Istorikas dr. Gediminas Vaskela: nepriklausoma Lietuva kūrėsi nuo nulio

Istorikas Gediminas Vaskela, humanitarinių mokslų daktaras. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Kuriantis Lietuvos valstybei, ūkio padėtis buvo katastrofiška: badas, pramonės įmonių nedaug ir tos pačios menkos. Šiek tiek uždirbti buvo galima nebent iš miškų ir linų ūkio“, – sako habil. dr. Gediminas Vaskela. Istorikas VŽ pasakojo apie nepriklausomos Lietuvos ūkio tvirtėjimą Baltijos šalių kontekste.

Paklaustas, ar po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva turėjo kokį tvirtesnį ūkinį pagrindą po kojomis, VŽ pašnekovas šypteli:

„Pirmiausia reikėtų pasakyti, kad mūsų kraštas buvo labai vargingas, vargingiausias, imant Rusijos imperijos vakarų pakraštį nuo Suomijos į pietus, iki pat Rumunijos. Tiesa, XIX a. pirmoje pusėje tokio didelio skirtumo dar nebuvo, vėliau priežasčių jam radosi daug. Pvz., latviai ir estai iš baudžiavos paleisti 1818–1819 m., pas mus panašiu laiku (1807 m.) paleisti tik Užnemunės, kur veikė Napoleono kodeksas, valstiečiai. Suomijoje baudžiavos visai nebuvo. Kalbant apie pramonės raidą Latvijoje ir Estijoje, ji itin paspartėjo XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kai didžiosios Europos valstybės pradėjo ginklavimosi varžybas. Didelę dalį iš užsienio, pirmiausia Prancūzijos, gautų paskolų Rusijos imperija investavo trijose Pabaltijo gubernijose, o Lietuva liko nuošalyje. Su ūkio plėtra buvo susiję kultūros ir švietimo dalykai – privalomas pradinis mokslas, daugiau gimnazijų ir aukštųjų mokyklų (pastarųjų Lietuvoje visai nebuvo), bibliotekų, teatrų.