Atidaromas prezidento A. Smetonos dovanų kambarys

Minint prezidento Antano Smetonos 150-ąsiais gimimo metines, Kaune, Istorinėje Prezidentūroje, po 90-ies metų vėl atveriamas Prezidento dovanų kambarys.
Pasak muziejininkų, šis kambarys Prezidento rūmuose buvo įrengtas po 1934-aisiais visoje Lietuvoje švęsto A. Smetonos 60-ies metų jubiliejaus. Dovanų tuomečiam prezidentui buvo tiek daug ir tokių įvairių, kad buvo nutarta atidaryti atskirą dovanų kambarį-muziejų, kurieme eksponuotos ir jubiliejaus, ir kitomis progomis gautos dovanos.
Dovanas garbiam svečiui teikė miestų burmistrai ir miestelių atstovai, įvairios bendruomenės, organizacijos, užsienio šalių diplomatinio korpuso nariai, verslo įmonės ir pavieniai asmenys.
Renkant dovanas prezidentui išmonės žmonėms netrūko, tad dovanų runkinys labai platus: nuo rankdarbių iki unikalių sidabro dirbinių ar didelių gintaro luitų. Peržvelgus dovanų kolekciją matyti, kad dominuoja trys medžiagos: medis, gintaras ir sidabras. Sveikinimo tekstai išrašyti popieriuje, išsiuvinėti ant drobės, išgraviruoti ant sidabro plokštelių.
Brangiam tautos vadui
Pasak Renatos Mikalajūnaitės, Istorinės prezidentūros vadovės ir šio projekto autorės, dovanos ekspozicijoje sugrupuotos į šešias kategorijas. Pirmoji – „Mylimam šefui“, joje eksponuojamos dovanos, gautos iš visuomeninių organizacijų, kurių vadovas ar garbės narys buvo A. Smetona.
Kategorijoje „Sveikas atvykęs, Prezidente“ – dovanos iš A. Smetonos kelionių po Lietuvą. Tai ankstyviausios kolekcijos dovanos, gautos pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio pabaigoje. Simboliniai miesto raktai ar miesto herbas buvo įteikiami pasitinkant prezidentą prie tai progai suręstų simbolinių miesto vartų, apipintų žalumynų girliandomis.
Skirsnyje „Brangiam Tautos vadui“ eksponuojamos daugiausia vardinių proga gautos dovanos. Vardo diena tarpukariu buvo populiaresnė nei eilinė gimimo dienos šventė.
Pasak R. Mikalajūnaitės, stiprinant Tautos vado autoritetą, Antaninės visoje Lietuvoje tapo neoficialia valstybine švente, tad per varduves prezidentas sulaukdavo daugybės sveikinimų bei simbolinių dovanų. Kai kurios iš jų buvo personalizuotos, stengiantis atsižvelgti į prezidento pomėgius, todėl čia yra ir portsigaras, ir rašiklis, ir dėžutė ekslibrisams.
Kategorija „Aukštajam Jubiliatui“ sufleruoja, kad joje rodomos dovanos, gautos 60-ies metų jubiliejaus proga. Sveikintojų fantazija buvo neribota, taigi ne visas jas įmanoma parodyti, pavyzdžiui, Lietuvos karininkijos padovanotą žirgą arba visoje Lietuvoje sodintus ąžuolus, kurie žaliuoja iki šiol.
Kategorijoje „Tau, Valstybės Galva“ eksponuojamos prezidento ir valstybės tapatinimą pabrėžiančios valstybės švenčių ar kitomis progomis gautos dovanos.
Parodos skirsnyje „Ir dovana, ir reklama“ eksponuojamos verslo įmonių ar organizacijų reprezentacinės dovanos. Šio pobūdžio dovanos valstybės vadovams teikiamos ir mūsų laikais.
Kiekvienas verslo subjektas stengėsi, kad jo teikiama reprezentacinė dovana ne tik nudžiugintų gavėją, bet ir kalbėtų apie teikėjo veiklą ar kuriamą produktą. Prezidentui Smetonai buvo dovanotas ir ne vienas muzikinis kūrinys, tad ekspozicijoje galima paklausyti ir trumpos ištraukos iš Lietuvos viešbučio „Metropolis“ orkestro, diriguojamo Moišės Hofmeklerio, įrašyto maršo „Prezidentas Smetona“.
Ir dovanų istorija
Pasak ekspozicijos kuratorės dr. Ingridos Jakubavičienės, atskiro dėmesio verta ir pristatomų dovanų išsaugojimo istorija. Pirmosios sovietų okupacijos metu Prezidento rūmai virto Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo namais, o juose įsikūrė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis.
1941 m. pradžioje jis inicijavo buvusių Prezidento rūmų turto perdavimą Kauno valstybiniam kultūros muziejui (dabar – Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus). 1941 m. balandžio 3 d. aktu muziejui buvo perduoti 292 daiktai, nebetikę naujojo rūmų šeimininko ideologijai. Didžiausią istorinių relikvijų dalį sudarė prezidentui A. Smetonai dovanotos dovanos. Visą ilgą antrosios sovietų okupacijos laikotarpį ši Prezidento rūmų kolekcija buvo slepiama muziejaus saugyklose, o susigrąžinus nepriklausomybę išsaugotos relikvijos buvo eksponuojamos įvairiose parodose.
Laikinai, bet ilgam
R. Mikalajūnaitė VŽ yra pasakojusi, kad tikintis greitai atgauti istorinę sostinę Vilnių, Kaune prezidentui buvo ieškoma laikinos rezidencijos. Pasirinkti buvę gubernatoriaus rūmai. Prezidento kanceliarija į juos įsikėlė 1919 m. rugsėjo 1 d., iki tol pastate gyveno vokiečių civilinės valdžios komisaras Erichas von Zimmerle.
Anot Istorinės prezidentūros vadovės, „prezidento institutas anuomet buvo naujas dalykas ir galvota, kaip jį paaiškinti visuomenei. Šie rūmai nuo caro laikų buvo valdžios vieta – juose rezidavo gubernatorius. Kitas dalykas – Kaune reprezentatyvių laisvų pastatų tuo metu nelabai ir buvo“.
Būsimųjų prezidento rūmų sklypas susiformavo XIX a. viduryje, buvusio dominikonų vienuolyno daržo vietoje. 1844 m. jį išsinuomojo Flora Čechavičienė, po poros metų gavusi leidimą statyti dviejų aukštų, čerpėmis dengtą namą. Manoma, kad antroji savininkė Pranciška Belozerskienė apie 1852 m. pastatą padidino. Apie 1860 m. rezidenciją įsigijo pirklys Saliamonas Feinbergas, kuris vėliau ją išnuomojo Kauno gubernatoriui, o šis dar po keleto metų pastatus iš S. Feinbergo nusipirko už 35.000 sidabro rublių.
Per vokiečių okupaciją būsimoje Prezidentūroje gyveno vokiečių karinės valdžios viršininkas kunigaikštis Franzas Josephas Isenburgas-Birsteinas, o nuo 1918 m. – jo įpėdinis grafas Falkenhausenas.
VERSLO TRIBŪNA
Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Prezidentūra kainavo minimaliai – vokiečiams pasitraukus, pastatas buvo tiesiog perimtas ir kiek įmanoma aptvarkytas. Visgi buvo mažas, nepatogus, su vietos kanalizacija ir be centrinio šildymo.
„Per 22 metus, kol čia gyveno prezidentai, beveik nebuvo metų be remontų. Kanceliarija nuolat prašė jiems pinigų iš valstybės biudžeto ir nuolat, kaip ir mes dabar, negaudavo jų tiek, kiek reikėjo“, – pasakojo R. Mikalajūnaitė.
Visi matė, jog valstybės vadovui reiktų naujų rūmų, bet sykiu buvo aišku, kad neturtingai šaliai yra svarbesnių dalykų nei prezidento namas. Kitas dalykas – vadovai taikėsi su nepatogumais suprasdami, kad sprendimas statyti naują rezidenciją reikštų atsisveikinimą su viltimi susigrąžinti istorinę sostinę Vilnių.