Iliustruotoji istorija. Diena, pakeitusi II-ojo pasaulinio karo eigą

Publikuota: 2019-06-08
 

Šiemet sukanka 75 metai nuo tos dienos, kai Normandijos pakrantėse virė pragariškos kovos, pakeitusios II pasaulinio karo eigą. „Iliustruotoji istorija“ primena, kas vyko.

1944 m. birželio 6 d. auštant sąjungininkų tankų desantiniai laivai su 125,000 siaubo apimtų kareivių šturmuoja Normandijos pakrantes. Prasideda ilgai lauktas įsiveržimas, turintis galutinai priversti vokiečius gintis. Tačiau pakrantėje kodiniu pavadinimu „Omahos paplūdimys“ sąjungininkų kariuomenei išsilaipinus žuvo kur kas daugiau žmonių, nei tikėtasi.

Karlas Wegneris miega padėjęs galvą ant kulkosvaidžio buožės, kai staiga jį smarkiai papurto kovos draugas Willis. Yra maždaug pusė šešių ryto, 1944 m. birželio 6-oji. Karlas apsimiegojęs atsistoja bunkeryje prie Omahos paplūdimio Normandijoje. Iš Šiaurės Vokietijos miesto Hanoverio kilęs devyniolikmetis kareivis iš bičiulio veido išraiškos iškart supranta, kad atsitiko kažkas rimta. Willis rodo į Lamanšą, Karlas pažvelgia ta kryptimi ir jį apima siaubas, kokio gyvenime nebuvo jautęs.

Jis toliau apstulbęs spokso. Kiek tik akis užmato, jūra juoduoja nuo sąjungininkų karo laivų. Pradėtas ilgai lauktas įsiveržimas į Šiaurės Prancūziją.

Netrukus jie išgirsta atskrendančius bombonešius. Wegneris, jo draugas ir jų vadas krinta ant betoninių grindų bunkeryje, kai 450 amerikiečių lėktuvų „B-24 Liberator“ ima bombarduoti Omahos paplūdimį.

Visa pakrantė dreba, kyla dulkių ir dūmų kamuoliai. Kareiviams tarp dantų grikši smėlis. Tuo metu, vadovaujami šarvuotlaivio „USS Texas“, iš jūros atidengia ugnį sąjungininkų karo laivai. Jie į vokiečių bunkerius ir kulkosvaidžių pozicijas paleidžia 675 kg sveriančių sviedinių – iki dešimties per minutę. Iš 9 specialiai sukurtų laivų į pakrantę skrieja daugiau kaip 9.000  raketų.

Po pusvalandžio apšaudymas baigiasi ir įsivyrauja bloga lemianti tyla. Wegneris atsistoja bunkeryje sukrėstas, tačiau nesužeistas. Jis pamato desantinius laivus, kurie po kelių minučių pasieks pakrantę. Jis dar niekada nedalyvavo mūšyje, tačiau instinktyviai pačiumpa savo greitašaudį kulkosvaidį MG-42. Dar kartą pro šaudymo angą bunkeryje patikrinęs ugnies liniją ir apžvelgęs paplūdimį jis daugiau nebegali žiūrėti. Mirtinai išsigandęs užsimerkia ir laukia įsakymo šauti.

1.550 vyrų

Pirmąją puolimo bangą Omahos paplūdimyje – viename iš penkių paplūdimių, į kuriuos įsiveržia sąjungininkai, – pradeda maždaug 1.550 amerikiečių kareivių. Pagal planą per visą D dieną Omahos paplūdimyje turi išsilaipinti maždaug 35.000 kareivių. Prie paplūdimio artėja sąjungininkų laivynas „Force „O“, kurį sudaro beveik 700 laivų.

Vyriausiasis amerikiečių kariuomenės vadas generolas Omaras Bradley bando iš anksto nuraminti tuos, kurie dalyvaus pirmoje puolimo bangoje. Jis garantuoja neregėto masto ugnies priedangą dar prieš pirmiesiems kareiviams paliekant desantinius laivus. Įsiveržiant dalyvaus visi Didžiosios Britanijos bombonešiai.

„Jūs galėsite sėdėdami pirmoje eilėje stebėti didžiausią pasaulyje šou“, – drąsina jis. Tačiau Bradley nežino, kad kareiviams, nors gavusiems geriausias vietas, žadėtasis šou bus kur kas pavojingesnis, nei tikėtasi.

Amerikiečiai klaidingai mano, kad Omahos paplūdimį gina tik antrarūšiai 716-osios vokiečių pėstininkų divizijos kareiviai. Tarp jų yra prievarta į kariuomenę paimtų Rytų Europos karo belaisvių, ypač lenkų, o šie, prasidėjus aršiam mūšiui, vargu ar aukos gyvybę dėl Hitlerio.

Tačiau iš tiesų iš 1.100 paplūdimį ginančių vyrų dauguma yra užgrūdinti ir patyrę 352-osios pėstininkų divizijos kareiviai, tarp jų esama Rytų fronto veteranų. Šiame dalinyje tarnauja ir jaunasis Wegneris iš Hanoverio.

Vanduo nusidažo krauju

Kai sąjungininkų desantiniai laivai priartėja prie paplūdimio, juose sėdintys kareiviai po trijų valandų plaukimo tamsoje per stiprią bangų mūšą suserga jūros liga. Jie trypčioja vienas kito vėmaluose ir yra visiškai nepasiruošę mūšiui. Varikliai taip kurtinamai kriokia, kad vyrai vienas kito negirdi. Jie vis nervingai tikrina savo ginkluotę ir tvirčiau spaudžia prie savęs šautuvus. Kiti tiesiog stovi paralyžiuoti ir apsišlapinę iš baimės.

„Kai į tave pataiko kulka, ar ji pereina per visą kūną?“ – paklausia vienas kareivis prieš pat laivui pasiekiant krantą.

Omahos paplūdimys nusidriekęs daugiau kaip 7 km, rytuose ir vakaruose paplūdimio smėlį keičia stačios uolos. Išilgai paplūdimio išsidėsčiusios 30–50 metrų aukščio smėlio kopos, nuo jų vokiečių kulkosvaidininkams visas Omahos paplūdimys – kaip ant delno.

Haroldas Baumgartenas yra 19 metų jaunuolis iš Niujorko Bronkso kvartalo. Jis – žydas, ant savo uniformos švarko jis nusipiešė Dovydo žvaigždę protestuodamas prieš nacius.

Kai jo laivas 6.30 val. priartėja prie vakarinės Omahos paplūdimio dalies, į gretimą laivą pataiko patrankos sviedinys – Baumgartenas bei persigandę kovos draugai apiberiami suplėšytų žmonių kūnų dalimis ir medžio bei metalo nuolaužomis.

Jų laivo šturmanas, jaunas britas, nebedrįsta plaukti toliau. Jis ketina nuleisti trapą ir išleisti žmones šešių metrų gylyje, kad pats galėtų kuo greičiau pasišalinti. Baumgarteno būrio leitenantas įširdęs išsitraukia pistoletą „Colt 45“ ir nusitaiko į šturmaną.

„Nuplukdyk mus iki pat kranto“, – įsako jis. Šokti į vandenį tokiame gylyje su visa ginkluote yra tikra savižudybė. Kai šturmanas pagaliau nuleidžia trapą, leitenantas akimirksniu žūsta pakirstas kulkosvaidžio kulkos. Po sekundės priešais Baumgarteną krinta dar keli vyrai.

Vanduo pasrūva krauju. Kai Haroldas iššoka iš laivo, į jo šalmą cakteli kulka. Jis stovi iki kaklo paniręs vandenyje ir laiko virš galvos iškėlęs savo graižtvinį šautuvą. Jam einant į krantą į vandenį tarsi lietaus lašai krinta kulkosvaidžio kulkos.

Dėl penkių kelių

Iš Omahos paplūdimio per kopas ir stačius šlaitus veda tik penki keliai, strateginę jų reikšmę puikiai suvokia ir vokiečiai, ir amerikiečiai. Jei amerikiečiams nepavyks greitai užgrobti vieno ar kelių atsitraukimo kelių, sąjungininkai bus įkalinti paplūdimyje ir virs patrankų mėsa. Vokiečiai savo ruožtu didžiausius bunkerius išdėstė prie atsitraukimo kelių.

Nedidelė Karlo Wegnerio ugniavietė yra šalia strategiškai svarbaus kelio į Vierville kaimą vakaruose. Bunkerio vadas garsiai beria įsakymus, bet Karlas Wegneris jau seniai jo nebesiklauso ir tiesiog šaudo kaip pašėlęs, o paplūdimyje ir pakrantėje auga krūvos sužeistų ir nušautų amerikiečių.

Mirties zona
Normandijos pakrantėse per potvynius labai pakyla vandens lygis, todėl pirmojo puolimo dalyviai išsilaipina paplūdimyje per atoslūgį, kad desantiniai laivai neužplauktų ant užminuotų vokiečių barikadų, atsidūrusių po vandeniu. Kita vertus, per atoslūgį paplūdimys paplatėja iki 500 metrų ir kryžminėje vokiečių patrankų, kulkosvaidžių bei snaiperių ugnyje atsidūrusiems amerikiečiams jis virsta mirties zona. Vilkėdami šlapiomis sunkiomis uniformomis, apsikrovę manta jie juda tarsi sulėtintame kadre, nors bando bėgti.

Haroldui Baumgartenui priartėjus prie kranto, priešais jį kulkos pakirstas krinta kareivis.

„Ma!“ – surinka mirštantis vyras. Kairėje Haroldas pamato du sąjungininkų tankus, viename jų pakibęs negyvas kareivis.

Haroldas Baumgartenas bėga prie krūtinės spausdamas graižtvinį šautuvą. Staiga į šautuvą pataiko vokiečių kulka ir per visą jo kūną pereina virpesiai. Tiesiai priešais jį sprogsta patrankos sviedinys ir nuplėšia jam kairįjį skruostą, ant liežuvio lieka išplėštos dantenos ir dantys. Aplinkui sproginėjant sviediniams, prie Haroldo Baumgarteno pribėga kareivis su raudonu kryžiumi ant uniformos ir ima tvarstyti žaizdas. Baumgartenas tempia jį už uniformos žemyn, norėdamas jį apsaugoti, bet kareivis ryžtingai atstumia jo rankas.

„Galėsi pasirūpinti manimi, kai aš būsiu sužeistas!“ – šaukia jis.

Primena Stalingradą

Iš savo stebėjimo posto centrinėje Omahos paplūdimio dalyje vokiečių leitenantas Hansas Heinze stebi pirmojo puolimo kareivių skerdynes ir perduoda geras naujienas 352-osios divizijos savo bataliono pagrindiniam štabui.

Heinze yra Stalingrado mūšio veteranas, jis buvo sužeistas tris kartus ir evakuotas 1942 m. Kalėdų išvakarėse. Jis mato, kad amerikiečiai visiškai pakrikę – nevadovaujami ir paralyžiuoti baimės – lygiai taip jis pats jautėsi Stalingrado griuvėsiuose.

Per pirmąją valandą Omahos paplūdimyje amerikiečiai netenka daugiau nei trečdalio pirmosios puolimo bangos vyrų, dauguma dalinių yra išblaškyti.

Tokių didelių nuostolių patirta dėl kelių priežasčių. Kareiviams buvo iš anksto pasakyta, kad paplūdimyje bus bombų išraustų duobių, kuriose jie galės rasti priedangą, tačiau sąjungininkų bombonešiai nepataikė į taikinius. Birželio 6 d. ryte Omahos paplūdimį gaubė tiršti debesys, todėl, bijodamos pataikyti į vos už kelių kilometrų nuo pakrantės buvusius sąjungininkų desantinius laivus, lėktuvų įgulos numetė bombas taip vėlai, kad jos nukrito už kranto linijos – nepadarydamos žalos nei paplūdimiui, nei vokiečių bunkeriams.

Be to, sąjungininkų laivynas šaudė per trumpai ir netaikliai, kad galėtų pakenkti Omahos paplūdimį saugantiems vokiečių daliniams. Manoma, kad iš 9.000 sąjungininkų raketų didžioji dalis nukrito į pakrantės bangas. Daugelis jų tankų nuskendo taip ir nepasiekę Omahos paplūdimio.

Inžinieriai įsiveržimui į Normandiją sukūrė specialius tankus amfibijas „Duplex Drive“. Tai buvo perdaryti tankai „Sherman“ su aukštu neperšlampamo brezento gaubtu, kad galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau plaukiant per Lamanšą bangos užliejo brezentą ir dauguma tankų nuskendo. Rytinėje Omahos paplūdimio dalyje iš 32 tankų tik 5 pasiekė sausumą kartu su pirmąja puolimo banga ir galėjo savo ugnimi pridengti pėstininkus. Vakaruose sąjungininkų desantiniams laivams geriau pavyko atplukdyti tankus į krantą.

7 val. prasideda potvynis, jūra užlieja vis didesnę paplūdimio dalį ir palaidoja sunkiai sužeistus kareivius. Sužeistas į galvą Baumgartenas iš 29-osios pėstininkų divizijos spėja atsitraukti, tačiau jis tėra vienas iš dviejų jo desantinio laivo kareivių, kurie liko gyvi išsilaipinę.

Atvyksta Cota

Vyriausiasis amerikiečių kariuomenės vadas Omaras Bradley, būdamas kreiseryje „USS Augusta“ Lamanšo sąsiauryje, menkai nutuokia apie chaosą Omahos paplūdimyje.

Ryšio su fronto linija beveik nėra, nes daugelis radijo stočių buvo sugadinta per išsilaipinimą. Tuo metu į Omahos paplūdimį atvyksta naujų amerikiečių dalinių su karo inžinieriais, kurie turi išsprogdinti ir buldozeriais išstumdyti kelius pro spygliuotą vielą bei betoną ir padaryti paplūdimyje praeigas, kad amerikiečiai galėtų atgabenti daugiau karių ir transporto priemonių. Tačiau dėl stiprios šoninės srovės daugelis inžinerinių dalinių nubloškiama į šoną, be to, užduotį atlikti trukdo smarki vokiečių ugnis.

Kai laikrodis rodo 7.30 val., t. y. praėjus valandai nuo įsiveržimo pradžios, paplūdimyje yra išsilaipinę maždaug 6.000 kareivių, tačiau puolimas nevyksta pagal planą.

Vokiečiai atkakliai gina visus iš Omahos paplūdimio vedančius kelius, o dauguma amerikiečių yra įkalinti paplūdimyje ir nesiryžta judėti pirmyn. Tada į krantą atplaukia ypatingas desantinis laivas. Juo atkeliauja pats Normanas Cota – 29-osios pėstininkų divizijos generolas ir vado pavaduotojas, pasiryžęs vesti savo „berniukus“ pirmyn – kitaip paplūdimyje jiems gresia mirtis. Su juo atvyksta grupė aukšto rango karininkų, taip pat kareivių su sunkia radijo ryšio įranga ant nugarų.

Generolui Cotai prieš šešias dienas sukako 51-i, jo vyrai jį dievina, nes jis nesibodi dalyvauti varginamose pratybose kartu su eiliniais kareiviais. Paplūdimyje jis drąsiai atsistoja priešais būrį kareivių, kurie bijodami kulkų susigūžė prie žemės palei sieną.

Mosikuodamas savo pistoletu „Colt“, įsikandęs cigarą jis žingsniuoja pirmyn atgal ir plyšaudamas liepia vyrams eiti pirmyn. Tuo metu asmeninis generolo asistentas – jo aide-de-camp – veltui bando nutempti jį į priedangą.

„Jau geriau mirti ant skardžio nei paplūdimyje. Eikite iš paplūdimių, nes kitaip tikrai mirsite!“ – šaukia generolas Cota, ir jo narsa užkrečia kitus. Pasinaudoję Bangalūro torpeda vyrai išsprogdina skylę spygliuotos vietos užtvaroje, tačiau vokiečių snaiperis nušauna pirmąjį pro skylę išlindusį amerikietį. Jo širdį draskanti klaiki priešmirtinė dejonė priverčia kitus kareivius sudvejoti, tačiau tada į priekį iššoka pats generolas Cota.

„Jei tokia sena žiurkė kaip aš gali, galite ir jūs!“ – sušunka jis atsigręžęs atgal. Galiausiai vyrai pakyla į ataką ir ropščiasi į skardį, nuo degančios žolės kylantys dūmai juos šiek tiek pridengia.

Rytuose įbaugintų 1-osios pėstininkų divizijos kareivių dvasią pakelia viena garsiausių Omahos paplūdimio mūšiuose ištartų pulkininko leitenanto George’o Tayloro frazių.

„Šiame paplūdimyje lieka dviejų kategorijų žmonės: mirę ir tie, kurie ketina mirti. O dabar nešdinamės iš čia po velnių!“ – griausmingu balsu ragina jis savo vyrus.

Tuo metu sąjungininkų eskadriniai minininkai priplaukia pavojingai arti pakrantės. Jie stengiasi paremti pėstininkus apšaudydami vokiečių artilerijos bunkerius, nes vokiečių kulkos vis dar nusineša labai daug gyvybių.

„Jie paverčia paplūdimį tikru pragaru mūsų vyrams. Turime tai sustabdyti“, – per radijo ryšį eskadriniams minininkams įsako admirolas Carletonas F. Bryantas.

Gynėjai nesulaukia pastiprinimo

Vokiečiai yra gerai įsitvirtinę Omahos paplūdimyje, tačiau laikas tiksi amerikiečių naudai. Vokiečių kareiviai daugeliu atvejų yra palikti vieni, jie žino, kad pastiprinimas juos pasieks negreitai, nes kituose keturiuose paplūdimiuose, į kuriuos D dieną įsiveržė sąjungininkai, vokiečiams kur kas prasčiau.

Vis daugiau amerikiečių prasiskverbia pro spygliuotos vielos ir minų užtvaras, užsiropščia ant skardžio ir naudodamiesi bazukomis bei liepsnosvaidžiais iš arti puola vokiečių bunkerius, o sąjungininkų artilerija išveda iš rikiuotės vis daugiau vokiečių patrankų.

Karlo Wegnerio kulkosvaidžių bunkeryje vienas iš vyrų staiga pastebi, kad šalia bunkerio kažkas juda. Jis baiminasi, kad prie jų prisėlino amerikiečiai ir ruošiasi juos nudėti. Karlo Wegnerio vadas išsitraukia pistoletą, žengia pro bunkerio duris ir netrukus į vidų atsiveda vokiečių kareivį.

„Nešaukite. Aš – vokietis“, – maldauja kareivis. Jo veidas kruvinas, jis paprašo vandens. Kareivis papasakoja, kad viskas ėjosi gerai, kol amerikiečiai nešovė tiesiai į jo bunkerį. Tada kiti vyrai atsisakė kariauti ir pareikalavo, kad jų būrio vadas pasiduotų sąjungininkams. Tai buvo lenkai, vyrai iš Elzaso ir vadinamieji Volksdeutsche – vokiečių tautybės asmenys, gyvenantys ne Vokietijoje.

Kai būrio vadas pagrasino nušausiąs kiekvieną, kuris atsisakys kautis, vienas kareivis jį nušovė iš nugaros. Kareivis papasakojo, kad jis yra vienintelis vokietis, kuriam pavyko pasprukti, bet bėgant jį sužeidė sviedinių skeveldros.

Išgirdęs šią istoriją Wegnerio būrio vadas nepaprastai įsiunta. Jis pareikalauja nurodyti bunkerį – šis esąs už 100 metrų. Jis čiumpa lauko telefono ragelį, tačiau ryšio nėra. Tada jis pagriebia kelias granatas ir per sąjungininkų ugnį ryžtingai nubėga iki bunkerio, sviedžia į jį granatų ir krinta ant žemės. Dulkėms nusėdus jis pakyla, norėdamas grįžti, tačiau iš sąjungininkų desantinio laivo paleista salvė suplėšo jį gabalus.

Bunkeryje likęs Wegneris ir jo kovos draugas sukrėsti. Jų vadas yra pirmas jiems pažįstamas žmogus, žuvęs mūšyje, – ir dar jų akyse.

Veteranas praranda kontrolę

Vokiečių vyriausiesiems vadams taip pat sunku įvertinti padėtį, kaip ir amerikiečiams. Pasipila pranešimai apie užimtus bunkerius ir pozicijas, tačiau daugelis jų klaidingi, dėl jų kaltos nutrūkusios ryšio linijos.

Vokiečių patrankos intensyviai apšaudo paplūdimį, ir artilerijos vadas priverstas generolui leitenantui Dietrichui Kraissui pranešti, kad sviedinių atsargos jau beveik išseko.

55-erių Kraissas yra Pirmojo pasaulinio karo veteranas, už žygdarbius Rytų fronte apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Didžiai susirūpinęs jis susisiekia su liuftvafės priešlėktuvinės gynybos padalinio vadu ir paprašo papildomos paramos, tačiau šis protestuoja ir teisinasi, kad jo uždavinys yra ginti oro erdvę nuo priešo lėktuvų. Generolas leitenantas Kraissas pratrūksta pykčiu ir primena vadui, kad neseniai gavo aukštesnio rango karininko tiesioginį įsakymą.

Karlo Wegnerio, jo kovos draugo Willio ir sužeisto vokiečių kareivio padėtis kulkosvaidžių bunkeryje nekokia. Jų vadas žuvo, jie atkirsti nuo išorinio pasaulio.

„Tai tu dabar vadovauji?“ – sako Willis Wegneriui, kuris turi iš jų trijų aukščiausią vyresniojo kareivio karinį laipsnį – nors ir labai menką.

„Vadovauju kam?“ – mąsto Wegneris. Jis nežino, ką daryti.

Kovos draugas jam pasako, kad jie netrukus išnaudos visus 15.000 MG-42 šovinių. Negalėdamas tuo patikėti Wegneris žiūri į gilzių krūvas, kūpsančias prie kojų.

Jis bijo likti ir kovoti, tačiau dar labiau bijo palikti bunkerį ir trauktis iš paplūdimio ieškant prieglobsčio. Adolfas Hitleris išleido vadinamąjį „Führerbefehl“, direktyvą, kuria uždraudė trauktis ir reikalavo ginti kiekvieną poziciją iki paskutinio šovinio ir paskutinio vyro. Iš vokiečių Rytų fronto veteranų jis yra girdėjęs, kaip karo policija – kareivių vadinama sarginiais šunimis – sušaudo išdrįsusius atsitraukti vokiečių kareivius.

Vis dėlto Wegneris galop nusprendžia susirinkti visą likusią amuniciją, rankines granatas ir bėgti iš bunkerio su kitais dviem kovos draugais.

Nepaprastoji padėtis

Paplūdimyje Baumgartenas aptvarstytu veidu toliau kaunasi. Nors daugelis kitų kareivių nori būti evakuoti, jis nepaiso patrankos sviedinio padarytos žaizdos. Per kelias valandas amerikiečių daliniams pavyksta persiropšti per skardį, jie įsitvirtina už kranto linijos ir užima Colleville ir Vierville kaimus. Tačiau jie dar turi užimti pirmąjį atsitraukimo kelią, kad galėtų išgabenti iš paplūdimio savo transporto priemones.

Hitlerio išliaupsintoje Atlanto sienoje atsiranda didelių spragų. Vokiečių generolas leitenantas Kraissas prašo atsiųsti rezervą, kad būtų galima pradėti kontrpuolimą, tačiau jis atvyksta tik po kelių valandų. Vokiečiai priversti kaišioti gynybos spragas turimomis negausiomis pajėgomis.

D dienos rytą vokiečiai netenka kelių aukšto rango karininkų ir Stalingrado veteranas leitenantas Hansas Heinze mūšių įkarštyje paaukštinamas – tampa kuopos vadu. Jis iškart pajunta, kad karių kovos dvasia kritusi. Liuftvafė visai nesirodo, todėl sąjungininkų bombonešiai karaliauja oro erdvėje ir negailestingai bombarduoja vokiečių dalinius, o vokiečių atsargos nenumaldomai senka.

Net amerikiečių karo belaisvių vaizdas pakerta vokiečių kovos dvasią, kai šie pamato jų naują ginkluotę – pusiau automatinius šautuvus, gausybę amunicijos, dideles maisto ir tabako atsargas. Hanso Heinze rytinis optimizmas išblėsta.

Generolas leitenantas Kraissas iš savo pagrindinės vadavietės paskelbia už kranto linijos esančiai artilerijai nepaprastąją padėtį, kol bus gauta naujos amunicijos. Dabar vokiečių patrankos gali šaudyti vien gindamos vokiečių pozicijas, kurios jau vos laikosi.

Tuščiais šoviniais

Tuo metu Wegnerio grupelė saugiai pabėga iš bunkerio ir sutinka kitą vokiečių būrį. Eidami link vokiečių pozicijų už kranto linijos jie praeina 5-6 negyvus saviškius – veikiausiai žuvusius per bombonešių antskrydį. Vyrai susirenka žuvusiųjų kovos draugų amuniciją ir eina toliau. Wegneris prisimena, kad nuo vakar nieko nevalgė. Savo krepšyje jis randa sužiedėjusios duonos kriaukšlį ir pasidalija juo su draugu Williu. Eidami jie turi ne kartą slėptis po medžiais nuo amerikiečių bombonešių.

Kai jie pasiekia saviškių pozicijas, vienas karininkas paklausia, ką jie čia veikia. Vyrai nedrįsta pasakyti tiesos, nes bijo būti sušaudyti už dezertyravimą. Tačiau, laimė, niekas nesiima represijų. Vokiečiams reikalingas kiekvienas vyras.

Netrukus Wegneris priimamas į naują dalinį ir gauna amunicijos. Tačiau dalis šovinių yra tušti, skirti naudoti pratybose. Jis garsiai pasiskundžia, tačiau veltui.

„Paklausyk, – aiškina jam amuniciją dalijantis kareivis. – Amerikiečiai ne tokie kaip ivanai, jie brangina gyvybę. Jei tau reikės atsitraukti, pataupyk tikrus šovinius ir šaudyk į juos tuščiais. Tada jie ieškos priedangos ir tu turėsi laiko atsitraukti.“

Kareivis papasakoja, kad kiti vokiečiai taip pat šaudo tuščiais šoviniais.

Placdarmas įtvirtinamas

Tik 11.30 val. amerikiečiai užima pirmąjį kelią, vedantį iš Omahos paplūdimio į Saint Laurent kaimą. Nors tai tik dulkėtas lauko keliukas, karo inžinieriai vis tiek sugaišta laiko, kol jį išminuoja ir išlygina buldozeriais, kad iš Omahos paplūdimio galėtų pasitraukti tankai ir kiti šarvuočiai.

Sąjungininkai pasiekė svarbų tikslą, nors išilgai atsitraukimo kelio ir prie kitų paplūdimyje ir už jo esančių vokiečių pozicijų dar laukia įnirtingi mūšiai.

Po pusantros valandos amerikiečiai užima kitą atsitraukimo kelią, vedantį į Vierville. Laivui „USS Texas“ iš dviejų sunkiųjų pabūklų paleidus tiesioginę salvę, pasiduoda 30 likusių gyvų bunkerio gynėjų. Visą rytą įsiveržimas į Omahos paplūdimį balansavo ant pralaimėjimo ribos, tačiau dabar pakrantės mūšiuose neabejotinai ima viršų amerikiečiai.

Po pietų vokiečiai sulaukia nedidelio pastiprinimo, tačiau vis tiek nepajėgia atsilaikyti gausesniems ir stipresniems amerikiečių daliniams, kurie vis plūsta į Omahos paplūdimį. Amerikiečiai aiškiai laimi. Vokiečių generolas leitenantas Kraissas su kitais karininkais fantazuoja apie galingą naktinį kontrpuolimą, tačiau nieko iš to neišeina.

Dideli nuostoliai

Baigiantis birželio 6 dienai, išsilaipinti Omahos paplūdimyje amerikiečiams kainuoja maždaug 2.400 žuvusiųjų ir sužeistųjų. Vokiečių nuostoliai nėra tiksliai žinomi, tačiau manoma, kad jie neteko maždaug tūkstančio vyrų.

Baumgartenui karas baigiasi D dienos vakare. Jam einant keliu vokiečių kulkosvaidininko paleista kulka pataiko į žandikaulį. Jis susileidžia morfino ir užmiega. Kitą dieną jam gulint ant neštuvų paplūdimyje ir laukiant, kol jį evakuos, vokiečių snaiperis atsisveikindamas peršauna jam kelį. Vėliau jam prireikia 23 operacijų.

Vokiečių kareiviams Karlui Wegneriui ir Hansui Heinze karas baigiasi tik 1944 m. liepos viduryje po įnirtingų mūšių, pavertusių griuvėsiais 95% Sen Lo miesto ir transporto mazgo, esančio vos už 30 km į pietryčius nuo Omahos paplūdimio.

Karlas Wegneris kaunasi drauge su kovos draugu Williu. Staiga kulkos perveria Williui pilvą ir plaučius, Karlas suklumpa šalia mirštančio draugo. Willio veidas išblyškęs, jis tyliai verkia.

„Karlai, nejau turėjau visa tai pereiti vien tam, kad mirčiau griuvėsiuose? Tai beprasmiška“, – ištaria jis paskutinius žodžius. Tada Wegneris kartu su kitais dviem vokiečiais pasiduoda amerikiečiams. Nors yra karo belaisvis, jis pirmą kartą gyvenime jaučiasi visiškai laisvas.

Vokiečiai atsitraukia

Leitenantas Heinze kaip tik ketina šauti iš prieštankinio ginklo į amerikiečių tanką, kuris ritasi per nuolaužas vienoje iš sugriautų Sen Lo gatvių, kai kulka jam perveria šoną ir jis parkrinta. Tankui artėjant Heinze beviltiškai mojuoja nosinaite, kad tankas jo nesutraiškytų, ir nustemba, kai šis sustoja ir pro atvertą liuką išlindęs amerikietis klausia, ko jis nori.

Heinze prašo leisti jam pasitraukti nuo kelio. Amerikiečių tankų ir šarvuočių kolona sustojusi laukia, kol du Heinze kovos draugai pribėgę nuneša jį į saugią vietą, vėliau jis nuvežamas į Vokietiją.

352-osios divizijos vyriausiasis vadas generolas leitenantas Dietrichas Kraissas 1944 m. rugpjūčio pradžioje sužeidžiamas netoli Sen Lo ir po kelių dienų nuo patirtų sužalojimų miršta. Tačiau sunkūs mūšiai Šiaurės Prancūzijoje dar laukia, kol sąjungininkai galutinai sutriuškina vokiečius.

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Rašyti komentarą 0
„Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ išsirinko pagrindinį rėmėją

Vienu pagrindinių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ rėmėju tapo „Švyturys-Utenos alus“.

Rinkodara
16:45
Įdomūs laikai Venecijos bienalėje: tikros ir alternatyvios tiesos Premium

Įdomiausia Venecijos bienalės naujiena mums buvo Lietuvos paviljono laimėjimas. Mane jis nudžiugino dar ir...

G. Nausėda sukilimo vadų laidotuvėse: bendra praeitis įkvepia siekti glaudžių santykių

Bendra lietuvių, lenkų, baltarusių, ukrainiečių ir kitų su cariniu Rusijos režimu XIX a. kovojusių tautų...

Laisvalaikis
14:35
Vartotojai – už influencerių reklamos žymėjimą

Dauguma vartotojų norėtų, kad nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose savo žinutėse nurodytų, kad jo...

Rinkodara
14:00
Susisiekimo ministerija sieks stabdyti tik Kauno ir Klaipėdos paštų pardavimą 1

Susisiekimo ministerija sieks stabdyti Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų pastatų pardavimą, Vilniaus pašto...

Logistikos įmonės savininkė Žana Kel: turiu gauti tai, ko noriu Premium

Pervežimų verslą Žana Kel, sertifikuota finansų ekspertė, prieš gerą dešimtmetį pradėjo su keturiais...

Laisvalaikis
11:11
1863–1864 m. sukilimas: kuo jis mums svarbus Premium

Lapkričio 22-ąją Vilniuje vyksta 1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinių laidotuvių ceremonija.

Laisvalaikis
09:32
Du Fridos Kahlo darbai parduoti už 9 mln. USD

Meksikiečių dailininkės Fridos Kahlo paveikslas „Baltai vilkinčios moters portretas“ Niujorke vykusiame...

Laisvalaikis
2019.11.21
Į UNESCO minimų sukakčių sąrašą įtrauktos dviejų vilniečių pavardės

Į UNESCO Generalinės konferencijos paskelbtą 2020–2021 m. UNESCO minimų sukakčių sąrašą pateko ir dvi,...

Laisvalaikis
2019.11.20
Ciklas režisieriui E. Nekrošiui atminti: tada ir dabar

Lapkričio 21–30 d. Vilniuje vyksta renginių ciklas režisieriui Eimuntui Nekrošiui (1952–2018) atminti. Vieno...

Laisvalaikis
2019.11.20
A. Verseckas: paramos projektų klaidos Lietuvoje – vis tos pačios Premium

Ne taip sėkmingai startavusi socialinė kampanija „Vienos kėdės istorija“ transformuojasi ir trūkstamą sumą...

Rinkodara
2019.11.20
Paskutinis penkmetis – virsmo metai pramogų versle: viską gauti nori iš vienų rankų Verslo tribūna

Prieš 15-a metų visos Lietuvos dėmesį prikaustė svarbus įvykis – po 13 mėnesių trukusių statybų buvo...

Vadyba
2019.11.19
B. Gatesas susigrąžino turtingiausio pasaulio žmogaus vardą

Milijardierius, filantropas, „Microsoft“ įkūrėjas Billas Gatesas po dvejų metų atgavo turtingiausio pasaulio...

Laisvalaikis
2019.11.18
Iliustruotoji istorija: kaip Wellingtonas pergudravo Napoleoną

Daugiau nei po dvidešimties metų, praleistų fronte, pirmasis Velingtono hercogas, karys ir politikas...

Kruvinoji automobilizmo istorijos pusė

Pirmą kartą užvedę automobilį, amerikiečiai laikė jį neįprastu stebuklu. Naujoji transporto priemonė suteikė...

Laisvalaikis
2019.11.17
Turto bankas rengs kūrybines dirbtuves nebeveikiančio Lukiškių kalėjimo teritorijai 1

Valstybės valdomas Turto bankas kitąmet ketina surengti kūrybos dirbtuves nebeveikiančio Lukiškių kalėjimo...

Statyba ir NT
2019.11.17
Neringa švenčia gimtadienį ir atidaro atnaujintą prieplauką

Lapkričio 15–17 d. Neringa švenčia savo 58-ąjį gimtadienį. Bene laukiamiausias šventinio savaitgalio įvykis –...

Laisvalaikis
2019.11.15
EK vadovės patarėja tapusi M. Tuskienė: niekada nesilaužiau pro uždaras duris Premium 3

Finansų viceministrės Miglės Tuskienės „skrydį“ į paskirtosios Europos Komisijos (EK) pirmininkės kabinetą...

Laisvalaikis
2019.11.15
Nuomonė: gydant vėžį žolelių papildai labiau kenkia nei padeda

Sergantieji vėžiu savo gydytojui turėtų pranešti apie visus vartojamus medikamentus ir natūralius papildus,...

Laisvalaikis
2019.11.14
Veneciją užliejo didžiausias potvynis

Lapkričio 12-osios vakarą Venecijoje vanduo pakilo aukščiausiai per pastaruosius 50 metų – beveik du metrus.

Laisvalaikis
2019.11.13

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Sutinku Plačiau