninė konditerija. Vis daugiau žmonių supranta, kad nori rankomis gamintų desertų iš kokybiškų produktų“, – pasakoja konditerė.

Kokios desertų mados vyrauja Lietuvoje? „Nesu taip arti vartotojo kaip mano kolega Ali, nes daugiausia dirbu kaip samdoma technologė. Taigi labai išsamiai pakomentuoti desertų madų negaliu. Galiu tik pasakyti, kad mano klientai nebijo eksperimentuoti, išmėginti naujų skonių. Dar pastebėjau, kad daugeliui patinka lengvesni, gaivesni desertai“, – teigia p. Jekaterina.

Jos manymu, šiuo metu išskirtinių, rankų darbo kokybiškų desertų paklausa didesnė nei pasiūla. „Savaime desertai patys nepasidaro, reikia žmonių rankų. O gerų konditerių, išmanančių desertų gaminimo technikas, sunku rasti, nes nėra geros mokyklos. Net jeigu ji ir būtų, kažin ar atsirastų daug norinčių studijuoti. Juk konditerio darbas labai sunkus fiziškai – visa diena ant kojų. Taigi susidaro uždaras ratas“, – dėsto p. Buldakova.

Reikia drąsos

Vis dėlto ji neabejoja, kad situacija tik gerės ir skyles rinkoje užkaišys mažasis verslas. Kaip pavyzdį ji pateikia p. Gadžijevą, kurio desertai turi tokią didelę paklausą, kad šis vos spėja suktis.

„Taip, verslas sekasi puikiai, klientų, norinčių išskirtinių desertų, tik daugėja. Lietuviai kuo toliau, tuo daugiau keliauja, svečiose šalyse visko prisiragauja ir grįžę namo nori matyti didesnę įvairovę ant savo stalo“, – sako p. Gadžijevas.

Lietuvių ir azerbaidžaniečių kraujo turintis konditeris ir pats daug keliavo po pasaulį, kol apsisprendė grįžti į Lietuvą ir pasinėrė į nuosavą verslą. Virėjo konditerio profesiją jis įgijo „gyvenimo universitetuose“, t. y. dirbdamas Italijos, Danijos ir Lietuvos restoranų virtuvėse.

Prieš keletą metų jis atidarė savo vardu pavadintą Ali šokoladinę netoli sostinės Halės turgaus. Įstaiga praėjusį pavasarį šiek tiek pakeitė specializaciją ir virto Ali eklerine. Pernai naują kavinę-parduotuvę Ali šokoladinę pašnekovas atidarė viename sostinės prekybos centre.

Prieš pradėdamas verslą jis sako rinkos netyrinėjęs ir skaičių neanalizavęs – tiesiog jautė, kad žmonėms to reikia.

„Mažų kepyklėlių, kepančių įprastus saldėsius, netrūksta. Bet aš buvau drąsus ir pasirinkau sunkesnį kelią. Juk nėra taip sunku iškepti kelių sluoksnių pyragą ir jį pjaustyti klientų akivaizdoje. O kur čia grožis, estetika, precizika, kompozicija? Juk desertų kūrimas – tikras menas. Kaip smagu stebėti, kai žmogus pirmiausia pasigroži tavo sukurtu desertu, o paskui suvalgo ir patiria euforiją dėl jo skonio“, – šypsosi p. Ali.

Dviračio nebando išrasti

Ponas Ali kurdamas desertus dviračio nesiekia išrasti, kaip ir kiti konditeriai jis remiasi klasikinės prancūziškos konditerijos principais. „Yra klasikiniai receptai, kuriuos naudoji kaip pagrindą. Tačiau tau niekas netrukdo varijuoti, keičiant kai kurias sudedamąsias dalis, tekstūrą. Taip iš vieno recepto gali gimti daugybė skirtingo skonio ir išvaizdos desertų“, – teigia p. Gadžijevas.

Kokie skoniai artimiausi lietuviams? „Išskirčiau tris populiariausių desertų grupes. Pirmiausia – gaivūs saldėsiai su kokiais nors egzotiškais vaisiais. Taip pat lietuviams patinka minkšto sūrio (pavyzdžiui, su maskarpone) ir kartaus šokolado pagrindo desertai“, – išduoda p. Ali.

Pašnekovas sutinka, kad jo krautuvėlėse parduodamų saldėsių kainos – nemažos. Tačiau žmonių, spaudoje viešai verkšlenančių dėl to, kad už torto gabalėlį nedidelėje kepyklėlėje sumokėjo 10 Eur, nesupranta. „Juk atėję į „Mercedes“ ar BMW automobilių saloną neaiškinate, kad per brangu. Taip ir čia – vieni gali mokėti už kokybę, kiti – ne. Galų gale visada galima pataupyti geresnės kokybės gaminiams išbandyti“, – reziumuoja p. Gadžijevas.