„Iliustruotoji istorija“: nužudyti Fidelį

Publikuota: 2016-11-26
Atnaujinta 2016-11-26 11:21
 

1959 m. CŽV pradėjo slaptą karą su Kuba. Amerikiečių tikslas – nužudyti šalies lyderį Fidelį Castro ir nuversti komunistinį režimą. Keletą dešimtmečių Castro gyvybei grėsė pavojus: CŽV siuntė samdomus žudikus, užnuodytus cigarus ir kriaukles su sprogmenimis.

Šešerius metus Kubą valdė korumpuotas ir despotiškas prezidentas Fulgencio Batista. Jo režimas žlunga per 1959 m. revoliuciją, kuriai vadovauja „El Comandante“ Fidelis Castro. Staiga JAV kaimynė tampa komunistine valstybe.

1959 m. amerikiečių laikraščiai atskleidė pirmą bandymą nužudyti. Fidelis Castro tik šyptelėjo, o pasikėsinimų skaičius augo.

Silpnybė

Kuo besąlygiškai pasitiki revoliucijos lyderis? CŽV žinojo atsakymą: visame pasaulyje garsiais kubietiškais cigarais. 

1967 m. žurnalas „Saturday Evening Post“ aprašė nepavykusį bandymą nužudyti Fidelį Castro pasinaudojant didele jo aistra – storais kubietiškais cigarais. Straipsnyje teigiama, kad prieš septynerius metus CŽV kreipėsi į Niujorko policijos vadą Michaelį J. Murphy ir paprašė įteikti Castro dovaną ? dėžę cigarų, kai šis lankysis Jungtinių Tautų būstinėje Niujorke. Kiekviename cigare buvo tiek sprogstamosios medžiagos, kad būtų užtekę nuplėšti Castro galvą, tačiau šios užduoties policijos vadas nesiėmė. Tais pačiais metais, t. y. 1960 m., CŽV ketino panaudoti cigarus kitokiu būdu: CŽV cheminių medžiagų skyrius norėjo išmirkyti tabaką haliucinogene, nuo kurio Castro apsikvailintų sakydamas kalbą televizijoje ir padarytų gėdą komunistiniam režimui.

Planas buvo atidėtas, bet po kelių mėnesių laboratorijos darbuotojai vėl pasinaudojo cigarais. 1960 m. paviešintoje CŽV ataskaitoje nurodoma, kad rugpjūčio 16 d. darbuotojui buvo pristatyta Castro mėgstamų cigarų dėžė ir įsakyta įšvirkšti į juos mirtinų nuodų.

Į cigarus buvo įšvirkšta stipraus nervus paralyžiuojančio nuodo ? botulotoksino, kuris būtų nužudęs Castro vos priglaudus cigarą prie lūpų. Ataskaitoje teigiama, kad nuodingi cigarai buvo paruošti 1960 m. spalio 7 d., o 1961 m. vasario 13 d. perduoti anonimui. CŽV ataskaitoje nenurodoma, ar šie cigarai pasiekė Kubą.

Mirtinai pavojingas dūmas

CŽV teko pripažinti, kad su Fideliu Castro jo tėvynėje nepavyks susidoroti – jį galima nužudyti tik keliaujantį po užsienį. Proga pasitaikė 1971 m. lapkritį. Castro turėjo vykti pas Salvadorą Allende – naująjį marksistinių pažiūrų Čilės prezidentą.

CŽV per tarpininką pasamdė du vyrus, kurie turėjo apsimesti žurnalistais ir įvykdyti žmogžudystę Santjage, Čilės sostinėje, rengiamoje spaudos konferencijoje. Į 16 mm filmavimo kamerą slaptoji tarnyba įmontavo automatą.

Vyrai pateko į spaudos konferenciją, pastatė kamerą ir nusitaikė į Castro, tačiau pamatę prie visų išėjimų stovinčius apsaugos darbuotojus išsigando.

Kitas improvizuotas bandymas nušauti Castro išvykstantį iš Čilės taip pat buvo nesėkmingas. Samdomas žudikas stovėjo pasirengęs ne prie to oro uosto.

Filmavimo kamera neturėjo sukelti įtarimų spaudos konferencijoje.

Į daugumą XX a. septintojo dešimtmečio pirmoje pusėje CŽV parengtų žmogžudysčių planų buvo įtraukti nuodai. Anot tuometinio Fidelio Castro saugumo skyriaus vadovo Fabi?no Escalante, 1963 m. CŽV buvo per plauką nuo sėkmės.

JAV agentai susisiekė su Manueliu Antonio de Varona, 1948–1950 m. buvusiu Kubos premjeru, kuris buvo aktyvus Majamyje įsikūrusių tremtinių grupės veikėjas. De Varona paaiškino CŽV, kad jis pažįsta viešbučio „Havana Libre“, kuriame Castro dažnai apsistodavo ir vakarieniaudavo, virtuvės darbuotojus. De Varona pasisiūlė priversti padavėją įdėti nuodų kapsulę į mėgstamiausią Castro gėrimą – šokoladinį pieno kokteilį. CŽV priėmė pasiūlymą ir atvežė kapsulę į viešbutį. Tačiau bandymas nužudyti baigėsi netikėtai: padavėjas atidarė šaldytuvą, kuriame laikė nuodus, ir pastebėjo, kad kapsulė prišalusi prie šaldiklio ledo. Susijaudinęs padavėjas bandė išlupti nuodų kapsulę, bet ši plyšo ir nuodai išbėgo.

„Šis CŽV bandymas nužudyti Fidelį Castro buvo arčiausiai sėkmės“, – 2007 m. teigė Fabianas Escalante interviu naujienų agentūrai „Reuters“

Ginklas: nuodų piliulės

1960 m. vasarą CŽV direktoriaus pavaduotojui Richardui Bisselliui kilo mintis, kaip pigiai įvykdyti žmogžudystę: reikia, kad to imtųsi prieš Fidelį Castro nusiteikusi grupuotė, turinti patikimų žmonių ir gerų ryšių Kuboje. Iš visų kandidatų šiuos reikalavimus geriausiai atitiko JAV mafija, mat ji neteko didžiulių pajamų, kai 1959 m. Castro saloje uždarė visus kazino.

CŽV pradėjo derybas su keletu FTB labiausiai ieškomų nusikaltėlių. Šalys sutarė, kad geriausias žmogžudystės būdas – nuodų piliulės. 1961 m. vasarį piliulės buvo pristatytos Juanui Ortai, korumpuotam Kubos pareigūnui, kuris, uždarius kazino, nebegaudavo kyšių ir prarado didžiules pajamas.

Tačiau Ortai taip ir nepavyko nunuodyti Castro, nes buvo atleistas iš pareigų nesulaukęs progos prisiartinti prie Castro. Pats Orta teigė piliulių niekada negavęs.

1963 m. lapkričio 22 d., t. y. tą pačią dieną, kai prezidentas Johnas F. Kennedy važiavo Dalaso gatvėmis atviru limuzinu, CŽV darbuotojas Desmondas Fitzgeraldas lankėsi Paryžiaus viešbutyje. Fitzgeraldas vadovavo CŽV daliniui, turinčiam užduotį nužudyti Fidelį Castro. Tądien jis turėjo susitikti su galinčiu padėti žmogumi. Majoras Rolando Cubela buvo senas Castro draugas dar nuo perversmo laikų. Be to, jis buvo patyręs žmogžudys. Cubela pats kreipėsi į CŽV ir pasisiūlė padėti. Jis paprašė ginklo su teleskopiniu taikikliu, kad galėtų nušauti Castro iš didelio nuotolio, tačiau Paryžiuje Fitzgeraldas jam davė rašiklį su paslėpta nuodų adata.

Cubela atmetė planą, nes tokiu būdu jis tikrai būtų praradęs gyvybę. Jam dar nepradėjus su Fitzgeraldu svarstyti kitų galimų nužudymo būdų, juos pasiekė naujienos iš Dalaso: Kennedy nušautas. Vienas iš žudikų buvo ginkluotas šautuvu su teleskopiniu taikikliu.

Po Karibų krizės 1962 m. spalį CŽV stengėsi išnaudoti kiekvieną galimybę nužudyti Fidelį Castro. Agentai žinojo, kad Castro mėgo laisvalaikį leisti nardydamas, todėl buvo sumanyta jūros dugne padėti sprogmenų pripildytą kriauklę.

Buvo nuspręsta nudažyti kriauklę ryškiomis spalvomis, kad Castro susidomėjęs ją paimtų ir sukeltų sprogimą. Būtų atrodę, kad sprogo tiesiog sena mina. Plano buvo atsisakyta, kai CŽV suprato, kad nėra tokių didelių kriauklių, kuriose būtų galima paslėpti tiek sprogmenų.

1959 m. vokiečių kilmės Marita Lorenz turėjo meilės ryšių su Castro. Ji buvo aistringai įsimylėjusi, bet buvo išsiųsta iš Kubos. CŽV manė, kad nusivylusi moteris puikiai tinka jų planui, ir įdavė jai nuodų piliulių, kai po metų ši nusprendė grįžti į Kubą. „Ar grįžai manęs nužudyti?“ – paklausė Fidelis, kai jiedu susitiko. Marita prapliupo ašaromis.

Smalsumas

Niujorko gyventojai prie visko pratę, bet šis vaizdas vis tiek buvo neįprastas. Saulėtą 1959 m. balandžio dieną minia žmonių susirinko prie besišypsančio, barzdoto ir kariška kepure pasipuošusio vyro. Miesto policininkams dalydamas cigarus, jis laužyta anglų kalba atsakinėjo į žurnalistų klausimus. Šis vyras – Fidelis Ruzas Castro, 32 metų revoliucionierių lyderis, vos prieš tris mėnesius nuo valdžios nuvertęs korumpuotą Kubos prezidentą Fulgencio Batistą.

Naująjį Kubos lyderį į Niujorką pakvietė JAV laikraščių redaktoriai, jie Castro apibūdino kaip cigarus rūkantį Robiną Hudą. Baltieji rūmai toli gražu juo taip nesižavėjo. Prezidentas Dwightas Eisenhoweris buvo įsitikinęs, kad kovotojas už laisvę iš tiesų yra komunistas. Jam buvo neramu, kad didžiausios JAV priešės – Sovietų Sąjungos – sąjungininkas dabar yra vos už 145 kilometrų nuo JAV krantų.

Keletą dešimtmečių JAV slaptųjų tarnybų veiklą koordinuojanti federalinė įstaiga CŽV įtemptai dirbo stengdamasi atsikratyti Castro. Manoma, kad buvo parengti 638 pasikėsinimo nužudyti Castro planai

JAV atsisakė padėti Kubai

Kai 1959 m. sausio 1 dieną Castro vadovaujama sukilėlių kariuomenė įsiveržė į Havaną ir privertė Batistą bėgti, niekas nekalbėjo apie komunizmą. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad korumpuotas Batistos režimas taip nuskurdino šalį, jog jai būtina užsienio pagalba. Castro reikėjo sąjungininko.

JAV atsisakė, o Sovietų Sąjunga sutiko. 1960 m. vasarį Kuba ir SSRS pasirašė prekybos sutartį, pagal kurią Kuba gavo 100 milijonų dolerių paskolą ir į šalį buvo gabenami sovietų pramonės produktai, nafta, trąšos ir ginklai, o Kuba mainais tiekė cukrų ir vaisius.

Naujiena apie susitarimą sukėlė nerimą JAV, ir ši ėmėsi sankcijų. Tuomet Castro nacionalizavo visas saloje esančias amerikiečių įmones.

Tokiu savo veiksmu Castro įgijo galingą priešą. Prezidentas Eisenhoweris įsakė CŽV direktoriui Allenui Dullesui „ką nors daryti su Castro“. Jeigu vykdant operaciją kas nors nepavyktų, tokia neaiški formuluotė turėtų padėti prezidentui išvengti atsakomybės.

Akivaizdu, kad žudyti valstybės vadovus yra neteisėta, todėl CŽV pirmiausia turėjo pasirūpinti, kad šis vyras pasitrauktų iš Kubos valdžios. Svarbia operacijos persona tapo dr. Sidney Gottliebas. Jis buvo pagrindinis CŽV nuodų ekspertas ir garsėjo eksperimentais, kurių metu duodavo LSD psichikos ligoniams, prostitutėms ir nusikaltėliams.

Gottliebas, žinoma, pateikė daug puikių idėjų, kaip sužlugdyti Castro. Pavyzdžiui, jis pasiūlė priberti talio sulfato – sudėtinės žiurkių nuodų dalies – į Castro batus. Nuo nuodų jam turėtų nuslinkti barzda ir jis taptų pajuokos objektu. Tai padaryti reikia per vieną iš daugelio Castro vizitų užsienyje. Gottliebas tikėjosi, kad komunistas laikys batus už viešbučio kambario durų norėdamas, kad jie būtų nublizginti. Planą teko atidėti, mat Castro atšaukė savo keliones.

Bombos, bakterijos ir granatos

Netrukus CŽV direktorius Dullesas suprato, kad pajuoka nėra pakankama priemonė norint pašalinti Castro iš valdžios. Jis turi mirti, tačiau taip, kad niekas neįtartų, jog kalta yra JAV. CŽV pradėjo skubiai ruoštis: techninis CŽV skyrius konstravo radijo bangomis valdomą lėktuvą, į kurį būtų galima pridėti sprogmenų ir nuskraidinti į Kubos nacionalinę biblioteką, kurioje lankydavosi Castro. Mėginta slapčia į Castro spintą įdėti nosinaitę su mirtinomis bakterijomis. CŽV taip pat planavo mesti į Castro granatą, kai jis sakys kalbą Havanos stadione.

Iš viso to buvo mažai naudos. Visi bandymai nužudyti Castro nuėjo perniek. Už sėkmę Castro turėjo būti dėkingas puikiai dirbančiam saugumo skyriaus vadui Fabianui Escalante.

Greitai pasklido istorijos apie Escalante žygdarbius. Ilgainiui pagal jas buvo sukurtas populiarus Kubos televizijos serialas. Escalante buvo išradingas. Pavyzdžiui, apie Castro keliones buvo pranešama vos prieš dieną, kad priešai nespėtų nieko suplanuoti. Keliaudama Kubos delegacija skrisdavo trimis vienodais lėktuvais, kad niekas nesužinotų, kuriame yra Castro.

Escalante taip pat pasirūpino, kad visas Castro maistas ir gėrimai – net ledo kubeliai – būtų vežami iš namų, kad nunuodijimo rizika būtų minimali.

Kuboje Castro nuolat kraustydavosi iš vienų namų į kitus, o jų turėjo 60, tad jo buvo beveik neįmanoma rasti. Be to, jis naudojosi antrininkais, įskaitant vyresnįjį savo brolį Ramoną, o šis buvo į jį labai panašus.

Įsiutusi, kad Escalante dirba taip veiksmingai, CŽV susivienijo su Kubos demokratiniu revoliuciniu frontu – Castro mirties trokštančių tremtinių organizacijų sąjunga. Rezultatas buvo apgailėtinas.

Įsiveržti nepavyko

1961 m. sausį prezidento postą perėmęs Johnas F. Kennedy paveldėjo iš Dwighto Eisenhowerio planus veržtis į Kubą. Pagal planą įsiveržiant turėjo dalyvauti 1,5 tūkstančio CŽV išmokytų Kubos tremtinių. Tikėtasi, kad jie sukels maištą ir tai išspręs „Castro problemą“.

Deja, įsiveržti į Kubą katastrofiškai nesisekė nuo pat pirmos dienos. Oro atakos buvo nesėkmingos, desantininkai išsilaipino ne toje vietoje, o desantiniai laivai įplaukė į koralų rifą ir nuskendo. Įsiveržėlius Kiaulių įlankoje lengvai sutriuškino Castro kariuomenė.

Nepaisydamas nesėkmės ir tarptautinio pasmerkimo, Kennedy neatsisakė minties rengti slaptą karą. Priešingai. Jis įsakė rengtis operacijai „Mangusta“, kurioje, be CŽV, dalyvavo JAV kariuomenė, Finansų ir Prekybos ministerijos.

Operacijos tikslas buvo ne karinė invazija, o sabotažas, psichologinis teroras ir propaganda. Visi šie veiksmai 1962 m. spalį Kuboje turėjo sukelti revoliuciją.

Operaciją sudarė 33 elementai, pavyzdžiui, ketinta užminuoti Kubos uostus ir sunaikinti cukranendrių derlių. Vieni planai buvo įgyvendinami, o kitų, pavyzdžiui, užpulti JAV taikinius ir suversti kaltę Castro, – atsisakyta.

Bėgo mėnesiai, artėjo galutinis visapusiško plano terminas, tačiau kai 1962 m. spalį tikėtasi kulminacijos, pasauliui pradėjo rūpėti kiti dalykai.

Ant branduolinio karo slenksčio

1962 m. spalio 14 dieną žvalgybinis JAV lėktuvas U-2 grįžo po skrydžio virš Kubos su nuotraukomis, kuriose buvo matyti sovietų vidutinio nuotolio raketų su branduolinėmis galvutėmis paleidimo rampos. Prasidėjo nervų karas. Pasaulis atsidūrė ant branduolinio karo slenksčio. Tik spalio 28 dieną Sovietų Sąjunga sutiko iš Kubos išvežti savo raketas su sąlyga, kad JAV įsipareigos daugiau nebesiveržti į salą.

Toks pažadas CŽV nieko nereiškė. Sutartyje buvo kalbama tik apie atvirą invaziją į Kubą, o ne apie bandymus nužudyti ar kitas operacijas, tad „Mangusta“ buvo tęsiama. 1962 m. pabaigoje apleisto karinio jūrų laivyno bazėje, esančioje į pietus nuo Majamio, buvo įkurtas antras pagal dydį pasaulyje CŽV skyrius. Didesnė buvo tik pagrindinė CŽV būstinė Langlyje, Virdžinijoje. Tūkstančiai Kubos tremtinių dirbo slaptaisiais agentais, informatoriais ir sabotažininkais.

Castro ir toliau nesileido bauginamas. Spaudoje jis keikė JAV ir vis reikalavo, kad amerikiečiai liautųsi vykdę teroristinius aktus. Tačiau jis vis tiek gerbė Kennedy. „Diena buvo labai liūdna“, – sakė Castro praėjus 50 metų, kai 1963 m. lapkričio 22 dieną Lee Harvey Oswaldas nušovė Johną F. Kennedy.

Naujasis JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas neketino keisti pirmtako vykdytos užsienio politikos. Jau pirmą darbo savaitę prezidentas domėjosi CŽV planais „atsikratyti Castro“.

Netrukus visą savo dėmesį Johnsonas skyrė Vietnamo karui, tačiau slaptas CŽV karas su Castro buvo tęsiamas. Pasitelkusi tarpininką neutralioje teritorijoje 1964–1965 m. CŽV pasirūpino ginklų ir sprogmenų, reikalingų Castro sunaikinti.

XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje CŽV pamažu perėjo prie patarėjo vaidmens, o pasikėsinimus nužudyti vykdė į JAV ištremti kubiečiai.

XX a. aštuntajame dešimtmetyje keletą kartų Castro tik per plauką išvengė mirties

Atskleista paslaptis apie slaptąjį karą

1974 m. Kubos diktatorius sulaukė netikėtos žurnalisto vardu Seymouras Hershas pagalbos. Seymouras Hershas buvo gerbiamas JAV žurnalistas. 1969 m. jis atskleidė My Lai kaimo Vidurio Vietname žudynes – vieną baisiausių karo nusikaltimų JAV istorijoje. Amerikiečių pajėgos Vietname nužudė, skirtingais duomenimis, nuo 347 iki 500 nekaltų civilių vietnamiečių. Taigi, kai 1974 m. gruodžio 22 dieną „The New York Times“ išspausdino straipsnį, kuriame Hershas atskleidė, kad 15 metų CŽV buvo tiesiogiai susijusi su keliais bandymais nužudyti valstybės vadovus, pavyzdžiui, Fidelį Castro ir Kongo Demokratinės Respublikos vyriausybės vadovą Patrice?ą Lumumbą, užvirė pragaras.

Po publikacijos JAV Senatas sudarė komitetą neteisėtai CŽV veiklai tirti.

Per devynis mėnesius senatoriaus demokrato Franko Churcho vadovaujamas komitetas apklausė 250 liudininkų ir surengė 21 viešą klausymą. Per šiuos viešus klausymus JAV piliečiai pirmą kartą pamatė, kokių ginklų, skirtų nužudyti Castro, sukūrė techninis CŽV skyrius.

Kameros nufilmavo, pavyzdžiui, rašiklį su paslėpta adatėle, kuria buvo norima sušvirkšti Castro mirtiną nuodų dozę, ar elektrinį pistoletą širdžiai suparalyžiuoti.

1976 m. gegužę komitetas baigė darbą – ataskaitą sudarė 60 centimetrų aukščio dokumentų krūva. Tačiau ir tai nesumažino CŽV ambicijų. Kubiečių skaičiavimais, 1981–1989 m. valdant prezidentui Ronaldui Reaganui, buvo 197 kartus bandyta nužudyti Castro.

„Jeigu išgyvenimas per pasikėsinimą nužudyti būtų laikomas olimpinių žaidynių sporto šaka, aš būčiau laimėjęs aukso medalį“, – ironiškai prasitarė Fidelis Castro.

Rašyti komentarą

Rašyti komentarą

Gauk nemokamą LAISVALAIKIO savaitraštį į savo el.pašto dėžutę:

Pasirinkite Jus dominančius NEMOKAMUS savaitraščius:















Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 
Komisija siūlo nukelti Petro Cvirkos paminklą Vilniuje 2

Vilniaus savivaldybės komisija siūlo nukelti sostinės centre stovintį rašytojo Petro Cvirkos paminklą dėl jo...

Laisvalaikis
2018.04.19
Trauktis nebėra kur: paskelbta privataus MO muziejaus atidarymo diena 12

Paskelbta MO muziejaus Vilniuje, kurį projektavo pasauline ar­­chi­tektūros žvaigžde va­di­na­mo architekto...

Laisvalaikis
2018.04.19
Paukštelis ir eilėraščiai apie skausmą ir ilgesį Premium

Adomas rašė eilėraščius. Šiais laikais niekam nereikalingus, anot lietuvių kalbos mokytojos. Bet...

Verslo klasė
2018.04.18
Prancūzijos nacionalinio ordino kavalierė Rasa Starkus: kovosiu už savo šeimą ir savo šalį 5

„Neslėpsiu: mane vynas išmokė istorijos, geografijos, kalbų, tolerancijos, bendrauti su žmonėmis. Per vyną...

Laisvalaikis
2018.04.18
Architekto D. Libeskindo namuose Milane atidaryta vieša paroda 1

Malonus sutapimas prieš Danieliui Libeskindui šią savaitę atvykstant į Vilnių paskelbti MO muziejaus...

Laisvalaikis
2018.04.16
Parodų kuratorius – apie analoginį pasaulį, privatumą, „Facebook“ skandalą 1

Didysis brolis stebi ir kontroliuoja kiekvieną mūsų žingsnį, o kelio atgal nebėra. Taip teigia parodų...

Laisvalaikis
2018.04.15
„Lufthansa“: kaip gervė, pakilusi iš pelenų

Didžiausia Europoje ir ketvirta pasaulyje aviacijos bendrovė „Lufthansa“ jau seniai iš vien oro linijų įmonės...

Verslo klasė
2018.04.15
Karalių miestas Gardinas be vizos

Bevizis režimas su Gardino sritimi turi pritraukti turistų į užsislapsčiusią mūsų kaimynę, tačiau tai gali...

Verslo klasė
2018.04.15
Francis Baconas kovoja su netikromis naujienomis

Britų leidykla „HarperCollins“ junginį „fake news“ (angl. netikros naujienos) paskelbė 2017-ųjų žodžiu.

Verslo klasė
2018.04.14
Kaip auginti mokytojus: degančių noru mokyti – tūkstančiai Premium 1

„Jeigu algos mokytojams bus padidintos trigubai, niekas nepasikeis“, – nustembu, išgirdusi tokius sostinės...

Verslo klasė
2018.04.14
„Ilovaisko dienoraštis“ prieš tamstos feisbuką Premium

 Kai 2014 m. rugpjūtį įvyko didžiausia Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karinė nesėkmė – vadinamasis „Ilovaisko...

Verslo klasė
2018.04.13
„Penkių kontinentų“ savininkas Idrakas Dadašovas: apie meną, verslą ir gyvenimą 13

„Koks sudėtingas reikalas: daugybė žmonių tau dalija įvairiausius patarimus, tu jų įdėmiai klausai ir...

Laisvalaikis
2018.04.13
3D spausdintuvu pastatytame name pirmą kartą apsigyvens žmonės 1

Prancūzijos Nanto mieste baigtas statyti pirmasis 3D spausdinimo technologija sukurtas namas, kuriame iš...

Laisvalaikis
2018.04.12
Kodėl dailės kritikai nekenčia Damieno Hirsto 4

Na, gerai. Ne visi nekenčia. Tekstų jūroje po pastarosios šio kontroversiškai vertinamo menininko parodos...

Verslo klasė
2018.04.11
Koks amžius tinkamiausias vaikui įteikti pirmąjį telefoną

Kas ketvirtas šešiametis Didžiojoje Britanijoje jau turi savo išmanųjį telefoną. Visgi dauguma tėvų mano, jog...

Laisvalaikis
2018.04.11
Dešimt geriausių nišinių Europos muzikos festivalių 1

Artėja vasara – renginių atvirame ore ir kelionių metas. „The Guardian“ vardija dešimt geriausių muzikos...

Laisvalaikis
2018.04.10
Lietuva Londono knygų mugėje ieškos nišų į anglakalbę rinką

Balandžio 10–12 d. Londone, „Olympia“ parodų centre vyksta 47-oji „The London Book Fair“, didžiausia leidybos...

Laisvalaikis
2018.04.10
Viename garsiausių pasaulio muziejų atidaryta Baltijos šalių dailės paroda 1

Balandžio 9-osios pavakarę Paryžiuje, Orsė muziejuje (Musée d’Orsay), atidaryta paroda „Laukinė dvasia.

Laisvalaikis
2018.04.09
Istoriniai turgūs kauniečius ir erzino, ir viliojo

Nuo XV a. iki tarpukario, nuo tarpukario iki šiandienos – turgus Kaune, nuo seno garsėjusiame plačiais...

Laisvalaikis
2018.04.08
II. Bona Sforza – valstybininkė ir ekonomistė 1

Lietuvos ir Lenkijos valdovė Bona Sforza (1494–1557) nusipelnė kur kas daugiau, nei būti prisimenama kaip...

Laisvalaikis
2018.04.08

Verslo žinių pasiūlymai

Siekdami pagerinti Jūsų naršymo kokybę, statistiniais ir rinkodaros tikslais šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“), kuriuos galite bet kada atšaukti.
Sutinku Plačiau