„Iliustruotoji istorija“ : Mozartas – Vienos išsišokėlis 

Talentingas jaunas kompozitorius Mozartas, 1782 m. gavęs galimybę nustebinti Vieną, žinojo apie ką rašys muziką – apie parduodamus kūniškus malonumus. 25-erių Wolfgangas Amadeus taip pat perprato, kad vieniečiai garbina visa, kas rytietiška, todėl jo naujos operos tema jam buvo visiškai aiški – turkų haremas.

„Pagrobimas iš seralio“ – vien jau pavadinimas intrigavo. Taigi liepos 16 dieną prieš pakeliant scenos uždangą pradedant premjerinį spektaklį „Burgtheater“ teatras buvo pilnutėlis. Pasirodė net Šv. Romos imperatorius. Juozapas II taip pat norėjo pamatyti skandalingąją operą apie nekaltą krikščionę, į kurios dorybę kėsinasi godus paša.

Pikantiškas operos scenas lydėjo lengva ir žavi muzika, ją fortepijonu atliko pats Mozartas. Kiekvienas žiūrovas galėjo suprasti, apie ką dainuojama, nes opera buvo atliekama vokiškai. Tačiau Vienos kultūros snobai manė, kad spektaklyje tegalėjo būti dainuojama itališkai, todėl reakcija į Mozarto išsišokimą buvo labai audringa.

„Per pirmąjį veiksmą buvo girdėti pasipiktinimo šūksnių, tačiau po arijų niekas nebegalėjo nustelbti garsių „bravo“, – laiške tėvui pasakojo kompozitorius. Jis neturėjo pagrindo baimintis dėl kritikos, nes smalsumo pagauti žmonės tiesiog plūdo į jo operą.

Mozartas tapo žvaigžde, ir nors jam buvo telikę gyventi tik 9 metai, tiek laiko jam užteko, kad taptų vienu iškiliausių operos kūrėjų pasaulio istorijoje ir pelnytų nemirtingumą. Negalvodamas apie tai, koks bus jo kūrybos likimas, jis aktyviai dalyvavo kultūriniame Vienos gyvenime. Jo tikslas buvo sukurti žmonėms pramogą – geresnę, nei tai daro konkurentai, laimėti turtuolių palankumą ir gauti honorarų. Būtent tai jam buvo didžiausias menas, kurio jis išmoko dar namie.

Vaikas paverstas grojančiu klounu

Wolfgangas Mozartas gimė 1756 m. sausio 27 dieną muzikų šeimoje. Jo tėvas Leopoldas turėjo tapti katalikų kunigu, tačiau vis dėlto tapo arkivyskupo rūmų kapelos smuikininku Zalcburge.

Mocartas vyresnysis savo vardą išgarsino pripažintu smuikavimo vadovėliu, tačiau didžiausias viltis praturtėti jis siejo su savo vaikais. Leopoldas į mokyklą vesdavosi savo dukterį Marią Anną, kurią visi vadindavo Nanerl, o kai jaunesnysis sūnus Wolfgangas sulaukė trejų, jam taip pat buvo leista dalyvauti pamokose. Berniukas įrodė, kad puikiai girdi muziką, dar būdamas visiškai mažas, jis pravirkdavo, jei tėvo mokiniai grieždami klysdavo.

Tėvas manė, kad investuodamas į savo vaikų mokymą užsitikrins ateitį. 1762 m. Leopoldas nusprendė, kad metas susigrąžinti į vaikus investuotas lėšas. Šeima persikėlė į Vieną, ir vienuolikmetė Nanerl su šešiamečiu Wolfgangu turėjo uždirbti šeimos pragyvenimui.

Imperijos sostinėje įvairiuose privačiuose koncertuose Leopoldas dviem savo mažiems virtuozams liepdavo rodyti, kaip jie moka skambinti fortepijonu, o kilmingi ponai gausiai atsilygindavo. Mažieji vunderkindai sulaukė tokio pasisekimo, kad net buvo pakviesti koncertuoti imperatoriaus rūmuose.

Wolfgangas jau tada suprato, kaip užkariauti publikos dėmesį. Atvykęs į imperatoriaus rūmų saloną, jis užsiropštė imperatorienei Marijai Teresei ant kelių ir ją pabučiavo. Paskui drąsus berniūkštis pabučiavo ir princesę Mariją Antuanetę. Būsimai Prancūzijos karalienei tuo metu buvo tik aštuoneri.

„Jos Didenybė sutiko mus taip maloniai, kad būtinai turiu apie šį įvykį papasakoti“, – rašė Leopoldas vienam pažįstamam Zalcburge. Vaikų koncertai tęsėsi tol, kol Wolfgangas, susirgęs skarlatina, vos nemirė. Bet dar kiek anksčiau Prancūzijos ambasadorius pakvietė Mozartus į Paryžių, ir taip prasidėjo trejus metus trukęs koncertinis turas beveik po pusę Europos.

Keliaudamas Wolfgangas neturėjo galimybės bendrauti su kitais vaikais, išskyrus seserį, o vienintelis jo žaislas buvo muzikos instrumentas. Normalią vaikystę pakeitė rūsti muzikanto gyvenimo realybė. Paryžius, Amsterdamas, Londonas ir daugelis kitų didžiųjų miestų buvo sužavėti nuostabaus Nanerl ir Wolfgango atlikimo. Tačiau atlygio, apie kokį svajojo Leopoldas, jie taip ir nesulaukė. Europos aristokratai negailėjo pagyrų, bet pinigų šykštėjo. Po koncerto Achene pas Prūsijos karaliaus seserį Leopoldas suirzęs skundėsi: „Jei tie bučiniai, kuriais ji apibėrė mano vaikus, būtų naujieji luidorai, būtume labai laimingi. Bet ji neturi pinigų. O juk nei už nakvynę, nei už pašto paslaugas bučiniais neatsiskaitysi.“

Nors koncertinis turas nebuvo pelningas, Wolfgangas daug išmoko. Įgimtą talentą papildė naudingos žinios. Taigi, kai sulaukęs 25-erių jis persikėlė į Vieną, turėjo puikų išsilavinimą ir kaip muzikantas, ir kaip kompozitorius.

Mozartas pats tapo mokytoju

Zalcburge Wolfgangas Mozartas buvo įžymybė, o muzikos sostinėje Vienoje tebuvo vienas iš daugelio bandančių prasimušti. Jis veltui ieškojo nuolatinės dirigento vietos, o jo parašytų kūrinių niekas nepirko.

Kad išgyventų, Mozartas ėmė dirbti fortepijono mokytoju ir labai nuobodžiavo. Netrukus jam atsivėrė galimybė greitai išgarsėti. Libretistas Johannas Gottliebas Stephanie pakvietė jį bendradarbiauti kuriant operą teatre „Burgtheater“. Pasiūlymas buvo labai viliojantis, bet galėjo ir sugadinti muziko karjerą Vienoje. Laiške namo Zalcburge likusiam tėvui jis paaiškino, kodėl:

„Šis žmogus Vienoje turi labai blogą reputaciją. Jis laikomas nerimtu ir nepatikimu tipu, kuriam visiškai nerūpi kiti. Kita vertus, imperatorius jam labai maloningas.“

Ryšiai su žmogumi, garsėjančiu bene prasčiausia reputacija Vienoje, galėjo sugadinti ir Mozarto vardą, bet šis užsakymas buvo susijęs ir su kitokiu pavojumi. Kompozitorius rizikavo tapti pajuokos objektu, nes opera turėjo būti atlikta vokiškai. Žinovai teigė, kad vokiečių kalba per šiurkšti tokiai rafinuotai meno formai kaip opera.

Vis dėlto Mozartas nutarė atsidėti šiam darbui ir pabandyti padaryti įspūdį imperatoriui Juozapui II. Imperatorius garsėjo kaip meno mylėtojas, naudodamasis savo valdžia ir turtais, jis darė didžiausią įtaką Vienos kultūriniam gyvenimui ir kreipė jį tokia linkme, kokia norėjo. 1781 m. jam kilo mintis, jog būtų teisinga, jei jo pavaldiniai klausytųsi arijų ne itališkai, o vokiškai, kad suprastų žodžius.

„O dėl operos, tai nemanau, kad turėčiau atsisakyti“, – rašė Mozartas tėvui į Zalcburgą. Jei jo didenybė nori vokiečių kalbos, tai jaunas ambicingas kompozitorius taip ir kurs.

Opera „Pagrobimas iš seralio“ buvo baigta po metų, kūrinys žadino publikos smalsumą, provokavo ir šokiravo. Žiūrovai, kurie laikė save aukštojo meno žinovais, nebuvo sužavėti. Imperatorius po pirmojo pasirodymo taip pat išreiškė gana skeptišką nuomonę.

„Per daug grožybių Mūsų ausims, mano brangus Mozartai, ir per daug natų“, – pasakė jis. Tačiau paprastiems Vienos gyventojams opera patiko, erotiška haremo tema kurstė vaizduotę, muzika buvo energinga, o komiški personažai sukeldavo salėje juoko audrą.

Nedaug kas atkreipė dėmesį į tokio prekybininko vardu Christophas Friedrichas Bretzneris protestus. Šis dramaturgas mėgėjas teigė, kad naujosios operos istorija labai panaši į jo parašytąją. „Toks žinomas asmuo vardu Mozartas turėjo įžūlumo pasinaudoti mano operos „Belmont und Constanze“ libretu“, – piktinosi jis atvirame laiške. Autorių teisės XVIII amžiuje nebuvo griežtai saugomos, todėl Mozartas su Stephanie galėjo nesibaimindami šį tą pasiskolinti iš Bretznerio.

„Figaro vedybos“ laužė taisykles

VERSLO TRIBŪNA

RĖMIMAS

„OnWorkation“ pradeda bendradarbiauti su specializuotu darbostogų kompleksu Italijoje

Darbostogų organizavimo komanda „OnWorkation by AirGuru“ pradeda išskirtinį bendradarbiavimą su „Workation Village“ – specializuotu darbostogų kompleksu Šiaurės Italijoje. Ši partnerystė atveria naujas galimybes Baltijos šalių įmonėms, kurios ieško būdų derinti darbą su komandos stiprinimu ir autentiška patirtimi.

Mokslininkai atrado naują reiškinį: kas ta Utenizacija?

XXI a. mokslininkų atrastas reiškinys. Utenizacija – tai visuomenės narių polinkis gerinti savo emocinę ir psichologinę būseną, persikraustant gyventi ir dirbti į Uteną. Kai kurie mokslininkai utenizacijai priskiria ir pastebimai išaugusį verslų susidomėjimą plėtra bei investicijomis Utenos krašte.

3

Atidaryta pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“

Darbą pradėjo pirmoji specializuota vaikų odontologijos klinika Lietuvoje „Neodenta Kids“. Ji atidaryta Kaune, Brastos g. 22. Pasitelkę naujausias technologijas ir modernią įrangą profesionalūs vaikų odontologai čia teikia įvairias paslaugas: dantų šalinimo ir gydymo, burnos higienos, vaikų dantų atstatymo keramikiniais vainikėliais ir kt. Tai tik pirmas žingsnis į „Neodenta Kids“ vaikų odontologijos klinikų tinklą visoje Lietuvoje. Metų pabaigoje Kaune, Savanorių pr., duris atvers antroji „Neodenta Kids“ klinika, o 2026 m. pavasarį – ir pirmoji Vilniuje, kuri įsikurs naujausiame ir moderniausiame sostinės rajone „Sakai“.

Dešimt metų – dešimt kartų – trečdalis milijono: „Acme grupė“ tęsia paramą bendruomenę keičiančioms iniciatyvoms

Jau dešimtus metus iš eilės vykstančiame „Acme grupės“ renginyje „Gerų darbų mugė“ šiemet surinkta rekordinė suma – 327 tūkst. eurų, skirta labdaringai veiklai. Suaukotos lėšos bus naudojamos tęsti pradėtus ir inicijuoti naujus projektus, sprendžiančius švietimo, sveikatinimo bei kitas visuomenei aktualias problemas.

Po „Pagrobimo iš seralio“ Wolfgangas Mocartas galėjo mėgautis sėkme. Jis vedė, gaudavo gerą atlyginimą už smulkius kūrinius ir garsėjo ekstravagantišku gyvenimo būdu. Galop 1785 m. jis nusprendė, kad metas vėl imtis operos. Nors šį kartą kūrinys turėjo būti itališkas, Mozartas sugalvojo kitą būdą nustebinti Vienos aukštuomenę. Jis kreipėsi į žymų Vienos operos libretistą Lorenzo da Ponte su pasiūlymu kartu perdaryti prancūzų pjesę „Figaro vedybos“ į operą. Pasiūlymas buvo labai drąsus, nes pati pjesė Austrijoje ir kai kuriose kitose valstybėse buvo uždrausta. Dėl vulgaraus šaipymosi iš aristokratų ir bedievystės imperatorius ją buvo paskelbęs nemoralia ir uždraudė rodyti.

Taigi, pirmiausia teko gauti imperatoriaus Juozapo II leidimą ir tvirtai pažadėti atsisakyti šiurkščiausių scenų – tik tuomet da Ponte ir Mozartui buvo leista imtis šios operos. Tai paskatino kūrybinį duetą pažeisti dar vieną įprastą taisyklę – partitūroje atsirado vietos ir baletui, nors visi žinojo, kad imperatorius šios meno rūšies nemėgsta. Jo nuomone, sceninis šokis Vienoje buvo labai žemo lygio. Kai operos vadovas sužinojo, kad į „Figaro vedybas“ bus įtrauktas baletas, pats išplėšė iš rankraščio du puslapius su baletui skirta muzika. Bet Mozartas nenusileido, ir kai imperatorius atvyko į generalinę repeticiją, scenos, kuriose turėjo būti šokamas baletas, priminė neaiškias pauzes – neskambėjo nei vokalinė, nei instrumentinė muzika, nebuvo ir šokių. „Ką tai turėtų reikšti?“ – sutrikęs paklausė Juozapas II, matydamas, kaip scenoje dainininkai gestikuliuoja ir žiopčioja. Niekam nesugebėjus dorai paaiškinti, kas gi čia vyksta, imperatorius pareikalavo pakviesti šokėjus, ir tuomet keista scena vėl įgavo prasmę.

Opera „Figaro vedybos“ sulaukė didžiulės sėkmės. Per premjerą, įvykusią 1786 m. gegužės 1 dieną „Burgtheater“ teatre, vieniečiai tiek daug kartų prašė pakartoti, kad turėjo įsikišti pats imperatorius. Vėlesnių spektaklių afišos informavo, kad ateityje imperatorius draudžia spektakliuose kartoti polifonines kompozicijas.

Pasitraukė kūrybos viršūnėje

Wolfgangas Mozartas ir Lorenzo da Ponte tęsė savo bendradarbiavimą. Šis kūrybinis duetas sukūrė dar keletą operų, jos žavėjo įspūdinga muzika ir aistringomis istorijomis.

1787 m. pastatyta opera „Don Žuanas“ pasakojo apie įžūlų ištvirkėlį, klasta suvedžiojantį dorybingas moteris. Kitoje operoje „Visos jos tokios“ lyčių vaidmenys susikeičia, čia neištikimos yra moterys. Tačiau ši Mozarto opera laikoma ne itin nusisekusia, o turinys yra vienas banaliausių iš Mozarto Vienos laikotarpio operų. Taip galėjo atsitikti todėl, kad opera buvo rašoma paskubomis, mat imperatoriaus Juozapo II sveikata smarkiai blogėjo, ir jei jis būtų miręs, dėl gedulo būtų buvę atšaukti visi spektakliai. Operos premjera įvyko, bet iki imperatoriaus mirties buvo parodyta tik du kartus. Vėliau spektaklis išimtas iš teatro repertuaro.

Didžiojo kompozitoriaus rėmėjo ir geradario nebeliko, o nepraėjus nė dvejiems metams mirė ir pats Mozartas. Per tą laiką jis dar parašė operą „Užburtoji fleita“ ir joje atskleidė kiek kitokias, ne su lovos reikalais susijusias, paslaptis. Kompozitorius buvo masonas ir turėjo laikyti paslaptyje senovines brolijos apeigas. Tačiau tai jam nesukliudė į naują operą įterpti įvairiausių užuominų. Užmestas masalas veikė, publika plūdo į spektaklius norėdama bent dirstelti į mįslingos gildijos paslaptis.

„Užburtoji fleita“ buvo paskutinė Mozarto opera, jo gulbės giesmė. 1791 m. jis parašė dar keletą koncertų, bet jį kankino smarkūs pilvo skausmai, jie kartojosi ir vertė kompozitorių gulėti lovoje. Šeimos gydytojas nieko negalėjo padaryti. Gruodžio 5 dieną Mozartas, taip ir nespėjęs pabaigti „Requiem“, išleido paskutinį atodūsį.

Didysis genijus mirė būdamas 35-erių, bet jo kūriniai gyvi lig šiol. Wolfgangas Amadeus Mozartas gerokai dėl to nustebtų, nes ano meto publika reikalavo naujienų ir nesiklausydavo senų kūrinių.