„Iliustruotoji istorija“: Karolis Didysis – Europos vienytojas

Publikuota: 2016-10-22
Karolis Didysis. „Wikimedia“ nuotr.
svg svg
Karolis Didysis. „Wikimedia“ nuotr.
 

Frankų karalius ir jo neįveikiama kariuomenė užpildo tuštumą, atsiradusią žlugus Vakarų Romai. Karolis Didysis sukuria galingą valstybę, būtent ji davė pradžią šiuolaikinei Europai.

Karolį karūnavus 768 m. niekas nepuoselėjo šviesių ateities vilčių. Frankų karalių kronikininkai, paprastai įvykius aprašydavę su pakiliomis liaupsėmis, šią karūnaciją paminėjo vos keliais žodžiais.

„Jų Didenybės Karolis ir Karlomanas buvo karūnuoti karaliais: Karolis spalio 9 dieną Nuajone, o Karlomanas – Suasone“, – trumpai pranešė jie.

Vienuoliai kronikininkai buvo sutrikę, ir ne be pagrindo, nes padėtis valstybėje buvo neaiški. Mat karalystės didikai galingo karaliaus Pipino Trumpojo įpėdiniu paskyrė ne vieną, o du karalius.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Frankai ir kitos germanų tautos turėjo seną paprotį: mirus tėvui, sūnūs pasidalija palikimą – net jei tėvas mirdamas palieka jiems visą karalystę. Todėl Karolis gavo valdžią ne vienas ir turėjo valdyti kartu su savo jaunesniuoju broliu Karlomanu.

Naujieji karaliai turėjo sujungti pastangas, nes po Pipino mirties karalystė ėmė irti: Akvitanija atvirai sukilo, buvę vasalai sulaužė savo ištikimybės priesaiką frankams, o popiežius Romoje prašė pagalbos kovoje su priešais.

Tokioje padėtyje atsidūrusią šalį gavo valdyti du jauni karaliai, kurie vienas kitam jautė tik drungnus broliškus jausmus. Vargu ar buvo galima tikėtis, kad 769 m. kronikininkai galės papasakoti ką gera.

Karolis tapo vienvaldis

Svarbiausias abiejų naujų valdovų uždavinys buvo numalšinti sukilimą Akvitanijoje. Ši dabartinės Pietvakarių Prancūzijos teritorijoje esanti provincija pastaruosius 150 metų tai atsiskirdavo, tai vėl būdavo prijungiama prie frankų karalystės. Po 10 metų trukusio karo Pipinas Trumpasis buvo neseniai užvaldęs Akvitaniją, tačiau jam mirus provincija vėl sukilo.

„Toks Hunaldas, norintis būti karaliumi, sukurstė provincijos gyventojus vėl sukilti, – 769 m. rašoma frankų kronikoje. – Būtent prieš šį vyrą išžygiavo karalius Karolis su savo kariuomene.“

Ruošiantis žygiui Pipino sūnums sunkiai sekėsi veikti drauge. Karolis veltui prašė Karlomano paramos:

„Jis negavo jokios pagalbos iš savo brolio, nes šis klausė piktų savo didikų patarimų.“ Šie kronikos žodžiai rodo, kad frankų karaliai nesutarė tarpusavyje ir kad raštininkai buvo Karolio pusėje.

Frankų kariuomenė ir be Karlomano karių buvo tokia stipri, kad Hunaldas nedrįso su ja susikauti. Sukilimo vadas pabėgo ir pasislėpė kaimyninio kunigaikščio valdose, tačiau Karoliui pagrasinus karu ir sunaikinimu, priešas buvo jam išduotas.

Sukilimas Akvitanijoje buvo numalšintas, ir Karolis daugiau neturėjo nerimauti dėl šios provincijos. Tačiau įtampa tarp jo ir Karlomano vis augo. Valdovų konfliktas paralyžiavo frankų valstybę, kol 771 m. netikėtai įsikišo likimas.

„Gruodžio 4 dieną karalius Karlomanas mirė savo rūmuose Suasone“, – rašoma kronikoje. Du mažamečiai sūnūs turėjo paveldėti jo sostą, tačiau Karolis užbėgo jiems už akių – jis sukvietė savo brolio šalininkus ir užsitikrino jų ištikimybę.

„Karlomano žmona kartu su keliais frankais patraukė į Italiją. Karolis didžiadvasiškai leido jiems išvykti, nors tai nebuvo būtina“, – rašė ištikimieji karaliaus kronikininkai.

Veikiausiai našlė norėjo, kad jos sūnūs augtų ten, kur jų negali pasiekti Karolis. Langobardai Italijoje suteikė jai prieglobstį, tačiau jiems teko už tai sumokėti.

Pats Karolis buvo patenkintas, nes jam nebereikėjo dalytis valdžia su priešiškai nusiteikusiu karaliumi. Jis galėjo suvienyti visas Frankų karalystės kariaunas ir leistis į užkariavimo žygius. Jo tikslas buvo užvaldyti visą Vakarų Europą.

Saksams priminta apie jų priesaiką

Pirmieji Karolio ambicijas pajuto dabartinėje Šiaurės Vokietijos teritorijoje gyvenę saksai. Jų žemės niekada nepriklausė Romos imperijai ir, priešingai nei jų tolimi giminaičiai frankai, jie laikėsi germanų tradicinių papročių.

Saksai garbino Odiną bei kitus senuosius dievus, jie gyveno gentimis ir kiekviena turėjo savo vadą. Neturėdami stiprios centralizuotos valdžios, saksai buvo silpnesni už suvienytas daugiatautes valstybes, todėl jau ilgą laiką buvo frankų karalių vasalai.

772 m. Karolis nusprendė, kad atėjo laikas priminti jiems apie ištikimybės priesaiką, kurią po Pipino Trumpojo mirties jie buvo užmiršę. Po Velykų Karolis su didele frankų kariuomene įžengė į Saksoniją.

„Užėmę Eresburgo pilį, jie žygiavo iki pat Irminsulo, sudaužė stabą ir paėmė visą auksą ir sidabrą, kurį ten rado“, – pasakojama kronikoje. Irminsulas buvo svarbi saksų kulto vieta, jos centre buvo medis arba medžio pavidalo akmeninė statula.

Iki šiol frankų karaliai nesikišo į saksų tikėjimą, manoma, kad Irminsulą Karolis sugriovė pagautas įkarščio. Tačiau tai buvo ženklas, kad religinė tolerancija liko praeityje – šis Karolio susidorojimas su saksais truko ilgiausiai ir buvo visų žiauriausias.

772 m. saksai pripažino frankų viršenybę, prisiekė jiems ir davė įkaitų kaip užstatą, kad bus ištikimi. Karoliui atrodė, kad jis iškovojo lengvą pergalę, jis grįžo namo sustiprinęs savo autoritetą ir troško užkariauti dar daugiau.

Langobardai gavo naują karalių

Praėjus metams po karo su saksais, Karolis sušaukė savo kariuomenę, rengdamasis naujam žygiui. Šį kartą jis ketino kariauti su Italijoje gyvenančiais langobardais – dar viena germanų tauta, ilgai buvusia galingos Frankų karalystės šešėlyje.

Langobardai taip buvo vadinami, nes romėnams padarė įspūdį jų ilgos barzdos. Ši gentis buvo kilusi iš Skonės, Pietų Švedijos, tačiau traukėsi į pietus, kol VI amžiuje atkeliavo į Italiją. Čia jie kėlė grėsmę kitai stipriai jėgai Pirėnų pusiasalyje – popiežiui.

Dingstį pradėti dar vieną karą Karoliui davė būtent iš Romos atvykęs pasiuntinys:

„Jis atvyko pakviesti šlovingąjį frankų karalių ir jo pavaldinius padėti Bažnyčiai kovoje su Deziderijumi ir langobardais“, – 773 m. rašoma kronikoje.

Šis pagalbos šauksmas buvo vienas iš daugelio, nes frankų karaliai ir anksčiau ateidavo Romos popiežiams į pagalbą tramdant langobardus. Karoliui tai buvo patogi dingstis pradėti karą, nors jis turėjo ir kitų priežasčių persikelti su savo kariuomene per Alpes.

Du Karlomano sūnūs jau antrus metus gyveno pas langobardų karalių Deziderijų, ir šis, pasinaudojęs jų sosto paveldėjimo teise, galėjo sukelti neramumų tarp frankų, jei tai jam pasirodytų naudinga.

Todėl Karolis surinko savo kariuomenę ir išžygiavo link Alpių. Deziderijus bandė blokuoti kalnų perėją, tačiau frankai pasidalijo į dvi dalis ir persikėlė per kalnus skirtingomis perėjomis. Langobardai neturėjo pakankamai karių, kad apgintų abi perėjas, todėl atsitraukė ir pasislėpė už storų sostinės Pavijos sienų.

Iki šiol visos aplinkybės buvo palankios Karoliui, tačiau dabar jo priešu tapo laikas. Pavijos sienos buvo per stiprios, kad jo kariuomenė galėtų šturmu užimti miestą, o pradėjus apsiaustį, žygis užsitęstų iki vėlyvo rudens, gal net per visą žiemą. Paprastai frankai kariaudavo tik vasarą, kad kariai galėtų grįžti namo ir padėtų nuimti derlių, o čia, Italijoje, kelias į namus bus atkirstas, kai kalnų perėjas užklos sniegas.

Ilgai nesvarstęs, Karolis nusprendė likti prie Pavijos miesto sienų ir tęsti karą, kol Deziderijus puls jam po kojų ir maldaus pasigailėjimo. Jam teko laukti net iki 774 m. vasaros, kol langobardų karalius pagaliau pasidavė. Tada Karolis žiauriai atkeršijo langobardams.

Deziderijus neteko karūnos ir buvo ištremtas į vienuolyną Frankų imperijoje – šiuo būdu Karolis vėliau naudojosi, kad atsikratytų nepageidaujamų asmenų. Karolis pasiskelbė Deziderijaus įpėdiniu.

„Iš visų Italijos miestų suvažiavo visi langobardai ir pripažino šlovingojo Jo Didenybės karaliaus Karolio ir frankų viešpatystę“, – triumfavo kronikininkai. Jų pasakojimas apie langobardų susižavėjimą Karoliu nėra visiškai teisingas, tačiau sumuštieji kol kas susitaikė su pralaimėjimu, nes Karolis leido didikams pasilikti titulus ir privilegijas.

Karlomano našlės ir jo dviejų sūnų likimas nežinomas.

Po visiškos pergalės naujasis langobardų karalius patraukė į šiaurę, nes jam išvykus sukilo saksai.

Visuotinis karas Saksonijoje

Kai Karolis pradėjo ilgą Pavijos apsiaustį, saksai jau tada žinojo, kad neketina kęsti svetimtaučių valdžios. Saksų kariuomenė įžengė į frankų žemę ir sudegino bažnyčią, iš kurios buvo rengiamos krikščionių misijos Saksonijoje.

Šis puolimas buvo šiurkšti provokacija, todėl grįžęs iš Italijos Karolis ėmė planuoti tinkamą atkirtį.

„Jis nusprendė užpulti išdavikišką ir priesaikas laužančią saksų gentį ir tęsti karą tol, kol visi saksai bus nugalėti ir priversti priimti krikščionių tikėjimą arba visiškai sunaikinti“, – rašė vienuoliai kronikoje.

Saksai bus krikštijami kalaviju, o jei jie priešintųsi, Karolis buvo pasiryžęs juos visus išžudyti. Tačiau saksų pavergimas užsitęsė, kaskart, kai Karoliui atrodydavo, kad tikslas jau pasiektas, saksai jam už nugaros griebdavosi ginklo. Jie degino jo bažnyčias, užimdavo jo pilis ir siaubė kaimynines provincijas.

Nuo 775 iki 785 metų Karolis pats kiekvienais metais grįždavo į Saksoniją, išskyrus du kartus, kai buvo įsitraukęs į kitus karus. Nuo 794 iki 799 metų nauji sukilimai vėl privertė karalių kasmet atvykti į Saksoniją. Net 804 m. senstantis valdovas, kuris į karą vietoje savęs vis dažniau siųsdavo kitus karvedžius, nusprendė pats sėsti ant žirgo ir joti į Saksoniją malšinti sukilimo. Jau buvo praėję 32 metai nuo jo pirmojo žygio į šį nepaklusnųjį kraštą.

Kiekvienas Karolio grįžimas į Saksoniją ilgainiui darėsi vis žiauresnis, saksai netruko tai pajusti. Vienas kruviniausių mūšių įvyko 782-aisiais, kai frankų kariauna užpuolė sukilėlius nelaukdama pastiprinimo. Frankai patyrė triuškinamą pralaimėjimą, mūšyje žuvo 24 didikai, tarp jų 4 grafai, ir bemaž visi frankų kariai.

Karolis tučtuojau vėl surinko stiprią kariuomenę ir surengė baudžiamąjį žygį į Saksoniją. Sukilėlių vadas Vidukindas pabėgo į danų karalystę, likusieji sukilėliai bandė derėtis dėl taikos, tačiau karalius buvo neperkalbamas. Jis pareikalavo, kad jam būtų išduoti visi saksų kariai, dalyvavę pergalingame mūšyje prieš frankus, ir kai 4 500 saksų pasidavė prie Verdeno miesto, jis liepė juos visus išžudyti.

Vėliau vienas iš nacių lyderių Heinrichas Himmleris pastatė paminklą šioms žudynėms atminti, interpretuodamas jas kaip prancūzų krikščionių puolimą prieš senovės vokiečių kultūrą.

Masinės žudynės paskatino saksus vėl sukilti, ir Karolis davė įsakymą galutinai susidoroti su saksais.

784 m. frankų kariai jojo per saksų žemes, naikino pasėlius, degino namus, skerdė gyventojus arba išsivesdavo juos į vergiją Frankų imperijoje. Žudynės tęsėsi visą žiemą, niekas neišvengė karaliaus rūstybės.

Atėjus pavasariui Karolis išsiuntė taikos pasiūlymą: jei sukilimo vadas Vidukindas atvyksiąs į jo žemę ir pasikrikštysiąs, karalius jo pasigailėsiąs ir sustabdysiąs terorą. Saksas pakluso frankų karaliui, ir karas šalyje pagaliau liovėsi. VIII a. dešimtame dešimtmetyje saksai vėl sukilo, tačiau šie mūšiai nekėlė rimtos grėsmės frankų hegemonijai.

Karolis laimėjo kultūrinį karą. Saksai tapo krikščionimis, daugelį papročių jiems teko perimti iš frankų.

Popiežiui prireikė gynėjo

Kol stengėsi pavergti Saksoniją, Karolis plėtė savo karalystę ir kitomis kryptimis. Jis išmetė savo pusbrolį iš bavarų sosto, kad galėtų kontroliuoti svarbią perėją per Alpes ir kelius, vedančius į frankų karalystę. Vėliau jis pašalino karingųjų klajoklių avarų grėsmę, surengęs žygį į jų kraštą dabartinės Vengrijos teritorijoje.

VIII a. dešimtame dešimtmetyje Karolio užkariavimo troškulys galų gale buvo numalšintas. Visos vasalinės valstybės išilgai senosios frankų karalystės sienų buvo visiškai jam pavaldžios, ir jis ėmėsi vienyti užkariautas žemes į imperiją.

Čia jam padėjo popiežius Leonas III, 800 m. Kalėdų proga padovanojęs valdovui deramą titulą. Prieš metus Bažnyčios galva susipyko su įtakingomis didikų šeimomis Romoje, Šventasis Tėvas buvo išvarytas iš miesto. Jis iškart kreipėsi pagalbos į Karolį, ir kai frankų karalius asmeniškai sugrąžino jį atgal į Romą, popiežius atsilygindamas paaukštino savo gelbėtoją.

„Popiežius Leonas uždėjo jam ant galvos karūną, ir jis buvo išaukštintas virš visų romėnų ir paskelbtas Jo Didenybe Karoliu, Dievo karūnuotu, didžiuoju ir taikiuoju romėnų imperatoriumi, gyvenimu ir pergale“, – entuziastingai apie šį reikšmingą įvykį rašo frankų kronikininkai.

Taip Karolis tapo Vakarų Romos imperatorių įpėdiniu, lauktu beveik 300 metų. Tačiau popiežius, norėdamas išlaikyti gerus santykius su Rytų Romos imperatoriumi Konstantinopolyje, sugalvojo mažą gudrybę: formaliai Karolis tapo ne Romos imperijos, o Romos miesto imperatoriumi.

Karoliui šie niuansai nerūpėjo. Imperatoriaus titulas sustiprino jo autoritetą užsienio valdovų ir jo paties pavaldinių akyse. Anksčiau buvęs tik frankų karalius užkariautojas, dabar jis tapo visų Vakarų Europos tautų valdovu. Kaip popiežius visame katalikiškame krikščionių pasaulyje turėjo autoritetą tikėjimo dalykuose, taip Karolis nuo šiol gavo aukščiausią pasaulietinę valdžią.

Dabar jis galėjo pradėti vienyti savo žemes ir pavaldinius į vieną imperiją.

Europa buvo suvienyta

Nuo pat pirmųjų Karolio užkariavimų diduomenė buvo svarbus jo valdžios įtvirtinimo įrankis. Valdyti naująsias provincijas iš pradžių buvo skiriami frankų didikai, tačiau vėliau iškilti galėjo ir kitų tautybių atstovai – jei tik buvo lojalūs.

Kunigaikščiai būdavo skiriami provincijų valdytojais ir būdavo jų kariuomenių vadai. Grafai užėmė žemesnį hierarchijos laiptelį, jiems būdavo patikimos administracinės ir juridinės užduotys. Ir vieni, ir kiti buvo valdininkai, tačiau vėliau jų pareigybės virto aukštuomenės titulais ir šie paplito visoje Europoje.

Patikimiausi Karolio pareigūnai, tiesiogiai pavaldūs imperatoriui, buvo vadinamieji missi dominici. Šie žmonės buvo renkami iš artimiausių karaliaus dvariškių, nes turėjo kontroliuoti, kad visoje imperijoje būtų laikomasi imperatoriaus įsakymų.

Aukštuomenė sudarė valstybės administracinį stuburą, o Bažnyčios uždavinys buvo vienyti valstybę ir rūpintis pavaldinių švietimu.

Katedros ir vienuolynai turėjo steigti parapijų mokyklas, kad vaikai visoje imperijoje galėtų pavesti savo sielas mokytiems dvasininkams. Vėliau kunigai buvo įpareigoti savo parapijose šviesti žemdirbius, kad tauta mokėtų bent jau „Tėve mūsų“ ir Tikėjimo išpažinimą. Jie taip pat buvo raginami kaupti nedideles bibliotekas ir mokyti vaikus skaityti.

Europoje Bažnyčia ištisus šimtmečius buvo mokslo garantas, padėjęs pamatus Vakarų mokslo ir technologijų pažangai.

Karolio Didžiojo dvasia išliko

Sulaukęs senatvės Karolis, tuo metu jau vadinamas Didžiuoju, galėjo žvelgti į neatpažįstamai pasikeitusią Vakarų Europą.

„Žiemodamas Achene, Jo Didenybė imperatorius Karolis sausio 28 dieną paliko šį gyvenimą, būdamas maždaug 71 metų.“ Frankų kronikininkai, kaip ir nūdienos istorikai, nežinojo tikslios Karolio gimimo datos.

Nebeliko galingiausio valdovo Vakarų Europoje nuo Romos imperijos žlugimo, o po jo mirties jo imperija kaip valstybė egzistavo tik 30 metų. Tačiau jo didybė nebuvo užmiršta.

Prancūzų ir vokiečių valdovai laikė save Karolio Didžiojo įpėdiniais ir apsirūpino karūnomis, kalavijais bei kitais valdžios simboliais, kurie buvo paskelbti jo nuosavybe. Net Napoleonas, gyvenęs po tūkstančio metų ir simbolizavęs naujuosius laikus, savo pavyzdžiu laikė senąjį frankų karalių. Popiežiaus palaimintas, jis pasiskelbė imperatoriumi, aplankė Karolio kapą Achene ir pasipuošė geležine langobardų karūna Šiaurės Italijoje.

Ir šiandien pagrindinės Europos Sąjungos institucijos yra tuose kraštuose, kurie kadaise buvo senosios Frankų karalystės žemės.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Ateitis su 5G pagal „Ericsson“: kas laukia žmonių ir verslo Premium

5G ryšys dažnai yra pristatomas kaip technologija, kuri daugiausia naudos atneš verslui. Tai bent iš dalies...

Inovacijos
2022.05.20
Virtualus nekilnojamasis turtas? Kodėl gi ne Premium 1

„Virtualus nekilnojamasis turtas (NT) yra dar viena skaitmeninio investavimo alternatyva. Iki šiol buvo...

Laisvalaikis
2022.05.20
Trakuose – ukrainos menininko J. Grigorovičiaus paroda „Karo spalvos“

Trakų kultūros rūmų meno galerijoje „Fojė“ (Vytauto g. 69) atidaryta kino dailininko Jurijaus Grigorovičiaus...

Laisvalaikis
2022.05.20
Kanuose T. Cruise‘ui įteikta „Garbės auksinė palmės šakelė“

Holivudo aktorius Tomas Cruise'as, trečiadienį pirmą kartą po 30 metų pertraukos apsilankęs Kanų kino...

Laisvalaikis
2022.05.19
Pokalbis apie psichinę darbuotojo sveikatą: pasitikėjimo vadovu ženklas Premium

Pokalbiai apie psichikos sveikatą tarp vadovo ir kitų komandos narių turėtų būti normalizuoti – teiginiui...

Vadyba
2022.05.19
Juvelyras T. Blaževičius: deimantai brangsta, lietuviškos juvelyrikos rinka bręsta Premium

„Deimantų kainų rodiklis yra ne aukcionai, bet dešimtys tūkstančių mažų gamintojų, kurie parduoda tuos...

Laisvalaikis
2022.05.18
Ukrainiečiai atsisveikino su pirmuoju nepriklausomos šalies prezidentu L. Kravčuku

Rusijos invazijos krečiama Ukraina antradienį atsisveikino su Leonidu Kravčuku, pirmuoju nepriklausomos...

Laisvalaikis
2022.05.17
Prasideda Kanų kino festivalis

Šiandien Kanuose, Prancūzijoje, prasideda 75-asis tarptautinis Kanų kino festivalis ir kino industrijai...

Laisvalaikis
2022.05.17
Kuo virto „Vytauto“ avantiūra su krepšininkais Ballais Premium 6

Lietuvoje su savo šeima ir kūrybine komanda viešėjęs JAV krepšinio veikėjas LaVaras Ballas paskelbė į Ameriką...

Pramonė
2022.05.17
„Dizaino sparnai“ pradedantiesiems augins sparnus

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) projektas „Dizaino sparnai“ pradedančiuosius kviečia teikti paraiškas...

Laisvalaikis
2022.05.17
Rusijos premjeras iš R. Tumino atėmė vyriausybinį apdovanojimą 1

Rusijos premjeras Michailas Mišustinas nurodė buvusį Maskvos Vachtangovo teatro meno vadovą režisierių Rimą...

Laisvalaikis
2022.05.17
G. Pruskus: į darbą reikia žvelgti kaip į žaidimą Premium

Gediminas Pruskus, nekilnojamojo turto paslaugų grupės „Inreal“ vadovas, šiuo metu bendrovėje integruoja...

Vadyba
2022.05.15
J. D. Haidtas: apsigavome manydami, kad užtikrinti liberaliąją demokratiją lengva Premium

„Žinau, kad niekada nebuvo aukso amžiaus, kai visi mylėjome vieni kitus ir kalbėjome ta pačia kalba“, – sako...

Laisvalaikis
2022.05.15
Karą iš slėptuvės aprašinėjantis redaktorius: labiausiai šokiruoja mažos detalės Premium

Rusijos invazija į Ukrainą smogė visiems Ukrainos pramonės sektoriams ir kol kas nepanašu, kad šalis...

Verslo aplinka
2022.05.15
Rusijos klaida: neįvertintas oro pajėgų faktorius Premium

Oro pajėgos turėjo būti vienas pagrindinių Rusijos pranašumų kariaujant prieš Ukrainą. Turėdamos daugiau kaip...

Laisvalaikis
2022.05.14
A. Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei D. Kuodytei

Penktoji Adolfo Ramanausko-Vanago premija skirta istorikei Daliai Kuodytei, taip įvertinta jos „visuomeniškai...

Laisvalaikis
2022.05.14
Iššūkiai, kuriuos Lenkijai kelia nuo karo bėgantys ukrainiečiai Premium

Lenkija plačiai atvėrė savo duris nuo karo bėgantiems ukrainiečiams. Tačiau vietos politikai ir įvairių...

Verslo aplinka
2022.05.14
Partnerystės įstatymą parašais parėmė per 250 akademikų

Per 250 Lietuvoje ir užsienyje dirbančių mokslo daktarų, dėstytojų, mokslo darbuotojų ir doktorantų pasirašė...

Laisvalaikis
2022.05.13
M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis 2“ premjera – Kanuose

Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto...

Laisvalaikis
2022.05.12
Psichiatras prof. D. Pūras: Romas Kalanta buvo apsisprendęs 4

Gegužės 15 d. minimos Romo Kalantos (1953–1972) mirties 50-osios metinės – 1972-ųjų gegužės 14 d. Kauno...

Laisvalaikis
2022.05.12

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku