„Iliustruotoji istorija“: vėjas pasmerkia Nagasakio miestą

Williamas T. Lawrence’as (1888–1977 m.) Lietuvos žydų kilmės JAV žurnalistas, dirbo dienraščio „The New York Times“ žurnalistu. 1945 m. balandį jis buvo pakviestas į Los Alamoso nacionalinę laboratoriją, kurioje gaminta atominė bomba. Vienintelis žurnalistas, matęs pirmąjį JAV branduolinį bandymą, o vėliau ir tai, kaip atominė bomba buvo numesta ant Nagasakio.

Istorijos liudininkas

Kažkur po milžiniškais baltais debesimis plyti Japonija. Mūsų priešų šalis. Nepraėjus nė keturioms valandoms vienas šios šalies miestų, kuriame gaminami mums sunaikinti skirti ginklai, bus nušluotas nuo žemės paviršiaus galingiausiu kada nors žmonijos istorijoje pagamintu ginklu1. Per vieną dešimtmilijonąją sekundės dalį – tokį trumpą, laikrodžiu net neišmatuojamą laiko tarpą – danguje kilęs viesulas pavers pelenais tūkstančius pastatų ir dešimtis tūkstančių jų gyventojų.

Šią akimirką niekas nežino, kuris iš miestų taps taikiniu. Tai lems Japonijoje pučiantis vėjas. Jei mūsų pirmąjį taikinį bus apkloję stori debesys, jis išvengs bombos – bent jau šįkart. Nė vienas miesto gyventojų niekados nesužinos, kad virš jų galvų pučiantis vėjas iš tiesų gali nulemti jų likimą.

Tačiau tas pats vėjas pasmerks mirčiai kitą miestą. Meteorologinė įranga, esanti toli priešais mus2, netrukus nustatys vėjo kryptį. Kai iki taikinio bus likęs pusvalandis kelio, jau žinosime vėjo nuosprendį.

Ar jaučiame užuojautą arba gailestį tiems nelaimingiems velniams, kurie netrukus mirs? Ne, kai pagalvojame apie Perl Harborą ir mirties žygį Batane3.

9.12 val. pasiekėme Jakušimą, o šiek tiek daugiau nei už kilometro priešais mus skrido „The Great Artist“4 gabendamas brangųjį krovinį.

Pradėjome sukti ratus. Matėme mažus pakrantės kaimelius. Jų gyventojai nė neįtarė, kad skrendame virš jų galvų. Toliau sukome ratus laukdami, kol prie mūsų prisijungs trečias lėktuvas.

9.56 val. pasukome pakrantės link. Meteorologai atsiuntė mums koduotą pranešimą, kad mūsų taikiniai – ir pirmasis, ir antrasis – aiškiai matomi. Likimo vėjas, regis, buvo maloningas kai kuriems Japonijos miestams, kurių pavadinimų niekas nebesužinos. Lemtis parinko mums taikinį Nagasakį.

Kurį laiką paskraidę ratu išvydome mažus juodus vatos gniužulus, kyšančius iš baltų debesų tiesiai po mumis. Tai vienas po kito sprogo penkiolika priešlėktuvinių sviedinių, tačiau jie buvo pernelyg žemai. Kapitonas Bockas pakeitė kursą. Netrukus sprogo dar aštuoni sviediniai, šįkart tinkamame aukštyje, tačiau mūsų nekliudė, nes buvome pernelyg nutolę nuo jų į kairę. Skridome į pietus oro koridoriumi, 11.33 val. pasiekėme pakrantę ir pasukome tiesiai į Nagasakį, kuris yra už 160 kilometrų į vakarus. Čia toliau sukome ratus, kol pamatėme debesų properšą. 12.01 val. buvome pasiekę savo kelionės tikslą.

Radijo ryšiu gavome sutartą signalą, užsidėjome apsauginius suvirintojų akinius ir įdėmiai stebėjome už kilometro nuo mūsų manevruojantį bombonešį.

„Štai, nukrito!“ – suriko kažkuris iš mūsų.

Iš „The Great Artistes“ vidurių buvo išmestas didelis tamsus daiktas. Kapitonas Bockas apsuko lėktuvą į priešingą pusę, kad atsitrauktų nuo bombonešio, tačiau nors skridome priešinga kryptimi ir lėktuvo kabina skendėjo ryškioje dienos šviesoje, visi pamatėme akinamą šviesos žybsnį, prasiveržusį pro mūsų tamsius akinius.

Po pirmojo blyksnio nusiėmėme apsauginius akinius, tačiau vis dar buvo akinamai šviesu. Danguje aplink mus plėtėsi melsvai žalsva šviesa. Galinga slėgio banga supurtė mūsų lėktuvą nuo priekio iki uodegos. Po jos sudrebino keturios trumpos slėgio bangos, tarsi patrankų salvės aidas. Kiekviena jų bloškėsi į lėktuvą vis iš kitos pusės.

Lėktuvo uodegoje buvę stebėtojai pamatė milžinišką ugnies rutulį, tarsi ugnikalnį, kuris išsiveržė spjaudydamas didžiulius baltus dūmų žiedus. Tada jie išvydo milžinišką ryškiai raudoną ugnies stulpą ir jis stulbinamu greičiu šovė į 3 tūkstančių metrų aukštį. Kai mūsų lėktuvas apsisuko ir vėl ėmė skristi sprogimo link, ugnies stulpas jau buvo pasiekęs tą patį aukštį kaip ir mes. O juk tebuvo praėjusios 45 sekundės! Suakmenėję žiūrėjome, kaip jis šovė aukštyn tarsi meteoras, tik atlekiantis ne iš dangaus, o iš žemės. Skrosdamas baltus debesis jis darėsi vis gyvesnis. Tai buvo gyva būtybė, nauja gyvybės forma, neįtikėtinai gimusi tiesiog mūsų akivaizdoje.

Milijonų metų vystymąsi įveikusi per keletą sekundžių, būtybė tapo panaši į milžinišką totemo stulpą, jo skersmuo apačioje siekė penkis kilometrus, o viršuje – du. Apačioje stulpas buvo rudas, per vidurį – gintaro spalvos, o viršuje – baltas. Totemo stulpas buvo gyvas, su daugybe groteskiškų kaukių, kurios juokėsi žvelgdamos į žemę.

Tą akimirką, kai atrodė, kad stulpas pasiekė savotišką nuolatinę būseną, iš jo viršaus iššovė milžiniškas grybo formos debesis ir pakibo 14 kilometrų aukštyje. Grybo kepurė atrodė dar gyvesnė nei stulpas. Ji putojo, spjaudėsi baltomis putomis, todėl buvo panaši į tūkstančius susiliejusių milžiniškų geizerių.

Ji kovojo tarsi antgamtinė pabaisa, siekianti nusitraukti pančius. Per keletą sekundžių ji išsilaisvino iš savo milžiniško kamieno ir dabar neįtikimu greičiu su milžiniška jėga kilo aukštyn ir pasiekė 18 kilometrų aukštį. Netrukus iš to paties kamieno iššovė kitas grybo formos debesis, kiek mažesnis už ankstesnį. Atrodė, tarsi nukirsdintai pabaisai išdygo nauja galva.

Kildama aukštyn dangumi pirmoji grybo kepurė pasidarė panaši į milžinišką gėlę su didžiuliais, žemyn nusvirusiais žiedlapiais. Jų vidus buvo kreminės spalvos, o išorė – rožinės. Kai paskutinįkart ją regėjome už 300 kilometrų nuo sprogimo epicentro, ji vis dar buvo tokios pačios formos. Kunkuliuojantis stulpas iš šio atstumo buvo vis dar matomas kaip milžiniškas susipynusių vaivorykščių kalnas. Plevenanti stulpo viršūnė buvo aukštai iškilusi virš baltų debesų ir priminė priešistorinę pabaisą su besiplaikstančiais karčiais. Šie karčiai tįso į visas puses kiek tik akis užmato.