Dar kartą apie didįjį Žalgirio mūšį

Žalgirio mūšio inscenizacija Griunvalde, 2010 m. Kacperio Pempelio („Reuters“ / „Scanpix“) nuotr.

1410-aisiais liepos 15 d. jungtinė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos karalystės kariuomenė sumušė Kryžiuočių ordiną. Žalgirio, kitaip vadinamo Griunvaldo ar Tanenbergo, mūšis amžininkų išsyk buvo pavadintas didžiuoju ir iki šiol yra vienas žinomiausių mūsų šalies istorinių įvykių.

Žalgirio mūšį minime kasmet – tai kukliau, tai iškilmingiau. Šįmet birželį mūšio lauke Griunvalde Lenkijoje, minint 610-ąsias metines, atidengtas obeliskas su lietuvišku įrašu pergalei ir kovojusiems lietuviams pagerbti.

Istorikai ne sykį yra pastebėję, kad žinomumu Žalgirio mūšis lenkia daugybę istorinių įvykių. Prof. dr. Rimvydas Petrauskas, Vilniaus universiteto rektorius, knygos „Kas laimėjo Žalgirio mūšį? Istorinio paveldo dalybos Vidurio ir Rytų Europoje“ bendraautoris, kita proga VŽ yra sakęs, kad mūšio populiarumą visuomenėje galima aiškinti keliomis priežastimis. Pirmiausia, Lietuvos istorijoje nėra daug efektingų ginklo pergalių. O Žalgirio mūšis, be abejonių, buvo vienos didžiausių kautynių vėlyvaisiais viduramžiais Europoje: manoma, kad jungtinę LDK ir Lenkijos kariuomenę sudarė apie 30.000 karių, ordinas subūrė apie 20.000 riterių pajėgas; mūšis vyko ištisą dieną ir yra minimas visose pagrindinėse to meto kronikose. Šiuolaikiniais terminais tariant – svarbiausiose žiniasklaidos priemonėse.