„ArtVilniaus“ briaunos: rodymo ir žiūrėjimo džiaugsmai

Kadaise save atsargiai pozicionavusi kaip lokaliai regioninį reiškinį, „ArtVilnius“ be išlygų tapo vienintele didelio regiono (norint jį galima vadinti buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorija – iš tų laikų, kai ATR trumpam pavaldė dabartinę Latviją su gabaliuku Estijos) šiuolaikinio meno muge su ją lydinčiais edukatyviai pramoginiais renginiais ir parodomis. Ir pastarieji yra, be abejo, labai gerai matomi – šiemet didelio formato skulptūrų, instaliacijų ir performansų paroda „Takas“ yra kiekybiškai rekordinė ir šiaip kokybiška – turbūt pirmą kartą mugėje savo kūrinį „Bokštas G“ eksponuoja skulptorius Mindaugas Navakas. Šalia „Tako“ – vėl didelė Krokuvos šiuolaikinio meno muziejaus MOCAK kolekcija; „Lewben Art Foundation“ kaip visuomet pateikia savo naujus pirkinius iš globaliosios pasiūlos, Jono Meko centras demonstruoja naują Jono Meko filmą, projektų zonoje Vokietijos videomeno festivalis „Videonale“ rodo savo kolekciją.

Renginių, mugę lydinčių parodų gausa ir kokybė yra palanki lankytojų statistikai – praėjusiais metais jų buvo tiek, kad „ArtVilnius“ jau galėjo lygintis su kai kuriomis senesnėmis Europoje vykstančiomis meno mugėmis. Bet visas šis žiūrėjimo džiaugsmas šiek tiek nustelbdavo pagrindinės, rutininės, kiekvienos meno mugės funkciją – prekybą meno kūriniais. Būtent šios funkcijos vykdymu skeptikai labiausiai abejojo, kai „ArtVilnius“ debiutavo. „Žioplių bus, bet niekas nieko nepirks. Mūsiškiai nemėgsta meno, o jei mėgsta – neturi pinigų“, – kadaise man sakė vienas meno lauko stebėtojas ir, aišku, klydo. Mugė jau pirmaisiais metais pademonstravo lietuviškai aplinkai padorią apyvartą ir vėliau ją augino.

Meno prekybos vargai

Bet toji skeptiška nuostata buvo gaji ir aš kiekvienoje mugėje atrasdavau keliolika galerijų, kurios, nors nuomodavosi stendus, o jų galerininkai šiek tiek palaužius jiems rankas net sugebėdavo pasakyti kūrinių kainas, nebuvo pasirengusios prekybai ir palikdavo ją atsitiktinumo paraštėse. Dažniausiai tokią taktiką pasirinkdavo arba institucinės, arba jaunos ir beveik visuomet – jaunos institucinės galerijos. Tai nėra gera taktika, nes ji smarkiai sumažina menininko galimybę suformuoti individualią rinką.

Kiekvieno menininko kūrinių paklausą lemia trys lygiaverčiai, nereitinguojami išoriniai veiksniai. Pirmiausia atsiranda pasakotojai, žmonės, dažniausiai meno profesionalai, kuriems mūsų menininko kūriniai padaro tokį įspūdį, kad jie jaučia prievolę apie juos papasakoti ir parašyti, – nesvarbu, teigiamai ar neigiamai. Šitaip menininkas įtraukiamas į stebėjimo lauką. Stebimas kūrėjas sukuria rodymo paklausą, kurią prižiūri kuratoriai, ir mūsų hipotetinis dailininkas gauna didesnio ar mažesnio matomumo horizontą. Trečiuoju veiksniu tampa žmonės, kurie ne tik tiki, bet ir žino, kaip jie parduos stebimo bei matomo menininko kūrybą. Kai visi elementai susidėlioja, menininkas visada gauna nuosavą meno rinką. Jei dėlionėje trūksta bent vieno veiksnio, kūrėjas turėtų pagalvoti apie veiklos prioritetų kaitą. Blogiausiu atveju, kai jo kūrybos nemato, nerodo ir nesirengia pardavinėti, verta pagalvoti apie kitokią profesiją.

Prekybos taktikų aktualizacija

Šiemet aš apčiuopiu kitokią, įdomesnę ir pragmatiškesnę, mugėje debiutuojančių galerijų darbo strategiją. Pavyzdžiui, jauniausia, tik pernai įsikūrusi menininkės ir rašytojos Aistės Kisarauskaitės buto galerija „Trivium“. Formaliai žiūrint, debiutuojančių galerijų patekimas į muges, net regionines, turėtų būti sunkus, bet kai galerijos savo autoriais pasirenka meno lauko lokomotyvus – tokius kaip Severiją Inčirauskaitę-Kriaunevičienę (visi žino jos siuvinėtus skardinius artefaktus) ir protingos fotografijos virtuozą Gintautą Trimaką, – „Trivium“ dalyvavimas mugėje tampa ir būtinas, ir intriguojantis.

Dar viena nauja galerija „Contour Art“ elgiasi analogiškai, rodydama ir parduodama jauną meną kartu su trijų aktualių ir žinomų menininkų – Eglės Ridikaitės, Eglės Gineitytės ir Raimondo Gailiūno – kūriniais.

Yra dar viena tendencija, kurią fiksuoju antrus metus, – lokalios galerijos pirkėjams pradeda siūlyti globaliai žinomus vardus. Štai Lietuvos meno rinkos veteranė (jau 27-eri veiklos metai) Edmondo Kelmicko galerija „E.K. art“ savo stende rodys chronologines instaliacijas, kuriose bus fotografija, tapyba ir dizainas. Šioje ekspozicijoje šalia Gyčio Skudžinsko (jis – ir ekspozicijos autorius), Antano Sutkaus ir Arūno Baltėno nuotraukų atsiras pasaulinių klasikų Henri Cartier-Bressono, Roberto bei Kornelijaus Kapų nuotraukos ir jaunos britų tapybos.

Atsargaus tarptautiškumo matome ir keliose kitose galerijose: debiutuojančios „CAP galLery“ stende šalia Patricijos Jurkšaitytės ir Imanto Selenio tapybos bus ispano Lino Lago kūriniai, Maskvos „Kovčeg“ ekspozicijoje Marijos Safronovos ir Antono Kuznecovo soc.meno (ne socialistinio, o socialinio meno) seriją lydės kauniečio Viginto Stankaus abstrakcijos.

Kuo visa tai gali virsti? Pernai mugės apyvarta buvo 300.000 Eur, šimtu tūkstančiu daugiau nei 2015-aisiais. Linkiu, kad visos ir ypač naujos strategijos suveiktų ir galerininkai šiemet prie pajamų prisidėtų tą šimtą tūkstančių arba, tai būtų dar geriau, ir visus du.