„Iliustruotoji istorija“: Johno F. Kennedy gyvenimo pamokos

Šeima, moterys ir šaltasis karas. Johnas F. Kennedy dažnai pasisakydavo apie savo gyvenimo patirtį. VŽ dalijasi keliomis iš daugelio spalvingų citatų.

Daug lengviau rašyti kalbas negu priimti galutinius sprendimus.

Prezidentas negali išvengti neapykantos – nebent jis būtų toks nuobodus kaip Eisenhoweris.

Šioje vyriausybėje nėra nė vieno žmogaus, su kuriuo ilgainiui būčiau susidraugavęs. Man svarbu žinoti, kad yra man artimų žmonių, galinčių pasakyti tiesą, kad ir kokia žiauri ji būtų.

Ar žinote, kokią didelę atsakomybę man tenka prisiimti? Aš esu vienintelis žmogus tarp Nixono ir Baltųjų Rūmų.

JAV atsakomybė didelė. Tačiau galimybė veikti ir pasiekti gerų rezultatų yra mažesnė, nei tikėjausi.

Tik tada, kai būdamas prezidentas pradedi naudoti savo galią, tampi nekenčiamas.

Aš nesu asmeniškai patyręs Depresijos. Mano šeima buvo viena turtingiausių pasaulyje, o tuo metu jos turto vertė padidėjo kaip niekad. Mes pirkome didesnius namus, turėjome daugiau tarnų, daugiau keliavome. Vienintelis dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį, buvo tas, kad tėvas pasamdė daugiau sodininkų norėdamas padėti tiems žmonėms. Tiesą sakant, kas yra Depresija, aš sužinojau tik tada, kai mokiausi apie ją Harvarde. Tačiau turiu karo patirties. Apie tai galiu pasakoti!

Mano tėvas norėjo, kad jo vyriausias sūnus eitų į politiką. „Norėjo“ – netinkamas žodis. Jis to reikalavo.

Popiečio pašnekesius paprastai sudarydavo mano tėvo monologai... nors gal ne visai tiksliai pasakyta. Mes tiesiog neturėjome nuomonės. Vėliau mums buvo leista dalyvauti diskusijose, bet tik ne politinėmis temomis. Tuo metu ne itin domėjausi politika.

Visos motinos svajoja, kad jų sūnūs taptų prezidentais, tačiau jos nenori, kad prieš tai jie būtų politikai.

Aš paskelbiau, kad jei laimėsiu prezidento rinkimus, skirdamas ambasadorius labiau vertinsiu patirtį, o ne mano kampanijai skirtą sumą. Tai pasakęs, iš tėvo negavau nė cento.

Pasielgiau kvailai. Išdulkinau kekšę Meksikos viešnamyje už 65 dolerius. Sako, kad per ketverius metus tik vienam jaunuoliui pavyko išvengti gonorėjos.

Nežinau, kaip jautiesi... Jeigu nepasimyliu su moterimi tris dienas, man siaubingai įskausta galvą.

Dieną prieš mano inauguraciją prezidentas Eisenhoweris man pasakė, kad lengvų problemų man spręsti neteks. Lengvas problemas išspręs kiti. Iš pradžių buvo sunku patikėti, bet dabar jau žinau, kad tai – tiesa.

Jeigu dar yra ką po to (Kubos krizės) parašyti, jie supras, jog mes padarėme viską, kad užtikrintume taiką ir leistume priešininkams veikti. Aš nestumsiu rusų nei per centimetrą toliau negu būtina.

Mes nenorime skubotai ir nereikalingai rizikuoti branduoliniu karu, nes vieninteliai pergalės vaisiai bus pelenai burnoje, tačiau ir nesitrauksime, jeigu kada nors teks susidurti su grėsme.

Gaila, kad taiką galime užtikrinti tik rengdamiesi karui.

Kaip Dante kartą pasakė, karščiausia pragaro vieta yra saugoma tiems, kurie per krizę primygtinai nori likti nešališki.

Visi laisvi vyrai – kad ir kur gyventų – yra Berlyno gyventojai. Todėl, būdamas laisvas vyras, galiu išdidžiai pareikšti: Ich bin ein Berliner (Aš esu berlynietis).

Siena yra kur kas geriau negu karas.

Kartais mąstau, kad mus veikia šiandienos triukšmingi įvykiai. Laikraščių puslapiai ir televizija daro mus trumparegius. Ateitį kuria pagrindinės istorijos tendencijos, o ne jaudinantys laikini įvykiai.

Visada bus nelygybė. Vieni žūsta kare, kiti sužeidžiami, treti išvis nesiunčiami kariauti. Vienus dislokuoja Antarktidoje, o kitus – San Fransiske. Labai sunku užtikrinti lygybę tiek karininkų, tiek civilių gyvenime. Gyvenimas yra neteisingas.

Pasaulio problemų negali išspręsti nei skeptikai, nei cinikai, kurių akiratį riboja akivaizdžios realijos. Mums reikia vyrų, kurie svajoja apie niekada neegzistavusius dalykus.

Taika pasaulyje nereiškia, kad visi žmonės mylės savo artimą. Pakanka gyventi kartu, toleruoti vienam kitą, o ginčus spręsti teisingai ir taikiai.

Taika yra kasdienis, kassavaitinis, kasmėnesinis procesas, kai pamažu keičiamasi nuomonėmis, palaipsniui įveikiamos senos kliūtys, statomi nauji pastatai.

Viso to neįgyvendinsime per šios valdžios kadenciją – gal neįgyvendinsime ir per visą gyvenimą. Bet pradėkime.

Jeigu kas bus pakankamai pamišęs, kad nužudytų prezidentą, tegu taip ir padaro. Tačiau jis turi būti pasirengęs paaukoti savo gyvybę mainais į prezidento.

Šūvis – puikus būdas mirti. Net nepastebėsi, kad pataikė.