Išradėjas, inovatorius profesorius Ragauskas: kaip pamatyti tai, ko nemato kiti

Publikuota: 2017-10-26
Prof. Arminas Ragauskas, Kauno technologijos universiteto Sveikatos telematikos mokslo instituto steigėjas ir vadovas, išradėjas, inovatorius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Prof. Arminas Ragauskas, Kauno technologijos universiteto Sveikatos telematikos mokslo instituto steigėjas ir vadovas, išradėjas, inovatorius. Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.

„Jeigu norime gyventi šitoje planetoje, reikia žinoti ir suprasti, kas joje vyksta“, – sako prof. Arminas Ragauskas, Kauno technologijos universiteto Sveikatos telematikos mokslo instituto steigėjas ir vadovas, išradėjas, inovatorius, tarptautinių mokslinių ir technologijų plėtros projektų iniciatorius ir vadovas, įvairių mokslo asociacijų narys.

Prof. Ragauskas, vienas iš spalio 27–28 d. Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre vyksiančios „Verslo žinių“ rengiamos konferencijos „Išmani Lietuva“ pranešėjų, kartu su kolegomis 2016-aisiais Europos patentų biuro buvo nominuotas Europos metų išradėjo apdovanojimui už neinvazinį galvospūdžio matavimo matuoklį, kuriuo susidomėjo NASA. Šiomis dienomis pranešta, jog profesorius su kolegomis pelnė JAV Neurochirurgų kongreso apdovanojimą už geriausią metų mokslinį straipsnį.

Prof. Ragausko bagaže – gerokai per 100 JAV ir Europoje patentuotų išradimų, tačiau šnekėjomės daugiau ne apie juos, o apie neapibrėžtį, kuri, pasak profesoriaus, yra vienas iš didžiausių XXI a. iššūkių, kuri liečia kiekvieną žmonijos veiklos sritį bei jos egzistenciją apskritai, ir yra itin spalvinga, kūrybą skatinanti būsena.

Anot prof. Ragausko, neapibrėžtis yra terminas, atėjęs iš fizikos ir matematinės statistikos. Jis apibūdina jauseną žmogaus, kuris, susidūręs su daugybe nesuprantamų atsitiktinių veiksnių, jaučiasi neapibrėžtoje situacijoje: pasimeta, sustingsta ir nebegali spręsti, nes yra įpratęs spręsti determinuotoje situacijoje.

„Mūsų visos vyriausybės ir tauta labai įdomiai reaguoja į tą augančią neapibrėžtį. Mažai apie ją yra kalbama, mažai diskutuojama. XXI a. ir postindustrinio kapitalizmo paradoksas, – mūsų technologinė civilizacija tūkstančius metų vystėsi ta kryptimi, kad chaoso ir neapibrėžties būtų mažiau, o tvarkos ir determinizmo daugiau, kad gyventume patogiau, tačiau neapibrėžtis didėja, ir nepaprastai įdomus dalykas yra tai, kaip į ją reaguoja žmogaus psichologija. Iš esmės, tai situacija, kai nieko nebesupranti ir nežinai, kur toliau judėti, atsitrenki į chaosą ir neapibrėžtį, ir žmogaus gynybinė reakcija į tai yra radikalizuotis – veikti agresyviai ir neracionaliai, arba priešingai, – prarasti gebėjimus veikti“.

Leiskite spėti: supanikuoji ir kaip strutis kiši galvą į smėlį?

Yra tik dvi psichologinės reakcijos į neapibrėžtį: tampi agresoriumi, arba smingi į depresiją. Kai esi tiek toli nuo komforto zonos, kad nebežinai, kaip ten nukeliauti, tuomet tampi agresyviu ir elgiesi taip, kaip normaliomis sąlygomis niekada nesielgtum. Kai atleistas iš darbovietės žmogus atėjęs iššaudo buvusius bendradarbius, tai reiškia tą patį – jis pasimetęs, susidūręs su neapibrėžtimi.

Apie tai yra daugybė studijų. Tik ką Bostone išklausiau specifinę, fantastišką paskaitą apie tai, kaip visuomenės socialinės grupės reaguoja į neapibrėžtį.

Nežinau, populiarus ar ne bus mano spėjimas, jis tik asmeninis, kad čia, Lietuvoje, mes elgiamės kaip Žečpospolitos seimas, kur kiekvienas bajoras turėjo veto teisę, ir dabar kiekvienas lietuvis, vos išgirdęs kokį nors pasiūlymą, iš karto iškelia „veto“.

Kitos tautos tokios istorinės patirties neturėjo, ir dabar jos kitaip elgiasi.

Daugybė specialybių, įskaitant kūrybines, mokslo, nuolat yra neapibrėžtyje. Aš esu moksle, esu išradėjas, aš visą laiką esu neapibrėžtyje...

Jūsų, kaip mokslininko, išradėjo neapibrėžtis įstatyta į bėgius: jūs važiuojate, žinodamas, kur.

Ne. Kai jūs suformuluojate mokslinę problemą, atsitrenkiate į neapibrėžtį – maksimaliai ir absoliučiai šaltą, juodą nežinomybę. Ir nėra jokių galimybių planuoti, prognozuoti, arba kaip nors valdyti savo elgesį. Tiesiog turi rasti sprendimą, kurio niekas dar nėra radęs.

Kaip mokslininkas aš suformuluoju problemą ir bandau ieškoti sprendimo, bet nežinau, ar jį rasiu, ir nežinau, ar atsakymas apskritai įmanomas. Moksle yra absoliuti neapibrėžtis, kiekvienas mokslininkas joje maudosi, gyvena joje kasdien, ir tai nėra taip diskomfortiška, kaip pasirodo tiems, kurie į tai papuola pirmą kartą.

Todėl mano pasiūlymas yra pirmiausiai suvokti, kas yra toji neapibrėžtis, ir į ją reaguoti efektyviais moksliniais metodais. Tada pasidaro šiek tiek ramiau, nepuoli į kraštutines būsenas – depresiją ar agresiją. Tiesiog naudoji mokslinį metodą ir eini į priekį.

Bet daugybės žmonių kasdienybės dalis nėra mokslinių metodų taikymas, tvarkantis su ta neapibrėžtimi.

Labai greitai bus, todėl kad neapibrėžties šioje planetoje didėja. Industrinio kapitalizmo laikais modelis buvo labai aiškus ir beveik neįmanomas išversti į lietuvių kalbą: full time education, paskiau – full time job ir full time retirement.

Dabar to modelio nebėra, daugelyje valstybių jau sunku gauti normalias pensijas, ir kai kur – atskiruose Suomijos, Olandijos regionuose, eksperimentuojama išmokant kas mėnesį kiekvienam gyventojui po kelis šimtus eurų iš valstybės biudžeto. Taip, tai mažos, nekonkurencingos pajamos, bet nuolatinės, ir jos leidžia finansinę neapibrėžtį paversti determinuotu gyvenimu: žmogui tampa šiek tiek ramiau. Kitas dalykas, – žmogus patenka į kitą, specifinę neapibrėžtį. Jis nepasirengęs taip gyventi, jo niekas to nemokė – apie tai irgi kalbėsiu „Išmanioje Lietuvoje“.

Taigi, senasis modelis subyra, gyvename postindustrializmo laikais, ir kas gaunasi, – long live arba live long education, kai visą gyvenimą turi mokytis. Darbas tampa tarsi punktyras: tu gauni darbą – negauni, kada gaus kitą – nežinia, tada neapibrėžtis, depresija, agresija, ir galų gale – negausi jokios pensijos. Antai, neseniai grįžau iš Kioto. Japonija sunerimusi, – ką daryti su 2,6 mln. žmonių, kuriems per 90 metų, kaip juos išlaikyti?

Lankiausi Honkonge praėjus keletui metų po to, kai iš ten pasitraukė britai. Iki tol bedarbystė ten siekė maždaug 1%, – atleistas iš ryto, per pietus gaudavai geresnį darbą. Pasitraukus britams, juos ištiko nacionalinė tragedija – 2% bedarbystė!

Ką jie darė? Puolė į universitetus dar daugiau mokytis. Jų reakcija buvo absoliučiai teisinga: pagal postindustrinį modelį bedarbystės periodais grįžtama mokytis.

Kitas dalykas – profesūra Honkonge nedrąsiai ir mandagiai pradėjo manęs klausinėti, kas vyksta posovietinėje teritorijoje. Papasakojau: mes įvedinėjame demokratiją, žmogaus teises, renkam paralamentus ir vyriausybes.

Išplėtę akis jie klausė, ar mes bent įsivaizduojame, kokios gali būti viso to pasekmės – korupcija, mafija, kiti siaubingi dalykai. Demokratijai įvesti, sakė jie, reikia ne vienos kartos, reikia gal 150 metų. Kodėl? Todėl, kad žmones reikia išmokyti adaptuotis prie bet kokios sistemos.

Jeigu nemokysime žmonių aiškindami jiems, kas yra neapibrėžtis ir kaip teisingai su ja elgtis, papulsime į labai keblią situaciją. Jeigu susidraugaujame su neapibrėžtimi taip, kaip tai daro mokslininkai, ir pasiūlome mokslinį metodą, kuriuo galima naudotis papuolus į tą smegenis paralyžiuojančią situaciją, tuomet esame visiškai kitoje padėtyje.

Įsivaizduokite kokį nors ministrą, premjerą ar prezidentą, kuris nežino, kad yra neapibrėžtyje. Jam atrodo, kad jis sugeba spęsti, nors visi mato, kad taip nėra ir puola jį kaltinti. Bet tas žmogus nekaltas, kiekvienas kitas toje padėtyje atrodytų taip pat. Tokiu atveju, kalta aplinka, kalta neapibrėžtis (juokiasi). Kaip sakė Sokratas IV a. prieš Kristų: aš žinau, kad nieko nežinau.

Ar mokslo metodus susidraugauti su neapibrėžtimi galima taikyti verslui?

Tarp verslo ir mokslo metodologijų yra esminis skirtumas: verslas siekia pelno ir yra pajamos, mokslas yra tik išlaidos – daugybę pinigų išleidi tam, kad gautum žinių, ir didelė jų dalis yra tik pažinimas, kuris niekaip negali virsti kokiomis nors inovacijomis, išradimais. Bet yra kita dalis – produktyvios žinios, kurias galima transformuoti į inovacijas ir turėti pelnus.

Bet ką reiškia verslo idėja? Silicio slėnyje, kuriame tenka lankytis, seniai suprasta, kad yra įvairiausių idėjų, ir kai kurios iš jų – mirusios nuo pat atsiradimo, ten jos vadinamos zombiais. Investuoti į zombį yra didelė klaida. Silicio slėnis yra ta vieta, kur žmonės išmoko moksliniais metodais identifikuoti idėjas zombius ir staigiai nutraukti investicijas. Kuo greičiau užmušti zombį yra garbė.

Kita vertus, ką reiškia mokslo idėja? Mokslas, kaip ir verslas generuoja idėjas, bet jas vadina hipotezėmis ir turi savus metodus jas testuoti. Jeigu eksperimentas rodo, kad hipotezė nėra visai tiksli, eksperimentuoji toliau, kol galų gale ją atmeti arba patvirtini.

Taigi, Silicio slėnyje verslo idėja irgi vertinama kaip hipotezė, ir tas judėjimas plinta, verslo idėjos taip pat tikrinamos, kaip ir mokslo.

Šiuo atveju, ką reiškia patikrinti verslo hipotezę?

Tai reiškia pokalbius su tūkstančiais žmonių aiškinantis, kaip jie reaguos į tokią novatorišką paslaugą ar produktą. Jei matai, kad idėją reikia keisti, keiti. Tuomet vėl testuoji, kol išgrynini, nes tikslas yra padaryti kuo geriau, – geriau patenkinti vartotojų poreikius. Verslas turi juos išsiaiškinti, bet tai nėra rinkos analizė. Rinkos analizė yra jau kitas dalykas, čia – tiesiog hipotezės testavimas. Po to investuoji į rinkos analizę ir ką tik nori, tai vėl išlaidos. Taip mokslinis metodas eina į verslą. Jeigu jis taip pat sėkmingai eitų į politiką, būtų visai kitaip. Vėlgi, geresnis technologinis sprendimas yra inovacija, ir didžiausia klaida suvelti ją su naujumu. Naujas daiktas gali būti geresnis, blogesnis, arba toks pats, kaip anksčiau. Jeigu nauja yra blogiau – tai kelias į bankrotą. Inovacija visada yra nauja, bet tai jau pasekmė.

Kalbate apie mokslo ir verslo hipotezes. O kaip veikia išradimo, kurių esate padaręs per šimtą, mechanizmas? Kas čia pirmiausia: hipotezė, vizija, ar tiesiog žinojimas, kad štai tokio ar kitokio dalyko žmonijai reikia ir jūs jį sugalvosite?

Nėra lengvo atsakymo, jie gali būti įvairiausi. Mano atsakymas labai individualus, ir jis neišplaukia iš nardymo po milijonus kalbančių galvų internete arba dešimties tūkstančių knygų . Mano asmeninis metodas: atsitraukti, jeigu suformuluoji pirminę hipotezę. Tada darbas vyksta pasąmonėje. Po kurio laiko grįžti prie to klausimo. Tas laikas gali tęstis metų metus, bet pasąmonėje veiksmas vyksta, kol galiausiai netikėtai išlenda sprendimas ir pradedi eksperimentuoti.

Kartais būna anekdotiškų situacijų. Pats anekdotiškiausias mūsų patentuotas išradimas – aukštųjų technologijų produktas – gaminamas vienoje iš „Axis Industries“ grupės įmonių. Tai didelė bendrovė su šimtais darbo vietų, gaminanti įdomius dalykus, aukštąsias technologijas, esu jos augimo liudininkas nuo nulio iki šios dienos, pernai jos apyvarta buvo apie 150 mln. Eur.

Toje įmonėje mano buvę doktorantai, dabar mokslų daktarai, atsakingi už inovacijas. Įmonė gamina ir eksportuoja ultragarsinius šalto ir karšto vandens matuoklius, kurie naudojami atsiskaitant su vandens ir šilumos tiekėjais. Tačiau rinka tokių ultragarsinių matuoklių – apvalių arba keturkampių vamzdžių, pro kuriuos teka vanduo, tapo perpildyta, konkurentų – daugybė. Sykį įmonės žmonės paprašė manęs „ko nors tokio kitokio“. Pradėjome apie tai diskutuoti su kolega, o aš buvau ką tik grįžęs iš Egipto, – man trikampė piramidė dar stovėjo akyse.

Trikampio formos vamzdis?

Aišku. Taip atsirado pirmas pasaulyje, Europoje užpatentuotas ultragarsinis karšto ir šalto vandens matuoklis, kurio skerspjūvis yra trikampis. Kai pradėjome su juo eksperimentuoti, paaiškėjo, kad šitoje struktūroje hidrodinamika su ultragarsu susikalba geriausiai. Vėliau pažiūrėjome, – patentuotų apskritų ir keturkampių vamzdžių autorių yra apie 6.000 – tiek inžinierių, profesionalų, dirbančių siauroje srityje, nesugebėjo atsimerkti ir pamatyti trikampio...

Nes tai per daug paprasta.

Sekundėlę. Žinote: arkliui uždengiami tokie akidangčiai, kad jis nežiūrėtų į šoną ir nesibaidytų. Taip ir žmonės – užsideda juos ir visi eina ta pačia kryptimi. Kodėl? Todėl, kad labai pavojinga pasukti į šoną, nes tai yra ta pati neapibrėžtis, kuri priverčia tave kurti arba sustingti. Pagal Čarlzą Darviną: jeigu neprisitaikai prie aplinkos, žlungi. Taigi, nulipti nuo bėgių yra milžiniška rizika, ir ne kiekvienas iš tų inžinierių, kurie dirba didelėse korporacijose, turi laisvę rizikuoti. Mes universitete galime rizikuoti, nes esame tyrėjai, toje neapibrėžtyje pratę gyventi ir mums to baisaus pavojaus nėra.

Ir iš tikrųjų – kartais anekdotiškai, kartais visai neanekdotiškai randame efektyvius sprendimus. Ir tie trikampiukai gaminami jau 8-eri metai, nes pasaulis juos perka. Taip, post factum išrasti juos labai paprasta, tik tie 6.000 inžinierių apie tai nepagalvojo. Todėl taip svarbu yra išmokyti jaunimėlį suprasti, kas yra neapibrėžtis, išmokyti nebijoti rizikuoti, būti kūrybiškais ir rasti tuos paprastus dalykus, kurių nesimato. Pramerkti akis ir pažiūrėti kitu žvilgsniu. Tai iš tikrųjų nėra paprasta, bet išmokti galima.

Siejate neapibrėžtį su kūryba. Kaip tai padaryti?

Aš pasakyčiau: naudok mokslinį metodą. Žmonija sukūrė tokią profesiją kaip mokslininkas, ir tokią veiklos sritį, kaip mokslas, kur žmonės pamėgsta neapibrėžtį, nes tai yra nuotykis. Pateiksiu pavyzdį, kaip tai veikia. Jeigu teko būti Niujorke ir važinėti taksi, matėte, kokia įdomi publika tie taksistai, – vien prisiminus Robertą de Niro kultiniame filme „Taksistas“. Važiuoju sykį taksi, vairuoja jaunas afroamerikietis – laimingas, švytintis, nepalyginsi su kitais. Klausiu, kas atsitiko, kodėl jis toks laimingas. Jis sako: Niujorkas – mano svajonė, nežinai, kas bus už kiekvieno kampo“. Ir jis tuo džiaugiasi, jis džiaugiasi neapibrėžtimi, nes tai yra nuotykis. Neapibrėžtis labai spalvingas dalykas. Ir jeigu nepradėsi savęs kaltinti, kad kažko nežinai, nemoki, nesugebi, neapibrėžtis gali teikti motyvaciją nardyti po ją, ja mėgautis. Nežinojimas yra toks visuotinis dalykas, kad nereikia jo bijoti. Tiesiog visi nieko nežino, kaip Sokratas.

Bet, šnekant apie kūrybiškumą, mokslą, kažkur turi būti padėti ir pinigai.

Be abejonės, mokslas, dar kartą pakartosiu, yra išlaidos, išlaidos ir išlaidos. Mes gyvename postindustriniame kapitalizme, kuriame vyksta konkurencija dėl kiekvieno mokslo dolerio ar euro. Perteklinė konkurencija visur. Kažkodėl aš važinėju su amerikietiškais automobiliais ir perku vis tą patį „Ford Mondeo“. Matau, kad jis vis gražesnis, kaina didesnė, o mašina – vis prastesnė. Taigi, perteklinė konkurencija jau nebedirba vartotojui, ji žudo korporacijas. Tas pats kalbant apie mokslą – jis po truputį dreifuoja į geriausius centrus, kur centralizuojasi pinigai, ir galų gale ištisose teritorijose nebeturime mokslo.

Kita vertus, šitoje vietoje reiktų sustoti ir pasiaiškinti, kas yra aukštasis mokslas. Jokio aukštojo mokslo nėra, yra tiesiog universitetinės studijos. O kas yra studijos? Kai kalbame apie jas, yra dvi komponentės. Viena – ne suteikti žinių, o treniruoti protą, mokyti savarankiškai mokytis, rasti žinias informacijų džiunglėse ir panašiai.

Kita – universitetiniai tyrimai, ir čia kyla klausimas, kaip finansuoti tuos tyrimus, kad studijos universitete būtų susijusios su mokslu.

Kaip minėjau, tyrimai dreifuoja į dideles valstybes, kurios turi tam pinigų. Kita vertus, pinigų perteklius šitoje planetoje yra grandiozinis. Sykį padariau klaidą: aš turiu rizikos kapitalo investicijų į mūsų patentų pagrindu sukurtų technologijų komercializaciją, ir skrisdamas į JAV susitikti su reikiamais žmonėmis, pasižiūrėjau filmą apie finansinės piramidės kūrėją Bernardą Madoffą, kuris už išeikvotus 60 mlrd. USD nuteistas 150 metų kalėti.

Kokia tai buvo klaida?

Ogi tokia, kad man tenka kalbėtis su rizikos kapitalistais, o pasižiūrėjus tą filmą požiūris pasikeičia. Tai yra tų perteklinių pinigų klausimas – kur juos sistema nukreipia, ar ji veikia taip, kad pritrauktų tuos laisvus pasaulyje klajojančius pinigus į tas vietas, kur tyrimai tiek pažengę, kad galėtų gimti labai produktyvios ir ekonomiškai efektyvios inovacijos. Lietuvoje yra ne viena ir ne dvi tokios vietos, iš tikrųjų – aukso kasyklos, bet viskas sudėta į lentynėles ir dulka, ir tai yra mokslo produkcija.

Pasakysite, kur tos vietos?

Nesakysiu, nes užpuls (juokiasi). Sistema dar neleidžia prie tų vietų prieiti ir maitinti jas tarptautiniais, ne nacionaliniais pinigais. Bet bendra tendencija yra ta, kad mokslas koncentruojasi, jeigu kalbame apie fundamentalius tyrimus.

Paskui mokslo koncentraciją eina ir protas.

Teisingai, ir dėl to atsiranda perteklinė konkurencija, ir tūkstančiai jaunuolių, apsigynusių disertacijas, blaškosi po Europą ieškodami post doctor pozicijos. Perteklinė konkurencija yra visur, nes šitoje Žemėje niekada nebuvo tie milijardų žmonių, kiek dabar, ir mes nežinome, ką daryti su tuo žmonių, pinigų, intelekto pertekliumi.

O netrukus prisidės ir dirbtinis intelektas.

Tada baigsis neapibrėžtis, nes nebeliks daugybės darbų – daug ką jau daro robotai. Pagrindinė tendencija tokia, kad daug darbų perima automatinės sistemos, valdomos dirbtinio intelekto, todėl daugybė profesijų jau šiandien yra pažeistos, jos neturi ateities: kai kurios išnyks, kai kurios transformuosis.

Tie dalykai smarkiai diskutuojami, Amerikoje yra nemažai žmonių, kurie susikūrė savo socialinį įvaizdį kaip kalbėtojai tokiomis temomis, – verta pasižiūrėti, apie ką diskutuoja „Singularity university“, nes „singularity“ – tai lūžio taškas generalinėje tendencijoje, o prognozuoti tendenciją galima tada, jeigu ji nelūžinėja. Todėl iki to lūžio taško mes dar suvokiam, kas vyksta, o kas bus po jo – neįmanoma suvokti. Pagyvensim – pamatysim.

Tai vis tik – kaip mums dorotis su ta neapibrėžtimi?

Mano asmeninis receptas: reaguoti į augančią neapibrėžtį naudojant mokslinius metodus – ji yra tyrinėjama, rašomos disertacijos, tai labai plačiai išvystyta tema. Atsiverskite internetą ir gausite tūkstančius knygų. Yra daug mokslininkų, daug pinigų, kurie išleidžiami pažinimui, ir šitie metodai veikia efektyviai. Manau, kad tą jau suprato daugybė verslininkų ir politikų, nes pirmaujančiose pasaulio valstybėse didieji mokslo duomenys naudojami ir priimant politinius sprendimus. Pagaliau, ir tie pinigai vienaip ar kitaip veikia, per įvairias vertybes ar inovacijas jie grįžta į aruodą.

Taigi, yra metodai, kuriuos reikia studijuoti ir suprasti, kodėl juos reikia studijuoti: tam, kad gyventume ir išliktume neapibrėžties sąlygomis, kurios, pagal Darviną, tiesiog žudo ir prie kurių negalima prisitaikyti tradiciniais būdais.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Ernestas Parulskis: Irklai ir žuvėdros Premium 1

Kol dzūkas skambino seseriai, žiūrėjau į Merkio ir Nemuno santaką. Statistiškai dėliojant, pagal joje (ar ant...

Verslo klasė
2018.06.24
Alžyras kasdien 2 valandoms išjungia internetą, kad nesukčiautų studentai

Alžyre ir Irane šiomis dienomis kasdien kelioms valandoms išjungiamas internetas. Šių šalių vyriausybės tokį...

Laisvalaikis
2018.06.24
Jurga Vilpišauskaitė: švarūs Tokijo pirštai 2

Tokijo metro. Traukinių ir autobusų kostiumuoti žmonės laukia sustoję lygia eile. Jie išsirikiuoja ant...

Verslo klasė
2018.06.23
Dėl nykstančių ungurių išteklių kalti gali būti narkotikų vartotojai 2

Dėl Europoje mažėjančių ungurių išteklių kalti gali būti kokaino vartotojai. Tai atskleidė naujas tyrimas,...

Laisvalaikis
2018.06.23
Portretas: verslo lyderystės islandus moko lietuvė, niekada nenorėjusi būti lydere

„Niekada nelaikiau savęs ypatinga lydere, bet turiu savybę tiesiog imti ir daryti, jei matau, kad padaryti...

Laisvalaikis
2018.06.22
Nidos kopose – Sartre‘o vizitą atkartojanti skulptūra 3

Kultūrinį Neringos kraštovaizdį papildys dar vienas akcentas – skulptūra „Prieš vėją“, vaizduojanti per vėjo...

Laisvalaikis
2018.06.20
VU šešiems mokslininkams suteikė išskirtinių profesorių statusą 4

Vilniaus universitetas (VU) pirmą kartą šešiems mokslininkams suteiks išskirtinių profesorių statusą. Toks...

Laisvalaikis
2018.06.19
Geriausi miestai, jei norite mažai dirbti ir daug uždirbti 10

Liuksemburgas pagal darbo laiko trukmės ir pajamų santykį yra palankiausias miestas darbuotojams, rodo naujas...

Laisvalaikis
2018.06.18
Kaip Gianni Agnelli gelbėjo Italiją nuo komunizmo Premium

 „FIAT yra Italija. Italija yra FIAT. O FIAT ir Italija – tai aš“, – kadaise sakė Gianni Agnelli.

Verslo klasė
2018.06.17
Keliaujantiems į N. Zelandiją teks sumokėti mokestį 1

Nuo kitų metų keliaujantieji į Naująją Zelandiją turės sumokėti vienkartinį mokestį. Surinktos lėšos bus...

Vadyba
2018.06.16
Būdas lietuvio po šimto metų Premium

Vasario 16-ąją pasitikdami atkurtos Lietuvos šimtmetį rašėme apie lietuvio kodą prieš šimtą metų. Gediminas...

Verslo klasė
2018.06.16
Menininkė G. Vos – apie šviesos paminklą „olandų Sugiharai“

Daugiau kaip du tūkstančius žydų Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusio olando Jano Zwartendijko...

Laisvalaikis
2018.06.16
Virtuvės šefas Lapinskas ir someljė Darasevičius – apie 9-ių restoranų verslo pradžią, sėkmę ir iššūkius

Virtuvės šefas Egidijus Lapinskas ir someljė Arminas Darasevičius, ko gero, yra vienintelis toks restoranų...

Laisvalaikis
2018.06.15
Raudonpadžių „Louboutino“ batelių gamintojas apgynė savo prekės ženklą

Europos Teisingumo Teismas priėmė sprendimą Prancūzų dizainerio Christiano Louboutino naudai – nusprendė...

Rinkodara
2018.06.14
„Adidas“ per futbolo čempionatą kalbės savo prekės ženklo ambasadorių lūpomis 1

Sporto prekių gamintoja „Adidas“ po kelių dienų prasidėsiančiam pasaulio futbolo čempionatui pasirinko...

Rinkodara
2018.06.12
„Media bitės“ rankose – kino teatras „Pasaka“

Žurnalą „Žmonės“ ir kitus leidinius valdanti UAB „Media bitės“ nuo šiol valdys kino teatrą „Pasaka“ Vilniuje.

Rinkodara
2018.06.12
Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija skirta Tomui Kavaliauskui

Autoritetingos komisijos sprendimu, šiais metais respublikinė Grigorijaus Kanovičiaus literatūrinė premija...

Laisvalaikis
2018.06.11
Kas yra mokyklos šeimininkas Premium

Esate mokyklos direktorius. Dešimta valanda ryto, eilinis pirmadienis. Per kūno kultūros pamoką mokinė...

Verslo klasė
2018.06.10
Iliustruotoji istorija: tikrovės Frankenšteinas

Didžiulė Londono karališkojo chirurgų koledžo auditorija sausakimša. Miesto elitas sėdi žibalinėmis lempomis...

Laisvalaikis
2018.06.10
Mirė garsusis šefas Anthony Bourdainas 5

Anthony Bourdainas, garsusis amerikiečių virtuvės šefas, keliautojas, televizijos laidų vedėjas ir knygų...

Laisvalaikis
2018.06.08

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau