„Iliustruotoji istorija“: rusų armijos taikinys – Mėmelio tvirtovė

Klaipėdos krašto gyventojai dar 1756 m. liepą pajuto, kad ramios dienos baigėsi. Tą mėnesį iš visos apskrities bastioninės Mėmelio tvirtovės stiprinimo darbams buvo skubiai sušaukta 300 valstiečių.

Nors Klaipėdos istorijos tyrinėtojas Johannesas Sembritzki teigia, kad Mėmelio įtvirtinimai „pagal tuometinę madą buvo pastatyti labai stiprūs“, tuo abejojo net patys miestiečiai. Tiesa, tvirtovę prūsai išties uoliai statė ir perstatinėjo, prie jos, beje, nugaras lenkė ir kaliniai mirtininkai. Pasak J. Sembritzki, „į šią tvirtovę labai pagirtinu būdu daugiausia galvažudžiai bausmės vykdyti siunčiami, kad jie žemei vežti ant pylimų arba kitaip visą likusį gyvenimą būtų panaudojami, tuo būdu jie atneša visuomenei daugiau naudos, nei įvykdžius mirties bausmę“. Darbų prie tvirtovės tekdavo ir kitiems – šitaip stengtasi nuo miesto atbaidyti „prekymečiu iš Žemaitijos į Prūsiją ateinančius elgetas“.

Iš rytų ir pietų miestą patikimai gynė griovys ir tvirtovės siena, nuo XVII a. pradžios sustiprinta penkiais olandiškos sistemos bastionais. Tarp bastionų (tvirtovės kampuose įrengtų penkiašonių įtvirtinimų, ginančių sienas artilerijos ugnimi) tvirtovės griovio priešakyje dar buvo pastatyti vadinamieji ravelinai – trikampio formos įtvirtinimai, skirti apšaudyti kryžmine ugnimi prieigas prie bastionų. Vakaruose miestas taip pat buvo apsaugotas solidžiai – čia stovėjo bastioninė (4 bastionai) Klaipėdos pilis, o tvirtovės griovį atstojo Kuršių marios.

Silpniausia Mėmelio tvirtovės vieta buvo šiaurėje, kur šalia miesto tekėjo Danė. Pasitikėdami šios upės apsauga miestiečiai čia nepastatė sienų, nesukasė pylimo, apsiribojo vieninteliu prieštilčio įtvirtinimu, kurį surentė kitoje upės pusėje, priešais vadinamuosius Tiltų vartus.

Šykštėjo įgulai silkių ir alaus

Pačią tvirtovę sudarė dvi administracinės dalys: Altstadtas (Senamiestis) ir Friedrichstadtas (Frydricho miestas). Jame buvo Klaipėdos pilis. Už Danės upės, šiaurėje, dar plytėjo priemiestis, vadinamasis Krammeistas (Krūmamiestis).

Tvirtovės komendantu Prūsijos karalius paskyrė dėl invalidumo į pensiją išleistą majorą von Rummelį (jam čia pat suteikė pulkininko leitenanto laipsnį), vadintą „vyru su galva ir protu“. Komendantas nedelsdamas įsakė išgriauti visus priešais trejus miesto vartus užmiestyje stovėjusius plytinius namus – kad puolantis priešas neturėtų ten priedangos.

Imta rengtis apgulčiai. Kiekvienam miestiečiui nurodyta pusmečiui apsirūpinti maistu, o įgulai paruošti 200 statinių alaus, 60 tūkst. didelių Bergeno silkių, 18 centnerių rūkomojo tabako ir pan. Miestiečiai visai netroško žūtbūtinių kovų ir ilgos apsiausties. Todėl neskubėjo tiekti silkių ir alaus, pareiškę: „Kadangi miestas blogai įtvirtintas, tai mes nemanome, kad jis galės atlaikyti ilgą apsiaustį, taigi priešo naudai atiteks didelis kiekis provianto, jeigu jis mus užims.“ Galų gale įgulos kareiviams murmėdami perdavė 23 statines silkių, 14 centnerių lenkiško tabako ir alų.

Tvirtovę gynė landmilicininkai

Klaipėdos tvirtovės įgulą tuo metu sudarė pulkas gerai išmuštruotų Cristopho von Lucko karių. Tarp jų stengtasi palaikyti griežtą drausmę, tačiau dažnai klasta užverbuoti ir turėję atitarnauti bent 20 metų kareiviai nuolat mėgindavo dezertyruoti. Tuomet prasidėdavo dezertyrų medžioklė, joje su džiaugsmu dalyvaudavo tiek raiti miestiečiai, tiek apylinkių valstiečiai.

Dezertyrus beveik visuomet pagaudavo. Jei šie sulaikomi priešindavosi, be skrupulų viešai pakardavo specialiai tam suręstose ąžuolinėse kartuvėse, buvusioje Turgaus aikštėje. Šitaip 1752 m. vasarį už dezertyravimą ir priešinimąsi pakartas muškietininkas Freymeris iš Saksonijos, kuris, anot įrašo vienos miesto bažnyčios knygoje, „dėkui Dievui, džiaugsmingai mirė“. Toks pat likimas 1756 m. ištiko į kareivius pakliuvusį ir pasprukti mėginusį lenkų bajorą Konopackį. O muškietininką Schultzą, kuris budėdamas bastione prie Akmeninių (Kūlių) vartų žodžiu ir veiksmu pasipriešino leitenantui von Mauderode’i, nušovė iš arkebuzos ir ten pat vietoje užkasė.

Griežtai prižiūrėtas von Lucko pulkas, matyt, būtų gerai pasikovęs už Mėmelį. Tačiau 1757 m. vasarį juos atšaukė į Karaliaučių, nusprendę sustiprinti šio gynybą. „Von liukiečius“ pakeitė Samuelio von Pohlentzo pulko 800 landmilicininkų, sudarytų iš atitarnavusių kareivių, miškininkų, valstiečių. Jie stengėsi, tačiau tik priminė reguliariąją kariuomenę.

Tvirtovės artileriją sudarė apie 80 geležinių pabūklų, tačiau buvo vos 24 artileristai, taigi, jiems turėjo padėti savamoksliai artileristai – landmilicininkai.

Klaipėdos liaudies armija

Birželio 20 dieną, horizonte ėmus šmėžuoti kazokų raiteliams (jie pastebėti ties Nemirseta), von Rummelis iš nevilties nusprendė tiesiog pagausinti kareivių skaičių. Tad pradėjo dalinti krašto gyventojams ginklus ir šaudmenis, kviesdamas į kovą ir kurdamas savotišką liaudies armiją.

Pačioje Klaipėdoje komendantas miesto gynybai surinko keturias miestiečių kuopas. Tačiau šie parodė dar mažiau entuziazmo nei tiekdami silkes. Paraginti kautis, atsakė, jog bijo užpykdyti priešus: „Yra žinoma, kad priešas, kai tik priešišką sieną peržengia, paskelbia, kad kiekvienas, kas prieš jį ginklą pakels, bus ugnimi ir kardu persekiojamas.“ Galiausiai von Rummelis numojo ranka ir prisakė miestiečiams eiti sargybą ir žvalgybą.

Atrodo, vieninteliai, kurie į kazokus išdrįso pykštelėti iš išdalintų ginklų, buvo Priekulės apylinkių valstiečiai, birželio 22 dieną savo laukuose susidūrę su rusų raiteliais. Valstiečiai kazokams tapo lengvu grobiu – būrį išsklaidė, daugelį paėmė į nelaisvę, o tada pradėjo deginti apylinkių kaimus, nužudė Priekulės kunigą. Liudininkai pažymi, kad po Klaipėdos kraštą pasklidę kazokai ypač mėgo grobti vaikus ir juos vėliau parduodavo Kuršo dvarininkams (o šie grąžindavo vaikų ieškoti atėjusiems tėvams).

Kad ir kaip būtų, Klaipėdos krašte, anot J. Sembritzki, prasidėjo bėgimas. Valstiečiai su šeimomis traukė į Užnemunę, valdininkai, susirinkę dokumentus, bėgo į Mėmelio tvirtovę. Per dvi dienas, iki birželio 22-osios, kraštas tarp Palangos ir Klaipėdos praktiškai ištuštėjo.

Išdegintos žemės taktika

Birželio 30 dieną Fermoro ypatingasis korpusas prisiartino prie Mėmelio. Jūroje priešais miestą jau lūkuriavo diena anksčiau atplaukusi rusų laivų eskadra.

Prieš rusus atsivėrė didingas reginys – į dangų virto didžiuliai dūmų stulpai. Tai liepsnojo Klaipėdos priemiesčiai, padegti tvirtovės komendanto įsakymu, kad tvirtovę puolantis priešas neturėtų priedangos nuo artilerijos ugnies. Dėl tokios von Rummelio išdegintos žemės taktikos priešais Tilto vartus iš 119 namų išliko tik 14, priešais Akmeninius (Kūlių) vartus iš 19 liko 6, o prieš Malūnų vartus – iš 10 tik 1 namas. Tarp dūmų tai šen, tai ten blykčiojo tvirtovės pabūklų šūviai – prūsų artileristai rengdamiesi mūšiui stengėsi pritaikyti patrankas.

Nelabai ko tikėdamiesi, tačiau laikydamiesoi karo formalumų, rusai nusiuntė miesto komendantui pasiūlymą pasiduoti. Rummelis atsisakė. Fermoro pajėgos ėmė rengtis apsiausčiai. Ketinta pulti tiek visus penkis bastionus rytuose, tiek prieštiltį įtvirtinimą šiaurėje. O kol kas šiaurėje, atokiau nuo tvirtovės, maždaug dabartinio Klaipėdos universiteto Botanikos sodo vietoje imta telkti artileriją. Per Danės upę dabartinio Mažojo Kaimelio paplūdimio teritorijoje rusai pastatė tris pontoninius tiltus ir nutiesė kelią iki Šaulių kaimo, ten įkūrė kariuomenės štabą.

Apsiaustį pradėjo „Elefant“

Tą pačią dieną rusų karo laivai atsargiai įplaukė į Kuršių marių žiotis. Mėmelio tvirtovę turėjusią apšaudyti rusų eskadrą sudarė dviejų rūšių laivai – pramai ir bombardyriniai (bombiniai) laivai. Tiek vieni, tiek kiti buvo skirti pakrančių tvirtovių naikinimui. Pramai atrodė itin savotiškai – plokščiadugniai, mažos grimzdos laivai, panašesni į keturkampes plaukiojančias medines tvirtoves, kiekvienas turėjęs nuo 18 iki 44 patrankų.

Bombardyriniais laivais vadinti dvistiebiai ar tristiebiai burlaiviai – nedideli, tačiau itin tvirtos konstrukcijos, kad galėtų šaudyti iš stambaus kalibro lygiavamzdžių pabūklų mortyrų ar vienaragių (taip vadintos senovinės rusų haubicos).

Pirmi šūviai nuaidėjo liepos 1-ąją, kai keturi rusų laivai (du pramai „Elefant“ ir „Laukinis jautis“ ir du bombardyriai „Jupiter“ ir „Donder“) išsirikiavo į dvi kovos linijas Kuršių marių žiotyse (maždaug priešais dabartinio Jūrų muziejaus teritoriją). Priekyje plūduriavo pramai, antroje linijoje laikėsi toliašaudžiai bombardyriai.

Apie 18 val. į besirikiuojančius rusus iš tvirtovės „ėmė pliekti sviediniais“. Landmilicininkai ne ką tepataikė, bet parodė, kad Mėmelis turi dantis. Santūriai išlaukus porą valandų, vienas iš pramų „Elefant“ iškėlė kovinę raudoną vėliavą ir pradėjo šaudyti į Klaipėdos pilį. Likę trys tą dieną nesiteikė gąsdinti klaipėdiečių sviediniais.

Vakarėjant, apie 22 val., maždaug tūkstantis rusų, saugomų 500 grenadierių ir muškietininkų, su kirtikliais ir kastuvais ėmėsi tvirtinti pozicijas šiaurėje nuo Mėmelio tvirtovės. Iki 2 val. nakties rusai išrausė maždaug 400 m ilgio apkasų liniją dabartinio Klaipėdos Šiaurės prospekto vietoje.

Į pozicijas atvežė pabūklus: penkias 24 svarų patrankas (šaudė 11 kg sviediniais) ir penkias mažesnio kalibro, 18 svarų, patrankas. Šie pabūklai buvo nutaikyti į teberūkstančius priemiesčio Krammeisto likučius, kur šmėžavo prūsų šauliai, apšaudę apkasus raususius darbininkus.

Šalia įrengta sunkiųjų pabūklų baterija: trys penkiapūdės (330 mm kalibro) mortyros ir keturios haubicos. Jos turėjo apšaudyti pačią tvirtovę.

Kasdien per 1 000 sviedinių

Liepos 2-ąją, apie 6 val. ryto, virš Klaipėdos atsivėrė pragaras: vienu metu į miestą tvirtovę paleido ugnį tiek visi rusų laivai, tiek sausumos baterijos. Mėmelio gynėjai atsišaudė, bet, kaip džiūgavo patys rusai, „beveik be jokių nuostolių laivynui ir kariams“.

Sunkiosios mortyros nepersistengė – į miestą per parą paleido 136 sviedinius, kiekvienas svėrė 81 kilogramą. Užtat laivynas pliekė iš širdies – Mėmelį apipylė 836 sviediniais.

Pilnaviduriai sviediniai gurino namų sienas, sprogstamosios bombos žėrė skeveldras. Prūsų valdininkai skrebeno plunksnomis registruodami nuostolius: Altstadte priešo sviediniai sudaužė stogus ar peršovė 86 namų sienas, Friedrichstadtui kliuvo mažiau – sugriauti tik 26 pastatai. Stipriai nukentėjo trys bažnyčios, nuo reformatų bažnyčios net buvo numuštas bokšto bumbulas su vėjarode. Vienas sviedinys „pataikė į audėjo Schillingo žmoną jos kambaryje ir ją užmušė; ant pylimų žuvo daug kareivių“.

Rusų pėstininkų pulkuose tuo metu ruoštasi kastis arčiau tvirtovės. 9 val. ryto, išklausę mišias, kiekvienas dar išlenkė po čerką (0,123 litro) vyno. Miestą kur kas įnirtingiau apšaudę jūreiviai tądien gėrė daugiau – kiekvienam teko po tris čerkas vyno.

Ėmus vakarėti kasimo darbai atsinaujino – pasistūmėję 500 m į priekį, rusai maždaug ties dabartine Klaipėdos geležinkelio stotimi įsirengė antras 400 m ilgio pozicijas. Patrankų įrengė net tris baterijas, jos ėmė spjaudyti ugnimi liepos 3 dieną, 13 valandą.

Pirmoji baterija (smulkesnio kalibro penkios 18 svarų ir penkios 24 svarų patrankos, taip pat 4 haubicos) šlavė ugnimi Forstadto likučius. Antroji baterija (keturios 12 svarų patrankos) pliekė į šiaurinius miesto Tiltų vartus saugojusį prieštilčio įtvirtinimą. Trečioji baterija (šešios stambaus kalibro 5 pūdų ir viena 9 pūdų mortyros) ėmė niokoti patį miestą. Neatsiliko ir rusų laivyno pabūklai.

Naktį iš liepos 3-iosios į 4-ąją rusai vėl darbavosi kastuvais pamažu verždami Mėmelio tvirtovės apsupties kilpą. Per porą naktų įsirengė 1,1 km ilgio pozicijas rytuose, tarp Danės ir Althofo (Sendvario). Du rusų pulkai (Černigovo ir Viatkos) su pasimėgavimu užėmė greta buvusį paties Mėmelio komendanto Rummelio dvarą.

Visą liepos 4 dieną vieni Fermoro kariai rausė, kiti šaudė. Ir apie 14 val., matyt, spaudžiamas persigandusių miestiečių, Rummelis neišlaikė – atsiuntė į rusų generolo stovyklą du karininkus prašyti laikinų paliaubų. Sakėsi, norįs susisiekti su vadu, prūsų feldmaršalu Lehwaldtu ir gauti iš šio instrukcijas, kaip elgtis, gal net pasiduoti... Fermoras tik nusijuokė ir pasiūlė nedelsiant pasiduoti be jokių instrukcijų. O rusų artileristai ir toliau nesiliovė – „žiauriai šaudė įkaitintais ir paprastais sviediniais“ į miestą, kuriame tai ten, tai šen kildavo gaisrų.

Išskirtinai įžūlus pasidavimas

„Kuršo korpuso“ karininkai susirinko į štabą pasitarti, kaip toliau pulti tvirtovę. Planuota ją toliau supti, apkasų linijomis pasiekti Kuršių marias, prasibrauti iki užtvankos, skiriančios tvirtovės gynybinį griovį nuo Kuršmarių (ji buvo „Baltijos“ laivų statyklos vietoje) ir ją sugriauti. Sugriovus ir nuleidus į marias tvirtovės griovio vandenį, matyt, būtų atėjęs laikas šturmui. Bet neatėjo.

Liepos 5 dieną, 4 val. ryto, virš Mėmelio išsiskleidė baltos kapituliacijos vėliavos. Keletą iškėlė prieš rusų laivyną, kitas – prieš sausumos kariuomenę, kad visiems būtų aišku – miestas pasiduoda, tik nebešaudykit.

Iš Klaipėdos su sąlygomis, kuriomis prūsai sutinka pasiduoti, į rusų stovyklą išžirgliojo įgulos majoras Proisas. Pasak vieno autoritetingiausių rusų istorikų Dmitrijaus Maslovskio, tyrinėjusio Mėmelio apgultį, pasidavimo sąlygos buvo išskirtinai įžūlios. Rummelis reikalavo, kad Mėmelio įgula būtų išleista iš tvirtovės su karine pagarba, išžygiuotų „grojant muzikai, su keturiomis patrankomis, šautuvais ant pečių, išskleistomis vėliavomis, su 30 šovinių kiekvienam žmogui, o taipgi galėtų pasiimti duonos penkioms dienoms“. Taip pat reikalavo leisti išsivežti karališkąjį iždą, archyvą, dokumentus, leisti laisvai išeiti visiems tarnautojams ir valdininkams.

Matyt, komendantas pasiduoti nusprendė tik dėl akių, spaudžiamas apšaudymo įbaugintų miestiečių. Ir, ko gero, pats nustebo, kai rusai... sutiko.

Tiesa, ne su viskuo. Fermoras leido Klaipėdos įgulai, kuri „kaip narsūs žmonės gynėsi, su šautuvais ant pečių, 30-čia šovinių su kulkomis kiekvienam, taip pat pasiėmus duonos penkiom dienom“ išeiti. Tačiau išeinantys turėjo raštiškai įsipareigoti daugiau nebekariauti prieš Rusiją ir jos sąjungininkus.

Iždą ir dokumentus įsakyta palikti, taip pat savo vietose turėjo likti ir valdininkai. Gyventojams buvo užtikrinta, kad jų neplėš ir neskriaus, jei tik jie nesiims slapstyti užkariautojams teisėtai priklausančio prūsų karalystės turto, pavyzdžiui, iždo.

Kapituliacija įsiutino feldmaršalą

Vos tik abi pusės pasirašė kapituliacijos aktą, rusų laivynui ir artilerijai buvo įsakyta nutraukti apšaudymą. 8 val. ryto prie Mėmelio Akmeninių (Kūlių) vartų mušdama kovos būgnus atėjo rusų grenadierių kuopa. Ji įžengė į miestą, o vartus saugojusi prūsų sargyba, „atidavusi pagarbą“ rusams, pasitraukė nuo vartų.

9 val. ryto su visu štabu prie vartų prijojo ir pats Fermoras. Jį pasitikusi miesto valdžia, dvasininkai dėkojo generolui už „jiems suteiktą protekciją“. Tvirtovės įgulos vadas pulkininkas Samuelis von Pohlentzas perdavė grafui miesto vartų (Malūnų, Akmeninių (Kūlių) ir Tiltų) raktus. Triumfuodamas Fermoras raktus kartu su laišku, kuriame skelbė apie pirmą rusų ginklo pergalę kare, nusiuntė į Sankt Peterburgą imperatorei Jelizavetai.

Skambant miesto varpams, rusų karininkai nujojo pagrindine gatve iki pat pilies, ten juos pasitiko niūrus kaip žemė komendantas von Rummelis. Tylėdamas jis atrakino pilies vartus, o raktus atidavė rusų sargybiniams, pakeitusiems prūsus.

Tvirtovę gynę landmilicininkai, kaip ir buvo žadėta, laisvai paliko miestą. Tiesa, J. Sembritzki teigia, kad rusai savo žodžio neišlaikė. Esą manė, kad įgulą sudaro reguliariosios armijos kareiviai, profesionalai, o išvydo ginkluotus valstiečius. Todėl, užuot leidę von Pohlentzo landmilicininkams žygiuoti į Karaliaučių, dėl nereikšmingos dingsties juos sulaikė ir nuginklavo, o pulką išformavo. Kai kuriuos net grasinimais privertė stoti į rusų kariuomenės pulkus. Tačiau dauguma tyrinėtojų šią versiją neigia.

Liepos 8 dieną visi Mėmelio gyventojai turėjo prisiekti ištikimybę Rusijos imperatorei Jelizavetai.

Vyriausiasis rusų kariuomenės vadas feldmaršalas Stepanas Apraksinas, sužinojęs, kad visai Mėmelio įgulai buvo leista su ginklais palikti tvirtovę ir netrukdomai pasitraukti, griebėsi už galvos. Jis tučtuojau parašė imperatorei piktą laišką ir jame smerkė generolą, „savavališkai sušvelninusį įgulos pasidavimo sąlygas“. Pasak Apraksino, derėjo bent jau apklausti šios pagrindinės prūsų pasienio tvirtovės komendantą, kuris tikrai žinojo daugybę priešo armijos paslapčių.

Mėmelio raktų paslaptis

XIX a. rusų karo istorikas Dmitrijus Maslovskis irgi piktinosi, kad „menką tvirtovę gynusi priešo saujelė (800 žmonių) ne tik sugebėjo sustabdyti 16 tūkst. pajėgas, bet ir privertė jas griebtis taisyklingos apsiausties, iškėlė įžūlias sąlygas ir... pasitraukė su ginklais rankose“.

Žinomas rusų rašytojas Valentinas Pikulis savo romane „Plunksna ir špaga“ pateikė savą sėkmingo pasidavimo paaiškinimą. Anot autoriaus (kuris nežinia iš kur gavo duomenų), Mėmelio raktai Fermorui buvo įteikti dar derantis dėl kapituliacijos sąlygų. Bet svarbiausia buvo ne raktai,... o pagalvėlė, ant kurios jie gulėjo. Deryboms nesisekant, miesto atstovai rusų generolui, esą, šnipštelėjo apčiupinėti minėtą pagalvėlę. Toji pasirodė itin sunki nuo į ją prikimšto aukso, ir šitas „argumentas“ iškart įtikino Fermorą nusileisti.

Tačiau Mėmelio pasidavimo paslaptis veikiausiai susijusi ne su Fermoro korumpuotumu ar nuolaidumu.

Generolas paprasčiausiai turėjo... per daug kariuomenės ir per mažai laiko. Du trečdaliai jo pajėgų apgultyje tiesiog nedalyvavo – visa ši žmonių ir žirgų masė trypinėjo už 4 km nuo tvirtovės. Juos reikėjo maitinti, o maisto tebuvo likę penkioms dienoms.

Be to, tikėtina, jog rusams (bent jau sausumos pajėgoms) ėmė trūkti sviedinių – dėl blogo tiekimo iki Mėmelio jie sugebėjo atsivežti tik dalį artilerijos ir amunicijos. Paskutinėmis apsiausties dienomis į miestą daugiausia šaudė jau tik laivai.

Apgultį prisiminė po 131 metų

Šitaip Rytprūsių gyventojams ir Mėmelio miestiečiams prasidėjo Septynerių metų karas, vėliau jis pareikalavo dar daug netekčių ir vargų, kurie užgožė šios keistos apsiausties prisiminimus.

Tą trijų dienų bombardavimą Mėmelio gyventojai prisiminė tik po 131 metų, kai 1888-aisiais, griaunant dalį Klaipėdos pilies, jos pylimuose rasta nemažai įstrigusių rusiškų sviedinių ir bombų skeveldrų. 1889 m. inžinierius Tappenas už kuklų mokestį miestui perleido rusų apšaudymo laikų sviedinį ir skeveldrą. Mėmelio burmistras šias karo liekanas išdidžiai demonstravo savo kabinete, matyt, pasakodamas svečiams apie klaipėdiečių gebėjimą derinti narsą su sveiku protu ir apsukrumu.