Vaikai, gyvieji gyvenimo kaktusai

Na, pirmiausia būna, žinoma, begalinis pasididžiavimas. Naujagimio nuotraukos, dovanos, krikštynos. Dar daugiau nuotraukų. Proga pasipuošti ir išeiti į žmones. Giminės ir draugai prie bažnyčių. Viskas aplink – gyvenimo šventė.
Tada pamažu ateina supratimas, kad gyvenimas keičiasi, tik pasikeitimo mastas suvokiamas ne iš karto. Žmogaus protas taip sutvarkytas, kad labiausiai šokiruojančios naujienos – kurios, jei nebūtų psichologiškai sušvelnintos, turbūt daugelį paverstų daržove tą pačią sekundę, – skelbiančios gana baisų nuosprendį, yra iš pradžių priimamos kaip šiaip jau nieko baisaus. Taip mūsų smegenis saugo gamta.
Dažniausiai žmonės patys sau sako, kad dabar gyvenimas mažiausiai aštuoniolika metų mums nebepriklausys. Tai pripažįstama gana lengvai, lyg aštuoniolika metų būtų ne 216 mėnesių ir ne 936 savaitės, kurios dar gali ir prasitęsti, jei bus daugiau vaikų, o toks neesminis ir lengvai išgyvenamas etapas, kai nespėsi apsidairyti, o jis jau bus ir praėjęs.
Taip guodžiasi dauguma kalinių, kurie gauna panašaus ilgumo bausmę, tik kad nedaug yra nusikaltimų, kai nesutrumpinamas ir neaptariamas aštuoniolikos metų terminas, per kurį garantuotai viskas ir beveik visiems laikams pasidaro kitaip nei buvę.
Geriausios dienos negrįš
Kodėl „visiems laikams“ – juk vaikai užaugs, susitvarkys, iškeliaus, tada vėl gyvensite sau, ar ne?
Ne. Vaikai greičiausiai tikrai laimingai užaugs, susitvarkys ir iškeliaus, tačiau tada jau jums nebereikės nieko, ko reikia dabar.
Dalykai, kurie įdomūs dabar, neberūpės. Jūs būsite pavargę ir iškankinti dalykų, apie kuriuos čia tuojau pakalbėsime, ir praradę sugebėjimą svajoti ir projektuoti ateitį. Depresija, kaip sakė psichologas viename filme, yra nesugebėjimas projektuoti ateities, tad pagal šį kriterijų greičiausiai jums visiems bus depresija. Arba jau yra, jei jūs, skaitantis šį straipsnį, spėjote pasiekti tą amžių, kai visi minėti dalykai jums jau atsitiko.
Tuomet straipsnis jums bus dar naudingesnis.
Gyvenimas jau nebe jūsų
Suvokimas, kad gyvenimas jau yra ne apie jus, o apie vaikus, ateina pamažu. Taip, laisvo laiko sau pradeda staigiai radikaliai mažėti, bet tai ne iškart skausmingai pajuntama.
Tačiau praeina vieni dveji metai ir pradedama pamažu matyti, kad paskutinės buvusios atostogos (atostogos, jų ritmiškumas ir jų nuotraukos yra gyvenimo normalumo rodiklis – jūs tai žinojote, bet apie tai nepagalvojote) ir jų prisiminimai sparčiai tolsta praeityje, o nieko naujo nėra ir nenusimato. Ateitis nebūtinai miglota – tiesiog ten nieko gero, štai ir viskas. Tai aiškiai matyti. Jokios miglos.
Vietoj atostogų vaizdų auga ir didėja naujojo šeimos gyventojo nuotraukų gausa. Dabar kiekvienas jo pasijudinimas, žingsnis, perėjimas prie kietojo maisto yra naujojo gyvenimo prisiminimas. Taip kalėjime gyvenama nuo vieno iki kito pasivaikščiojimo kiemelyje, nuo vienos siuntos iš laisvės iki kitos, nuo laiško iki laiško, nuo giminių vizito iki vizito. Nedidelė prabanga ir menki malonumai, bet imi tai, kas yra, kai nieko kito nėra.
Bandymų pabėgti nuo situacijos būna visokių. Kai gimsta pirmasis vaikas, tėvai bando pinigine sau įrodyti, kad gyvenimas nepasikeitė, kad viskas gerai ir kad jie toliau kontroliuoja situaciją.
Prasideda nekontroliuojami pirkimai: brangiausias ir išmaniausias vežimėlis (kuriam trūksta tik daviklių pastatyti, kuro įpurškimo ir šildomo vairo bei atbulinio vaizdo veidrodėlių), visokie aparatai, vienu rankenėlės pasukimu susukantys ir supakuojantys į kvepiantį maišelį prikakotas sauskelnes, išimtiniais sutrikimo atvejais dar ir šliaužtukai, puošti garsių firmų logotipais. Anksčiau tie logotipai buvo ant mamytės rankinės ir ant megztinio, aptempiančio stangrų jos biustą, – dabar ji renkasi kuo didesnį krepšį, kur telpa visas kovos amunicijos komplektas, o megztinis pasirenkamas toks, ant kurio mažiausiai matyti atpylusio kūdikio dėmių.
Klinikinės išlaidavimo daugiadienės yra psichologinės gynybos mechanizmas, bandant suteikti prabangos ir pasitikinčios diskrecijos pačiam įkalinimo faktui – lygiai taip pat kalinys daug dėmesio skiria tatuiruotėms: jei jau pataikiau už grotų, nors pasirūpinsiu, kad visi žinotų, jog mano buvimas už grotų buvo labiausiai grotuotas ir mano grotos buvo storesnės negu kitų. Tokios pagerintos VIP grotos.
Pabėgimų nebūna
Vaiko seneliai kartais pažiūri bamblį (jei seneliai yra tokie, nes toli gražu ne visi ir ne visada užsiima šitais dalykais) ir išleidžia tėvus į miestą – į restoraną arba į kiną, kur tėvai būna šalia pasidėję mobiliuosius telefonus, į kuriuos baugščiai dirsčioja kas dvi minutes, o gal ir dažniau.
Tie telefonai – kaip bombos su spalvotais laidais ir dideliais raudonai švytinčiais skaičiais veiksmo filmuose. Taip, jie suskambės pačiu netinkamiausiu momentu, ir trumpa iliuzija apie grįžimą prie senojo normalaus gyvenimo subyrės – jie grįš prie naujosios kalėjimo realybės: skambina močiutė, Lukutis apsivėmė, dabar triedžia, o Austėja susipjaustė pirštą, bėga kraujas ir reikia vežti į Santariškes, o močiutė nevairuoja automobilio. Visiems viso gero, jau turime skubėti.
Kai kada tėvai būna išleidžiami savaitgaliui į trumpą kelionę, tada Mantukui, likusiam su močiute, pakyla temperatūra (po dvylikos valandų paaiškėja, kad buvo pakilusi nelabai smarkiai, tiesiog močiutė „apsidraudė“), ir jau tik už kokius porą tūkstančių papildomų litų gimdytojai susipažįsta su skubiu naujų bilietų įsigijimu ir skuba atgal prie savo grandinių ir grotų virbų: vakare sėdėdami oro uosto laukiamojoje jie žiūri į kilimą su kramtomosios gumos dėmėmis ir galvoja, kad dabar turėjo gerti vyną Paryžiaus gatvelėje, kaip buvo suplanavę.
Šie dalykai yra neatsitiktiniai. Jie – tik prieinami ir įtaigūs priminimai, kuo pavirto gyvenimas. Ir kuo pavirtote jūs.
Toliau – blogiau
Vaikui pradėjus normaliai miegoti naktimis, tėvams kyla naujų iliuzijų, kaip galbūt dalelytė gyvenimo jau bus susigrąžinta: na, vaikas pradės lankyti darželį, gal bus auklė, vis kažkas. Nė velnio, žinoma: ikimokyklinio auklėjimo įstaiga, o paskui mokykla sukuria trigubai daugiau problemų, negu išsprendžia. Mamai darbe karjeros siekti nepadeda (ir trukdyti neturėtų, bet trukdo) aplinkybė, kad ji vis dažniau bendrauja su bendradarbiais ir su šefu tik apie tai, kodėl ji pavėlavo, turės anksčiau išeiti, arba kodėl užtruks jos pietų pertrauka, nes reikės važiuoti dvidešimt penktąjį kartą į polikliniką.
Vaikas lopšelyje pradeda perimti visas ligas, kurias tik atneša į tas pačias patalpas kiti vaikai, auklės charakteris ir įpročiai pasirodo tokie, kad prieš juos nublanksta baisiausių ir įkyriausių giminaičių zyzimai ir keistenybės, ir nuolatiniai skelbimai mokykloje apie utėles („patikrinkite vaiko plaukus“) pasidaro įprasta vakarinio pokalbio prie stalo tema.
Tie pokalbiai yra atskira tema. Ne iš karto (dažniausiai tuomet, kai vaikas pradeda lankyti mokyklą) vaikas, kuris anksčiau uzurpavo, rodos, tik laiką ir jėgas, uzurpuoja jau ir intelektinę teritoriją ir priima už jus socialinius sprendimus.
VERSLO TRIBŪNA
Nužudytas bendravimas
Pirmiausia jūs jau bendraujate tik su tais draugais, kurie taip pat turi vaikų. Ne, ne todėl, kad būtinai norėtumėte jausti bendrumą su kitais žmonėmis, kenčiančiais dėl to paties, kaip jūs. Ne.
Paprasčiausiai daugiau niekas su jumis nebenori bendrauti, nes žmonėms, esantiems laisvėje už kalėjimo sienų, visiškai neįdomu vėl ir vėl klausyti, kokia putra jus maitina, koks yra pasivaikščiojimo režimas ir kokius naujus treniruoklius atvežė į įkalinimo vietos sporto salę.
Jus pakenčia tik tie, kurie yra skausmingai panašūs į jus.
Ilgi vakarai prie vis dar rūpestingai paruoštos vakarienės virsta begaliniais svarstymais apie miesto mokyklas ir jų sąlyginius pranašumus, kiek kas kainuoja, kokie trūkumai, kaip ir kur paskui reikės stoti mokytis, kokie tėvai ten leidžia vaikus. Ir, be abejo, bus paminėta, kada paskutinį kartą mokykloje rado utėlių, kieno galvoje tų utėlių rasta: informacija neviešinama, bet kalėjimo šnabždesių paštas susirenka šalutinius įrodymus ir padaro išvadas.
Visas gyvenimas yra tik apie įstaigas, susijusias su vaikais, apie veiksmus, skirtus vaikams, apie pirkinius dėl vaikų: kitas gyvenimas nebeegzistuoja, jis yra už įkalinimo įstaigos ribų ir jau seniai pamirštas.
Net vėl prasidėjusios atostogos yra tik lukštas: jas renkamasi seniai ne pagal smagumą, ne pagal įdomumą, o tik atsižvelgiant į tai, kur bus mažiausiai nepatogu su vaikais. Ką kelionėje galima pamatyti? Koks skirtumas, ką galima pamatyti, jūs nuspręsite pagal tai, kur mažiausia tikimybė vaikui subloguoti nuo maisto ir kur mažvaikiui geriausia bus ropoti ir turėti kuo užsiimti, kol tėvai prie baseino išgers vieną kitą kokteilį ir bandys save įtikinti, kad štai jis, senasis normalus gyvenimas, pagaliau grįžo.
Jis negrįžo. Jūs iš esmės esate tik kalinių saviveiklos koncerte įkalinimo įstaigos aktų salėje. Arba jūsų pataisos darbų koloniją aplankė muzikos kolektyvas, tad turėsite porą valandų pramogos Pravieniškėse, kurios tikrai nesupainiosite su garsios grupės pasaulinio turo koncertu kur nors Miuncheno stadione.
Tęsti galima be galo. Nelaisvės formos keičiasi, esmė lieka ta pati. Dar būna transportas, renkamas atsižvelgiant į tai, kaip patogu į jį tvirtinti vaikišką kėdutę ir kiek būtino šlamšto, krepšių su drabužiais ir visokių žaislų galima prigrūsti į automobilį universalą, kad savaitės kelionė prilygtų tremtinių kraustymuisi. Dar būna vakarai ir savaitgaliai, paversti vairuotojo darbu, vežiojant atžalas po treniruotes, būrelius, užsiėmimus, logopedus, terapeutus, povandeninės jogos mokyklas ir korėjiečių kalbos pamokas. Visko būna. Vienoda tik viena: visa tai jau seniai ne dėl savęs. Jūs jau pamiršote, kaip ir kas būna dėl savęs.
Tų visų užsiėmimų reikia, nes privalu turėti kuo pasigirti kitiems nuteistiesiems, jei paklaus. Pagal tai nustato statusą kameroje.
Jei jau teko nešti kryžių ir ant galvos dėtis erškėčių vainiką, tegu mūsų kryžius būna iš pačių prabangiausių medienos rūšių ir tegu mūsų erškėčiai būna labiausiai veisliniai, ekologiški, su ilgiausiais dygliais, specialiai užsakyti ir atskraidinti iš rečiausių Pietų Amerikos erškėtynų. Kad visi pavydėtų bent jau tų erškėčių.
Tik neapykantos skleidimas?
Dabar sakysite, kad „ne visiems taip“. Sakysite: „Autoriau, projektuoji nevykusį savo gyvenimą, savo baubus ir savo nelaimes į visus?“ Laukiau šito klausimo.
Visi, kurie neigia įkalinimą, visi, kurie sako, kad vaikai yra didžiausias džiaugsmas ir gyvenimo prasmė, iš tikrųjų nemeluoja (nemeluoja ir tie, kurie tai pagalvoja tik retkarčiais).
Iš tiesų tai yra nieko daugiau, tik gynybos mechanizmas, Stokholmo sindromas, prisirišimas prie savo skriaudiko ir parodomoji reakcija, drąsus veidas ir šypsena tokioje situacijoje, kai mažiausiai už viską norisi šypsotis – tačiau dažnai tas noras save įtikinti būna toks stiprus, kad juo visiškai patikima ir kartais iš savihipnozės neišlipama ilgus metus. Taip atsiranda mamų portalų skaitytojos ir autorės, mamos sektančių veidais, nieko aplink save nematančios, išskyrus tarnystę vaikams – kuri dažniausiai tęsiasi ne iki vaiko pilnametystės, bet iki paskutinio atodūsio, nes šioje juvenalinės justicijos sistemoje už gerą elgesį įkalinimo vietoje bausmė ne sutrumpinama, o prailginama arba keičiama įkalinimu iki gyvos galvos.
Nesakykite, kad straipsnis nepatiko. Jei nesutinkate, jūsų būsena – gilesnio neigimo, nei sau leidžiate pripažinti.